Juoda spalva porai nekelia liūdesio, o ją į savo spintą įsileido dėl praktinių sumetimų – vienos spalvos rūbų nereikia tarpusavyje derinti, juos patogu skalbti.
Atrodo, kad Jolitos ir Silvestro meilės istorijoje nebuvo ir rožinės spalvos, būdingos dažnai įsimylėjėlių porai.
Į savo santykius juodu nei žvelgė, nei dabar žvelgia pro rožinius akinius – jie nepripažįsta pagražinimų ir netikrumo.
Susipažino parduotuvėje
Prieš keturiolika mėnesių pusę trijų nakties vienas kitą užkalbinę visą parą dirbančioje parduotuvėje prie šokolado lentynos Jolita ir Silvestras jau kitą dieną vėl susitiko, kad pratęstų lemtingą pažintį.
Jie buvo tikri, kad nevertėtų praeiti vienam pro kitą. Po dviejų mėnesių jie kartu apsigyveno, ir rengimasis vestuvėms tapo savaime suprantamas.
Prieš pusantro mėnesio Jolita ir Silvestras įteisino santykius Vilniaus santuokų rūmuose, o duoti amžinos meilės priesaikos bažnyčioje nematė prasmės.
Bet pora neatsisakė įprastos jaunavedžių tradicijos – medaus mėnesio. Dikčiai dviem savaitėms leidosi į Portugaliją – nuomotu automobiliu keliaudami po šalį mėgavosi paplūdimio malonumais, kalnų ramybe ir didmiesčių šurmuliu.
Tačiau, skirtingai nei dažni keliauninkai, jaunavedžiai namo neparsivežė nieko, kas jiems primintų pirmą kartą aplankytą šalį. Jolita ir Silvestras nemėgsta turėti per daug daiktų ir jiems tarnauti.
Namų jaukumą sutuoktiniai sukūrė įkvėpti savo darbų ir pomėgių, o ne atsitiktiniais daiktais, kuriuos būtų įsigiję kelionėje pagauti emocijų.
Ant sienų kabo originalūs maistu tapančios J.Vaitkutės-Dikčės paveikslai, namų biblioteką papildė jaunavedžių mėgstamos filosofijos, kultūros, psichologijos, astronomijos knygos, meno albumai.
Kelias dešimtis knygų jaunavedžiai gavo dovanų per savo vestuves, nes būtent to jie pageidavo. Pora draugų prašė jiems vestuvių proga neteikti gėlių, nes jos vis vien nuvysta ir tenka išmesti. Kam joms leisti pinigus?
Kartu viskas paprasčiau
Jaunavedžiai sveikintojams patarė dėl dovanų nemėtyti pinigų ir saldumynams, nes jie kovoja su priklausomybe nuo cukraus.
Dėl noro gyventi sveikiau Dikčiai pamažu atsisako saldumynų, o alkoholio atsisakė anksčiau, kol dar vienas kito nepažinojo. Savęs ribojimas jų nepavertė baltomis varnomis, atvirkščiai, jie dėl to gali jaustis išskirtiniai.
„Sąmoningumo etapą – atsisakyti alkoholio, cukraus – pradėjome atskirai, bet susitikus pasirodė, kad kartu siekti to paties dar lengviau.
Kai abu nevartojame alkoholio, nuėjus į vakarėlį nėra liūdna abiem išbūti iki vidurnakčio“, – sakė menininkė.
Jųdviejų išskirtinumai, kol nebuvo pažįstami, iš šalies galėjo atrodyti neįprastai. Suėjus į porą tai tapo siejančiu panašumu.
Dabar, regis, du žmonės net kvėpuoja ritmingai. Kad gyventų vienu ritmu, mylimieji jau penkis mėnesius dirba kartu. S.Dikčius tapo J.Vaitkutės-Dikčės kūrybinių projektų vadybininku.
„Esu turėjusi vadybininkų, bet mūsų darbas dažnai nesibaigdavo gerai, nes buvo per mažai ateities matymo arba mūsų matymas skyrėsi. Todėl ir ieškojau, su kuo galėčiau dirbti kartu.
Man pačiai patinka kurti idėjas, o reikia žmogaus, kuris matytų jų pritaikymą bei tikslą, kam tai daryti“, – kalbėjo J.Vaitkutė-Dikčė.
Nuo pavasario S.Dikčius pastebėdavo, kiek mylimoji patirdavo streso, kai strigdavo jos projektai. Atsirasdavo darbų, kurių iš principo ji neturėtų daryti. Kūrėjai tai sukeldavo papildomos įtampos.
Jausdamas ir matydamas tai Silvestras paliko darbovietę ir mylimajai ištiesė pagalbos ranką: „Panašia veikla užsiimdavau vienoje įmonėje, todėl pamaniau, kad galėčiau tuos pačius darbus daryti su tuomet dar tik būsima žmona. Tai kur kas įdomiau ir labiau įtraukia į projektus.“
Nors šiuo metu pora daug laiko praleidžia kartu, nepajuto trinties.
„Buvau išėjęs į susitikimą, su Jolita nesimatėme tris valandas, per tą laiką gana stipriai jos pasiilgau“, – sakė vyras.
J.Vaitkutė-Dikčė užsiminė, kad su vyru jau svarsto ir apie kūrybinį verslą.
Juk su maisto paveikslų kūrėja kartu dirba nemažai padėjėjų, fotografų.
