Irmina atsiminė: „Vaikystėje, stebėdama bendraamžius pro langą, jausdavausi kaip pabaisa Kvazimodas iš Victoro Hugo romano „Paryžiaus katedra“, nuo bokšto stebintis žmones. Jausdavausi labai negraži ir atsiribojusi nuo bendraamžių.“
Tai, kad buvo izoliuota nuo kitų vaikų, nereiškia, kad Irmina liko bemokslė: mokytojai vaikščiojo pas ją į namus. Jie tai darė sąžiningai ir mokinukei tekdavo daug individualaus dėmesio. Buvo ir galimybė išsiųsti mergaitę į specialią mokyklą Kaune, tačiau mama nenorėjo, kad vienturtė dukra gyventų internate.
Irmina turi priekaištų tokiai švietimo sistemai, kur sveiki ir neįgalūs vaikai atribojami vieni nuo kitų. Jos įsitikinimu, ir vieniems, ir kitiems būtų naudingiau mokytis kartu ir įprasti vieniems prie kitų.
Ji iki šiol dėkinga savo muzikos mokytojui Kęstučiui, kuris pakviesdavo ją į renginius mokykloje, paprašydavo ten pagroti ar padainuoti. Gerą muzikinę klausą turinti mergina prieš pasirodymus labai jaudindavosi, bet kartu ir džiaugdavosi galimybe pabūti tarp bendraamžių.
Kuprinę, penalą ir vadovėlius ji turėjo, kaip ir kiti mokinukai. Kartais žaisdavo, kad eina į mokyklą: susikraudavo kuprinę ir išeidavo pro namų duris. Tačiau nueidavo tik iki savo kiemo vartelių.
Kai visgi išeidavo į gatvę, kartais išgirsdavo piktų replikų. Štai kartą viena kaimynė puolė aiškinti, kad ji yra „kliša“.
Liūdna Irminai vaikystėje bei paauglystėje buvo dar ir dėl to, kad didelė jos gyvenimo dalis pralėkdavo ligoninėse. Rūpestingi tėvai ją vežiodavo ne tik į Vilnių, bet ir į Sankt Peterburgą. Ypač nemaloni mergaitei būdavo procedūra, kai po operacijos jos koją specialiu aparatu tempdavo, prieš tai suveržę geležiniais lankais.
Kas Irminai nutiko? Kai ji gimė, medikai konstatavo, kad naujagimės galūnės trumpesnės nei kitų vaikų. Kurį laiką jį vystėsi tarytum normaliai, o maždaug nuo trejų metukų tėvai pastebėjo, kad vaikščiodama dukrytė kiek krypuoja.
Jos diagnozė – chondrodistrofija (įgimta kaulų ir sąnarių liga, kuri ir lemia mažą ūgį) ir displazija (sutrikęs sąnarių formavimasis). Jos giminėje daugiau panašių atvejų nėra, tad neaišku, kodėl Irmina yra kitokia nei visi.
Dėl ligos jos galūnės trumpesnės, sąnariai – pakrypę, o raumenys – silpnesni. Vaikščioti Irmina gali, tik viena jos koja nesilanksto ir ji greitai pavargsta, tad didesnių atstumų neįveikia.
Moteris paaiškino, kad tokius žmones, kaip ji, negražu vadinti liliputais – daug kultūringiau juos vadinti tiesiog žemaūgiais. Liliputais seniau būdavo vadinami cirko artistai, iš kurių visi šaipydavosi. Būtent dėl to Irmina negali pakęsti cirko. Mėgsta išbandyti įvairias naujoves, bet į cirką neitų, net jeigu ją labai kviestų.
Gražiausia akimirka gyvenime
Baigusi mokyklą, Irmina metus pabuvo namuose, o tada stojo studijuoti į Šiaulių universitetą. Jį pasirinko, nes buvo arčiausiai gimtosios Šeduvos. Baigė pradinio ugdymo pedagogikos bakalauro ir socialinės pedagogikos magistro studijas.
Pirmoji pedagoginė praktika Irminai suteikė labai daug džiaugsmo. Ji prisiminė: „Labai nerimavau, galvodama, kaip vaikai į mane reaguos. Bet stojusi prieš klasę neišgirdau jokių replikų apie savo ūgį, jokių klausimų apie jį. Tai buvo gražiausia akimirka mano gyvenime! Vaikai mane tiesiog priėmė tokią, kokia esu, ir mes su jais puikiai sutarėme.“
Dirbti sveikų vaikų mokytoja Irmina neplanavo, nors teoriškai tokio darbo visai norėtų. Pedagogikos studijas ji pasirinko, kad sužinotų, kaip mokyti žmones suprasti neįgaliųjų padėtį visuomenėje.
Studijuodama išmoko ir daugelio kitų dalykų. Pavyzdžiui, būti tarp bendraamžių ar savarankiškai važiuoti autobusu.
