Šią operaciją 1987 metų rugsėjo 2-ąją atlikę vilniečiai medikai jautėsi tarsi būtų nuskridę į Mėnulį – tai buvo istorinis įvykis, lėmęs Lietuvoje naujų medicinos tarnybų atsiradimą, o šią operaciją fiksavęs fotografas Petras Katauskas tapo medikų metraštininku.
Daug nuotraukų, kuriose įamžintas A.Penkauskas, turi ir jo žmona Stasė, gyvenanti Ukmergėje. Šios nuotraukos atspindi paskutines jos vyro, kurį operaciją atlikę gydytojai saugojo kaip savo vyzdį, dienas.
Albinui buvo įrengta speciali palata, į kurią nebuvo įleidžiama nei jo žmona, nei trys sūnūs: dvyniai ir jaunėlis Darius. Su jais vyras galėjo bendrauti tik per stiklinį langą, bet be jokių apsikabinimų, prisilietimų, rankų paspaudimų ar bučinių.
Kad medikai galėtų dieną naktį stebėti savo pacientą, šalia jo palatos buvo įrengtas atskiras kabinetas. Prieš eidami į palatą medikai turėdavo persirengti, užsirišti kaukę. Mat didžiausias ligonio priešas buvo infekcija, kurios užkratą galėjo platinti su juo bendraujantys žmonės.
Albinas sutiko, kad širdies chirurgai taikytų jam naują gydymo metodą. S.Penkauskienė pasakojo, kad vyras labai troško gyventi, todėl neleido sau abejoti, ar svetima širdis pradės plakti jo krūtinėje, ar jis pabus po narkozės.
Stasė su Albinu susipažino, kai baigusi Žemės ūkio akademiją ir gavusi agronomo diplomą pradėjo dirbti Juknonių kaime Širvintų rajone. Likimas taip lėmė, kad moteris gavo paskyrimą į Albino tėviškę.
Albinas labai mylėjo vaikus. Su Stase susilaukė trijų sūnų – dvynių Gintaro bei Dainiaus ir 4 metais jaunesnio Dariaus.
Pats matęs daug vargo muzikos mokytojas eidavo į paštą ir siųsdavo siuntinius dvyniams, kai jie tarnavo sovietinėje armijoje. Stasė nepritardavo tokiems sutuoktinio žygiams, nes jo širdis buvo silpna.
Bet kai žmona siūlydavosi nunešti sunkų nešulį į paštą, Albinas nenusileisdavo įkalbinėjamas – norėdavo šį darbą atlikti pats.
„Tegu vaikai žino, kad turi tėvą“, – sakydavo jis.
Vyras pats trejus metus praleido karinėje tarnyboje ir žinojo, kokie svarbūs iš namų gauti siuntiniai ir laiškai, kiek jie suteikdavo džiaugsmo.
Ukmergiškio širdis ėmė streikuoti jaunystėje – jis gimė neišnešiotas.
Karo metais augusio vyro vaikystė buvo sunki. Nuovargis atsiliepė ir tada, kai grįžo į Lietuvą po karinės tarnybos.
Būdamas silpnos sveikatos Albinas negalėjo imtis fizinių darbų, nes greitai imdavo dusti, jam diegdavo krūtinę net grojant akordeonu ar birbyne.
Einant į choro „Vyturys“ repeticijas puikų balsą turinčiam mokytojui reikėdavo sustoti pailsėti, ilgainiui tabletės jam vis mažiau padėdavo.
Kai gydytojai nustatė kardiomiopatiją, Albino žmona buvo įspėta, kad jis gali bet kurią dieną mirti.
Vyras žinojo, kad jam būtina persodinti širdį, tačiau toks gydymas dar nebuvo taikytas nė vienam Lietuvos gyventojui. Silpstant širdžiai jis vis daugiau laiko praleisdavo ligoninėje, o ne namuose.
„Išeidavau iš ligoninės ir verkdavau, galvodavau, kad kitą kartą galiu jo gyvo neberasti“, – prisiminė S.Penkauskienė.
1987-ųjų rugpjūtį Albinas buvo laikinai išleistas iš ligoninės namo.
Kartą vidurdienį iš Vilniaus į Ukmergę atvyko greitosios pagalbos automobilis, medikai ragino Albiną kuo greičiau vykti į ligoninę – atsirado donoro širdis.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
