Artistiškos sielos ir išvaizdos Agnė nuo mažens labai mėgsta fotografuotis.
Pamena, kaip tik išgirdusi, kad turės progą pozuoti prieš objektyvą, pasiruošdavo – už diržo užsikišdavo mėgstamą žaislą, o į rankas pasiimdavo mamos gėlių. Tada A.Misiūtė tėvus tikino, kad bus drabužių dizainerė.
Jos tėvas keramikas ir dailininkas Gintaras Misius, pats būdamas menininkas, dukrai patarė iš pradžių įgyti kokią nors rimtą specialybę, o tik tada jau rinktis, ką nori.
Agnė paklausė tėvo ir pagaliau prieš metus pabaigė tuos rimtus mokslus – medicinos studijas.
Tapo šeimos gydytoja rezidente ir nuo rugsėjo darbuosis Vilniaus Centro poliklinikoje.
„Visą laiką bandžiau pritempti, kad tarp medicinos ir artistiškumo yra bendrų dalykų, – šypsena, žmogaus pajautimas, mokėjimas perduoti informaciją.
Artistiškumo ypač reikia bendraujant su vaikais. Man tai sekasi puikiai! Šeimos gydytojos specialybę ir rinkausi dėl to, kad aplinkui sukinėtųsi daug vaikų“, – paaiškino Agnė ir ėmė vardinti savo pomėgius.
Ko tik ji neveikia! Pavyzdžiui, jau trečius metus dirba savanore kasmetiniame sąmoningumo ir savęs atradimo festivalyje „Masters of Calm“. Kaip tik neseniai jis baigėsi.
„Man tai – gyvenimą keičiantis nuotykis. Atradau grupę žmonių, kurie tokie pat keisti kaip ir aš, nevartoja alkoholio. Man laisvalaikio leidimo būdas be svaigalų daug malonesnis.
Gyvenime nesu bandžiusi rūkyti. Anksčiau maniau, kad dėl to ne visur man lengva pritapti, bet čia atradau daug bendraminčių. Pavadinčiau jį savęs atradimo festivaliu“, – sakė A.Misiūtė.
Be šios savanorystės, Agnė kone trejus metus dirbo su vaikais Vilniaus tarptautiniame prancūzų licėjuje.
Pastebėję jaunos moters aktorinius gebėjimus mokyklos vadovai pasiūlė Agnei tapti mokyklos teatro mokytoja. „Sakau: nejuokaukite, juk aš nei pedagogė, nei aktorė. Mane nuramino, kad viskas bus gerai. Taip ir buvo! Kai po metų išėjau, liūdėjo ir vaikai, ir jų tėvai“, – prisiminė Agnė.
Pastaruosius šešerius metus mokytis medicinos Agnei nebuvo labai lengva – ypač kai daug informacijos reikėdavo susidėti į galvą žodis žodin, o kalimo procesas jai niekada nepatiko.
Tačiau būtent studijų metais stengdamasi pasinaudoti visu nuo mokslų liekančiu laisvu laiku ji pasinėrė į meną – pradėjo daryti makiažą, įmantrų grimą, kurti kūno piešinius fotosesijoms ir įvairiems renginiams.
Be to, dar mokydamasi mokykloje Agnė pradėjo tapyti, o studijuodama papildė vienos tematikos paveikslų kolekciją ir įgyvendino seną svajonę – surengė parodą.
„Man tai tarsi pabėgimas iš vienos realybės į kitą. Iš medicinos – į darbą su vaikais, tapybą. Tiesa, trečiame kurse pradėjau intensyviai šokti kubietišką salsą, afrikietiškus šokius, džiazą.
Buvo laikotarpis, kai kas vakarą eidavau į šokių pamokas.
Dar priklausiau studentų asociacijai. Žodžiu, visur manęs būdavo tiek daug! Net išgirsdavau kitus sakant, esą medicina man – kaip pomėgis“, – šypsojosi medikė.
Vis dėlto Agnė prisipažįsta, kad per sesijas nebūdavo linksma. Kai kurie medicinos studentai taip pervargsta nuo studijų, kad net ima akademines atostogas.
A.Misiūtė atvira: jos pažymiai gal ir neblizgėjo, stipendijos ji nė karto negavo, tačiau užtat turėjo laiko atrasti ir džiuginti save, gražinti pasaulį.
„Šokiai man yra ir laisvalaikis, ir sportas, ir puiki vieta išjungti visus mygtukus. Būtent šokiai mane įkrauna reikiamos energijos“, – tikino Agnė, kuri nuo mažumės rinkosi kuo sveikesnį gyvenimo būdą.