„Kūrybinės paslaugos nėra vien mano. Mano – idėjos, bet jos apima daugiau žmonių. Juk nesu salono menininkė“, – tikino juodais rūbais pasipuošusi kūrėja.
Patinka juoda spalva
Pagal aprangos stilių Jolita panaši į burtininkę. Tokį įvaizdį rudenišką dieną sukūrė juodos spalvos – ilgo palto ir skrybėlės – derinys. Silvestras taip pat nuo galvos iki kojų buvo apsirengęs juodais drabužiais.
Ši spalva tapo šeimos aprangos kodu dėl praktiškumo, nes porai patinka turėti kelis juodų drabužių komplektus ir juos dėvėti skirtingomis progomis bei sezonais.
„Kasdienybėje drabužiams dažnai per daug skiriama dėmesio, o juoda spalva leidžia labai greitai apsirengti, susiderinti. Juoda spalva siejama su gotų kultūra, bet mes nieko bendra su tuo neturime“, – tvirtino S.Dikčius, juodą įvaizdį kartais paryškinantis baltomis batų detalėmis.
Įprastai su gedulu ir klasika siejama juoda spalva J.Vaitkutei-Dikčei nekelia prieštaringų minčių ar liūdesio, atvirkščiai, ramina. Akis į ryškias spalvas Jolita pagano piešdama – jos darbai labai spalvingi.
J.Vaitkutei-Dikčei niekada nepatiko saviraiška per rūbus arba šukuosenas: „Kritiškai žiūriu, kai žmonės veriasi auskarus, plaukus dažosi mėlynai. Aš noriu savo išvaizda neatkreipti kitų dėmesio, o rodyti savo kūrybą ir per ją skleisti spalvas.“
Išskirtinį stilių ji parodė tik per vestuves. 8 valandas J.Vaitkutė-Dikčė vilkėjo baltą nuotakos suknelę.
„Jolita turėjo minčių dėl juodos suknelės, bet aš ją labai lengvai nuo to atkalbėjau – sakiau, kad dabar gali vienintelį kartą gyvenime apsirengti baltą suknelę“, – apie mylimosios įkalbinėjimą užsiminė S.Dikčius.
Vestuvių dieną pora laukė akimirkos, kai vienas kitam užmaus žiedus, – jiems abiem tai buvo pirmas kartas. Dabar baltojo aukso žiedų sutuoktiniai niekada nenusiima, nes kaipmat priprato.
Per jauna motinystei
„Silvestrai, tiek ilgai buvote nevedęs. Ar tikrai tokios sunkios buvo gyvenimo moters paieškos?“ – paklausiau vyro.
Jis neslėpė, kad paieškos nebuvo lengvos: „Aišku, prieš tai turėjau santykius. Buvo gana sudėtinga. Bet su Jolita viskas susiklostė labai greitai ir buvo labai aišku. Turbūt to gyvenime iki tol trūko. Šį kartą buvau įsitikinęs, kad mane aplankė sėkmė sutikti tokį žmogų.“
S.Dikčius abejojo, kad jo ir Jolitos santykiai rutuliojosi per greitai: „Tai nebuvo ekstremalus greitis, nes pažįstu porą, kuri po mėnesio susituokė.
Mes susižadėjome po trijų mėnesių, tai reiškia, kad per tą laiką kalbėjomės apie vedybų galimybę.“
J.Vaitkutė-Dikčė nebuvo susikūrusi svajonių vyro paveikslo, tačiau tikėjo nuojauta: „Nors ir nesi susikūrusi idealo, kai ateina tas žmogus, tiesiog žinai, kad tai tas vyras, su kuriuo nori praleisti savo gyvenimą.
Tai nutinka taip paprastai.“
Jaunos menininkės neišgąsdino, kad santykiai su vyru klostosi taip sparčiai.
„Jeigu tai būtų buvęs vyras, su kuriuo nenorėčiau tuoktis, o jis sakytų: „Dabar tuokiamės“, aišku, būčiau išsigandusi. Kadangi matėme savo ateitį kartu, vestuvės tapo natūraliu dalyku.“
Rugpjūčio 17-ąją susituokusius Dikčius džiugino šilta ir giedra diena, nors kone visa vasara buvo lietinga.
Anksčiau sinoptiku dirbęs Silvestras tikino nerinkęs palankios vestuvių datos – jis rėmėsi daugiamečiais meteorologiniais stebėjimais, juk rugpjūčio viduryje įprasta tikėtis gerų orų.
Dėl to tą mėnesį tradiciškai tuokiasi labai daug porų.
„Meteorologijos mano gyvenime liko nedaug. Ją pasitelkiu tik savo reikmėms ir kai būna man įdomūs specifiniai reiškiniai“, – tvirtino S.Dikčius, baigęs dar ir filosofijos studijas.
Kadangi poros namuose nemažai filosofijos knygų ir juodu dažnai diskutuoja tomis temomis, neseniai J.Vaitkutė-Dikčė užsikrėtė šia sritimi.
Moteris pasvarsto apie filosofijos ar politologijos studijas, nes šeimos pagausėjimo dar neplanuoja.
„Aišku, ne po 15 metų norėtume turėti vaikų, bet dabar Jolita dar per jauna motinystei.
21 ar 22 metų moterys Lietuvoje retai gimdo, todėl nėra kur skubėti“, – patikino S.Dikčius.