Vargas dėl autobusų
Į kai kuriuos senesnius autobusų modelius, nepritaikytus neįgaliesiems, seniau Irmina negalėdavo įlipti, tad būdavo priversta prašyti, kad kažkas ją pakylėtų. Į šiuolaikiškus autobusus įlipa, bet beveik norma jai tapo tai, kad lipdama išsipurvina kelnes.
Kai būna didžiuosiuose miestuose, paprastai kviečiasi taksi. Kai didesnį atstumą įveikti prireikia Šeduvoje, paprastai ją paveža tėtis.
Kartą laukė autobuso, bet vairuotojas, išleidęs vieną keleivį, tučtuojau užvėrė jai prieš pat nosį duris ir nuvažiavo. Tąsyk ji pravirko, nes turėjo skubių reikalų ir vairuotojo poelgis ją labai įskaudino.
Dar ją skaudina tai, kad pirkdama bilietą Vilniaus autobusų stotyje turi nepažįstamųjų prašyti, kad paduotų grąžą. Kai reikia paimti banknotą, kasininkė per langelį ištiesia ranką ir jį pasiekia, bet grąžinamų monetų Irminai niekaip neišeina sugraibyti, nes prekystalis pernelyg aukštas. Jos įsitikinimu, šalies sostinės autobusų stotis turėtų būti gerai pritaikyta neįgaliesiems (prekystalio aukštis juk svarbus ir tiems, kurie sėdi vežimėliuose).
Gerai ir be antrosios pusės
Irmina turi draugų ir tarp neįgaliųjų, ir tarp sveikųjų. Dabar ji nelinkusi skųstis gyvenimu: „Nesigraudinu dėl to, ko negaliu. Liūdesio etapas jau praeityje, dabar išmokau jaustis laiminga. Vertinu tai, ką turiu čia ir dabar, ir gyvenimo man suteikiamas galimybes.“
Baigusi mokslus ji daug metų dirbo nevyriausybinėje neįgaliųjų organizacijoje. Dabar nedirba, tačiau tikrai nenuobodžiauja: rytais eina į dainavimo repeticijas Šeduvos neįgaliųjų draugijoje, po to spalvina mandalas ar dar kažką nuveikia, tada jau ateina pietūs. Po jų eina į svečius ar jų sulaukia, namie prisėda prie kompiuterio, apsitvarko – taip ir pralekia diena.
O ar su tėvais gyvenanti moteris nepasvajoja apie šeimą? Šiuo klausimu ji buvo griežta: „Man nepatinka visuomenės sukurta norma, kad visi turi kurti šeimas. Kalbama, kad žmogus turi rasti savo antrąją pusę, tarsi be jos jis būtų neišbaigtas. Taip, aš draugo neturiu, bet gerai jaučiuosi ir viena. Dar sakoma, kad mylimieji vienas kitą papildo, bet aš esu pilna asmenybė ir man nereikia, kad mane kažkas pildytų.“
Pridūrė, kad žavisi Zitos Kelmickaitės asmenybe. Ji – labai šauni veikli moteris be antrosios pusės.
Labdarą reikėtų uždrausti
Namuose Irmina stengiasi būti kuo savarankiškesnė. Neretai neįgaliųjų mamos savo vaikų taip gailisi, kad įpranta už juos daryti ir tuos dalykus, kuriuos jie galėtų atlikti patys. Pašnekovė neretai savo mamai primena, kad jeigu pradėjo ruošti pietus, tai pati viską ir užbaigs.
Taip pat mamai vis primena, kad neteiktų jai pagalbos tol, kol pati jos nepaprašo. Kartais, kai maudžia sąnarius ir nesinori lipti ant taburetės, paprašo paduoti aukštai padėtą daiktą, tačiau daugelį kitų dalykų namuose ji puikiausiai gali daryti pati.
Ypač Irminą erzina kai kurių neįgaliųjų skundai dėl pinigų stygiaus ir noras gauti labdaros. Šiais klausimais pašnekovė turi griežtą nuomonę: „Jei būtų mano valia, labdarą reikėtų iš viso uždrausti. Kai kurie neįgalieji prie jos įpranta ir vėliau patys jos prašinėja, o tai gadina sveikųjų požiūrį į mus. Tada jie kitiems atrodo tikri vargšeliai.“
Taip pat Irminą erzina neįgalieji, kurie nuolat verkšlena dėl mažų pašalpų. Taip jie irgi įgrysta sveikųjų visuomenei. Ji sakė: „Manau, mums reikia turėti savigarbos. Ir mano pajamos nėra didelės, bet aš tylėčiau, kokios jos bebūtų, ir nesiskųsčiau.“
Dar vienas džiugus įvykis
Irmina mielai dalyvauja įvairiuose neįgaliesiems skirtuose akcijose bei veiklose. Teko dalyvauti ir televizijos laidose. Prisipažino, kad prieš jas labai jaudinosi.
„Man patinka dalyvauti nevyriausybinių organizacijų veikloje. Ir patinka nuolat priminti sveikiesiems apie kitokius nei jie. Manau, tiesiog reikėtų juos prie kitokių žmonių pripratinti – jei jie nuolat juos matys, tarkim, kartu su jais mokysis mokyklose, tai ir prie jų įpras. Supras, kad su jais galima bendrauti kaip ir su visais kitais žmonėmis“, – sakė.
