Keliaujant po Čilės Patagoniją tris kartus teko sutikti Kalėdas. Ir linksmai, ir liūdnai, bet visada – įdomiai.
2012 metų gruodį mano draugas ir užkietėjęs keliautojas Audrius Daunys su laiveliu „Taura“ vargais negalais pasiekė Ugnies Žemę ir įsitikino – čia tai tikrai pasaulio kraštas.
Puerto Viljamsas – pats piečiausias mūsų planetos kaimas, jei tokiu kaimu nelaikytume Puerto Toro, esančio dar apie 18 kilometrų į pietų pusę, bet ten vasarą gyvena tik 9 žmonės.
Puerto Viljamsas – miestelis Navarino saloje, Magelano ir Čilės Antarkties regione, yra šio regiono Čilės Antarkties provincijos sostinė. Čia gyvena apie 60 šeimų ir apie 2 tūkstančius Čilės karinio jūrų laivyno karininkų ir jūreivių.
Beje, karinių laivelių čia matėme tik porą. Jiems suvaldyti, girdėjome, tereikia 15 jūreivių įgulos, tad ką čia veikia kiti 1970 žmonių, neturime supratimo nei mes, nei kiti, kurių klausėme.
Puerto Viljamsą puošia daili žaliastogė katalikų bažnytėlė vitražiniais langais. Ji matoma iškart, vos pasukus laivą iš Biglio sąsiaurio link Puerto Luizos įlankos. Be šios puošmenos, kaimelyje yra dar keletas maldos namų kitų religijų išpažinėjams.
Audrius, tuomet dar vienas, į įlanką įplaukė gruodžio 23-iąją. Buvo šiek tiek susirūpinęs, ar suspės prisišvartuoti šventėms, nes prasti orai buvo sulaikę mažą jo laivelį vienoje įlankoje, toli nuo civilizacijos šiose platumose.
„O švęsti Kalėdas vienam nei šis, nei tas, esu jau tai išbandęs. Tad labai džiaugiausi, kad spėjau“, – prisiminė Audrius.
Kalėdos šioje pasaulio pusėje – per patį vidurvasarį. Nors bet kada gali ir pasnigti. Vietos žmonės dėl to purkštauja, bet lietuviui iš sniego šalies tai suteikė papildomo džiaugsmo, juk baltos Kalėdos atėjusios iš vaikystės.
Kitos dienos rytą Audrius nukiūtino prie bažnytėlės sužinoti, kada čia prasidės Kalėdų pamaldos, kitaip tariant, Bernelių mišios.
Didžiai nustebo sužinojęs, kad tai įvyks vidurdienį, ir parskubėjo į savo laivą persirengti. Pasipuošė, pasiėmė vaizdo kamerą, fotoaparatą ir išskubėjo atgal į bažnytėlę.
„Įsitaisęs galiniame suole ėmiau stebėti besirenkančius parapijiečius. Suskaičiavau apie keturias dešimtis. Lyg ir mažoka tokiam kaimui per tokią šventę. Daugelis atėjo su vaikais, jie kaip pasiutę lakstė, šaukė. Nei tėvai, nei kiti tarsi nieko nematė. Matyt, taip įprasta“, – mąstė Audrius.
Mišioms įpusėjus už bažnyčios durų pasigirdo vaiko šauksmas: „Nenoriu eiti į mišias!!!“ Šauksmas darėsi vis garsesnis, kad net kunigas sakykloje sumišo ir trumpam nutilo. Staiga atsidarė durys ir šeima su jau nutilusiu vaiku įgužėjo į bažnyčią. Pamaldos toliau tęsėsi.
„Kai vietos žmonių paklausiau, kodėl tokios ankstyvos Kalėdų pamaldos, jie paaiškino, kad šis kunigas pasiskolintas iš kitos parapijos, kur sugrįžti jo laukia tolimas kelias, o jų kunigas sėdi kalėjime už pedofiliją. Pasibaigus mišioms viena pažįstama čiliečių šeima mane pasikvietė į svečius iškilmingų pietų“, – džiaugėsi Audrius, nelikęs vienas.
Čiliečių maistas jam pasirodė paprastas, o porcijos didžiulės, skirtos pavalgyti, o ne ragauti.
Kriauklės su moliuskais verdamos su rūkyta kiauliena ir įgauna rūkytos mėsos skonį. Daug patiekalų su krabais ir geriausia šių vietų jautiena.
Atsisveikinęs su svetingais čiliečiais Audrius dar užėjo į jachtklubą „Micalvi“ – jis pats piečiausias pasaulyje. Ir nieko čia įmantraus: nuskendęs iki pusės senas karinis laivas, prie kurio švartuojasi jachtos.
„Nelabai linksmos tos Kalėdos buvo, nors ir įdomios“, – prisipažino Audrius.
O jau kitais metais kalėdines šventes pasitikome dviese. Bet jos kvepėjo pavojais. Nors ir kaip skubėjome, šventės mus užklupo nepasiekus civilizacijos.
Su savo laiveliu gruodžio 23-iąją įplaukėme į įlanką, jūrlapiuose pavadintą Nutrijų vardu. Ją mes pavadinome Kalėdų. Jokių nutrijų čia nematėme, o didžiosios šventės buvo visai čia pat.
Iki artimiausio kaimo su interneto ryšiu liko gal 600 kilometrų.
Niekam nepaskambinsi, iš namiškių jokios žinutės negausi.
Aš pareikalavau iš Audriaus tą vakarą leisti verkti prisiminus namus ir nuėjau puošti eglutės – ją mums atstojo kiparisinis medis. Papuošalams panaudojau paskutinius saldainius.