Ypač jos gyvenimą praskaidrina Baltijos ugdymo centro organizuojami renginiai. Pavyzdžiui, puikiai praleido laiką, dalyvaudama jo projekte „Draugystė veža“, kur neįgalieji draugavo su sveikaisiais.
Pernai visoje Lietuvoje vyko akcija „Aš ir tu – tai mes“. Jos metu įvairiose vietose gyvi žmonės, susikibę už rankų, suformavo neįgaliojo ženklą. Irmina buvo atsakinga už vyksmą Šeduvoje. Ji labai stengėsi ir kvietė žmones dalyvauti. Ir tikslą įgyvendino, žmonių susirinko pilna aikštė. 2500 gyventojų turinčiam miesteliui tai – puikus rezultatas. Tai – dar vienas įvykis, kurį Irmina priskirtų prie geriausių įvykių savo gyvenime.
Pliaže jai nėra vietos?
Neseniai Irmina dalyvavo akcijoje „Vasara mums visoms“, kur dešimt nestandartinės išvaizdos moterų nusifotografavo su maudymosi kostiumėliais.
„Kai akcijos sumanytoja Giedrė man pasiūlė dalyvauti fotosesijoje, kiek padvejojau ir ryžausi. Man patinka įveikti iššūkius ir perlipti per save. Ir tikrai naudinga visuomenei vis priminti, kad yra ir kitokios išvaizdos žmonių. Tiesa, pradžioje labai jaudinausi, koks mano kūnas negražus, bet fotostudijoje pavyko užsimiršti“, – sakė moteris.
Fotostudijoje profesionalės jai padarė makiažą, sušukavo plaukus (tai buvo pirmoji tokia patirtis jos gyvenime), o vėliau ji kartu su kitomis moterimis pozavo fotografei. „Atmosfera fotostudijoje buvo puiki, komanda su mumis labai maloniai bendravo, visos projekto dalyvės buvo draugiškos. Fotografuodamasi užmiršau, kokia esu iš tiesų, ir jaučiausi tobula, kaip tikrai manekenė“, – pasidžiaugė Irmina.
Dar viena proga pasidžiaugti buvo, kai po fotosesijos nuotraukomis feisbuke perskaitė daug gražių komentarų ir komplimentų, netgi iš buvusių dėstytojų. „Tiek pozityvo tikrai nesitikėjau“, – džiaugėsi Irmina. Ir dar nusijuokė, kad po to, kai išdrįso nusifotografuoti su maudymosi kostiumėliu, jai niekas gyvenime nebebaisu.
Tačiau prisipažino, kad realybėje maudymosi kostiumėlių ir pliažų privengia. Sykį nuėjo į paplūdimį ir norėjo pasitiesti rankšluostį ten, kur buvo laisvos vietos, bet netoliese su kompanija laiką leidusi mergina pasakė: „Čia užimta“. Tada Irmina įsitaisė kitur, bet matė, kad ta vieta taip ir liko tuščia, vadinasi, merginai tiesiog nepatiko, kad ji bus šalia.
Na, o apie žmones, kurie drįsta iš neįgaliųjų šaipytis, Irmina sako: „Galbūt jie patys turi širdies negalią.“
Vasara gali džiaugtis visos!
Pakalbinome ir Irminos minėto projekto „Vasara mums visoms“ sumanytoją, iniciatyvos „Dydis nesvarbu“ įkūrėją Giedrę Valavičiūtę. Giedrė papasakojo, kad iniciatyvų, kur stambios moterys pozuoja su bikiniais, užsienyje daug, o lietuvės to dar privengia.
Kai kurios jų privengia ir bikinių bei paplūdimių, tiesiog sako: „Aš dar neatrodau tinkamai“ ar „Aš nenoriu rodyti po gimdymo atsikišusio pilvo“. Giedrė norėtų jas visas padrąsinti.
Organizuodama neįprastą fotosesiją ji siekė parodyti, kad vasara gali džiaugtis visos: lieknos, stambios, su fizine negalia, su padidintomis krūtinėmis arba tiesiog be jų (nepriklausomai nuo priežasties), apipaišytos randais ir tatuiruotėmis, nusėtos apgamais, strazdanomis ir baltmės paliktais plėmais. Visos moterys mielos ir įdomios! O visos fotosesijos nuotraukos – neretušuotos ir kitaip nepatobulintos.
Giedrė net nustebo, kad visai nesunkiai, vos per keletą dienų, surado dešimtį įvairaus tipažo moterų, kurios sutiko pozuoti drąsioje fotosesijoje. Visgi Irminos istorija – viena įspūdingiausių. Giedrė sakė: „Pati Irmina man pasirodė labai šauni, drąsi, atvira, pasitikinti savimi ir protinga moteris. Patiko ir jos noras griauti stereotipus, kad neįgalieji turi sėdėti užsidarę namuose.“