Audrius, kaip ir dera vyrams, išėjo į medžioklę. Reikėjo juk kokį rimtesnį patiekalą Kalėdų stalui parūpinti. Audrius išsiruošė gaudyti krabo, kaip stalo papuošalo. Vakare patikrinęs gaudyklę rado tik porą delno dydžio persigandusių nariuotakojų. Tokiais nei stalo papuoši, nei pavalgysi. Snieginis krabas šiose vietose – retas laimikis.
Tačiau aš, panaudodama visus savo kulinarinius talentus bei išradingumą, suruošiau beveik tradicinį Kūčių stalą. Buvo ir improvizuoti kūčiukai su kisieliumi. Net ir kalėdaitį, iš Lietuvos atsiųstą, laužėme.
Po vidurnakčio Audrius išlipo ant denio ir pradėjo giedoti Kalėdų giesmių rinkinį.
Kaip pasakytų jo mama, jis neturi nei balso, nei klausos, bet didžiulis entuziazmas tuos trūkumus užgožė.
„Tyli naktis...“ Jis dainavo į patagoniškos nakties tamsą prisimindamas Lietuvos kaimų bažnytėles ir matydamas, kaip iš jų išeina parapijiečiai, sveikindami vienas kitą švenčių proga.
Pabaigęs rečitalį nusilenkė, kaip pats manė, į Lietuvos pusę, garsiai pagarbino Dievą aukštybėse ir palinkėjo ramybės geros valios žmonėms.
Nusileidęs į laivo kabiną rado apsiašarojusią mane. O kad visos lietuviškos tradicijos būtų prisimintos, tai pagal mano šeimą dar ir visokiausius kūčių nakties burtus darėme.
Man tai buvo pirmosios Kalėdos be artimųjų ir toli nuo namų. Audrius – jau užsigrūdinęs. Bet abu stengėmės neištižti.
Tad kai likimas mums leido sutikti dar vienas Kalėdas Čilėje, jos jau buvo pagal visas vietos tradicijas. O jos skiriasi nuo lietuviškų jau vien todėl, kad gruodžio mėnuo – vasara.
Saulė, šiluma, žydinčios gėlės – čilietiškų Kalėdų akcentai. Net ir Čilės Patagonijoje, kur bet kuriuo metų laiku gali pasnigti, Kalėdų rytas retai būna baltas.
Šios šalies gyventojai Kalėdų tradicijas perėmę iš daugelio šalių, bet labiausiai susitapatina su amerikiečiais. Eglutę puošti čia tapo populiaru tik praėjusio amžiaus pradžioje.
Šiais laikais čiliečiai savo namus puošia įvairiomis puošmenomis ir šviečiančiomis girliandomis. Miestų centrai dažnai primena ištraukas iš amerikietiškų kalėdinių filmų.
Didžioji gyventojų dalis yra katalikai, todėl po kiekviena eglute būtinai būna su meile įrengta prakartėlė, o tikintieji devynias dienas iki Kalėdų nepraleidžia ypatingų bažnytinių apeigų, vadinamų „Novena“.
Kadangi sutikti šventes ruošėmės Valdivijoje – viename didesnių Čilės miestų, galėjome stebėti visą šventinį maratoną. Kalėdų diena yra skirta laikui su šeima ir draugais. Jau nuo pat ryto ruošiamas gausus stalas, prie kurio gruodžio 25-ąją susėda daug žmonių.
Čilėje mėgstami ant žarijų kepti patiekalai. Dažniausiai kepama vištiena, kalakutiena, kiauliena. Mėsa jokiu būdu nemarinuojama, tik kepant pabarstoma druska ir pipirais. Vienas mėgstamiausių valgių – tiršta vištienos sriuba su kukurūzais.
Čilė – jūrų valstybė, todėl šventinis stalas šioje šalyje neįsivaizduojamas ir be snieginio krabo, įvairiausių jūrų gėrybių bei žuvies.
Ir būtų tiesiog nusikaltimas – Kalėdų stalas be tradicinio gėrimo labai žaismingu pavadinimu „Beždžionės uodega“. Šis gėrimas dažniausiai ruošiamas namuose, nors prekybos centruose prieš šventes lentynos lūžta nuo įvairiausio dydžio butelių. „Beždžionės uodega“ gaminama iš kavos, pieno, cukraus, cinamono, gvazdikėlių ir brendžio.
Po šventinės vakarienės visi eina į bažnyčią išklausyti šventinių mišių. Čilė turi labai romantišką Kalėdų tradiciją – į bažnyčią kiekvienas nešasi po varpelį ir giedodami Kalėdų giesmes jais skambina. Gal ne visai angelų choras, bet tikrai sukuria šventinę nuotaiką.
Vaikai tiki, jog Kalėdų Senelis, vadinamas Papa Noeliu, atkeliaus pro kaminą arba atidarytą langą ir dovanėles paliks po eglute ar sukabintose kojinėse. Kadangi šilta ir nėra sniego, Papą Noelį dažnai galima išvysti su raudonais šortais ir marškinėliais. Kalėdų šventės Čilėje dažnai leidžiamos prie vandenyno.
Kadangi Valdivijos jachtų klube gyvenome ne tik mes, bet ir ispanai, olandai, atvykėliai iš Naujosios Zelandijos, šveicarai, nutarėme Kalėdas švęsti kartu. Pagrindinis vakaro akcentas, žinoma, buvo mėsos kepimas ant grotelių ir mūsų koncertas. Olandas Erikas pasiūlė kiekvienos šalies atstovams savo kalba sudainuoti „Tyli naktis“.
Štai tokios buvo mūsų mažos ir didelės čilietiškos Kalėdos. Feliz Navidad (isp.) – linksmų Kalėdų linkime ir jums.