Nors A.Misiūtė užaugo ne itin geros reputacijos Vilniaus rajone, vadinamame „Krasnucha“, buvo kitokia nei dauguma paauglių, kurie maištavo rūkydami ar kitaip išsišokdami. Agnė nuolatos baksnojo pirštu į tėvus, kad šeima galėtų maitintis sveikiau, labiau save prižiūrėti.
Agnė galbūt būtų lankiusi dailės mokyklą, tačiau geriausias mokytojas buvo tėvas keramikas ir dailininkas G.Misius.
Jis sakydavo: jeigu nori išmokti piešti, sėsk ir piešk, o aš pasakysiu, ką galėtum padaryti, kad pieštum geriau.
„Kartą atnešiau jam parodyti paveikslą, o jis pareiškė, kad neturi man ko pridurti“, – apie tėvo pamokas kalbėjo Vilniaus licėjų baigusi Agnė.
Jos motina – bankininkė. Bet būtent ji dukrą labiausiai išmokė pajusti kitus, rūpintis silpnesniais ir meilės.
Penkiolikametį brolį turinti Agnė svarstė, kad, ko gero, jie abu iš tėvų gerųjų savybių paveldėjo vienodai. Mat ir brolis jau ir pats kuria kompiuterinius žaidimus, daro plakatų maketus.
Prieš metus medicinos studijas baigusi Agnė sugalvojo padaryti pertrauką, apsispręsti, ką trokšta daryti toliau.
Tačiau nenorėdama užmesti medicinos per „Erasmus“ absolventų praktikos programą išvyko pusmečiui į Kroatiją ir čia dirbo su naujagimiais.
Būdama ten sulaukė didelio įkvėpimo – nutapė penkis paveikslus, kurie šviečia tamsoje.
Paveikslai tapyti ypatingais, tamsoje šviečiančiais dažais. Dieną matai vienokį vaizdą, o tamsoje – kitokį.
Grįžusi išsilaikė egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti ir susirado darbą norėdama išsiugdyti keletą savybių, kurių, kaip atrodė, jai trūksta.
Agnė turėjo apklausti žmones telefonu. Ten dirbant Agnei draugė parašė, kad Lietuvoje filmuojamas švedų ir lietuvių kriminalinis televizijos serialas ir jo prodiuseriai ieško medikės, galinčios budėti filmavimo aikštelėje.
O! Tai kaip tik Agnei – ir pomėgis, ir specialybė kartu.
A.Misiūtė nedvejodama parašė laišką, nusiuntė nuotrauką ir netrukus buvo pakviesta. Vėliau pasirašydama sutartį sužinojo, kad darbą gavo dėl to, jog patiko jos išvaizda.
„Mane įspėjo – laukia nuobodus darbas. Patarė pasiruošti knygų ar mezginių. Kadangi megzti nemėgstu, skaitau knygas. Žinoma, kartais manęs tikrai prireikia“, – pasakojo nuo šių metų balandžio pabaigos serialo filmavimo aikštelėje mediko pareigas einanti Agnė.
A.Misiūtė susidūrė su 2 apendicito atvejais. Agnė tai įtarė ir patarė kuo greičiau važiuoti į ligoninę. Medikė buvo teisi – jau tą pačią dieną tiems žmonėms teko gultis ant operacinės stalo.
Kartais kas nors atbėga persigandęs, regis, kamuojamas didelio skausmo ir paprašo, kad Agnė užklijuotų pleistrą ant nedidelės žaizdos.
„O didžiausia drama būna tada, kai ima kandžioti uodai. Tada apsiginkluoju purškalais nuo uodų ir intensyviai dirbu filmavimo aikštelėje.
Tenka aktoriams parūpinti kremo nuo saulės, o kai kuriuos patepti.
Kelias dienas buvo filmuota atokaitoje, tad žmonės kitą dieną skundėsi silpnumu“, – apie darbą pasakojo jauna medikė.
Kadangi serialas kriminalinis ir kai kada aktoriai grimuojami taip, kad atrodytų tarsi būtų sužeisti, Agnei dažniau tenka žiūrėti į netikras žaizdas.
Grimuoti mokančios A.Misiūtės paslaugų per filmavimą neprireikė – mat ten dirba profesionalės. Užtat kartą teko pavaidinti.
„Mane skubiai iškvietė per raciją į drabužinę – griebiau įrankius ir atbėgau uždususi, nes pamaniau, kad kam nors reikia medicinos pagalbos.
Adrenalinas dar labiau pakilo, kai aš buvau perspėta, kad reikės gelbėti režisierių. Klausiu, kas nutiko?
O man atsako: nusprendėme, kad antrame plane reikia papildomo žmogaus, tad eik – persirenk“, – prisiminusi netikėtą situaciją nusijuokė medikė. Gerai, kad tą dieną niekas filmavimo aikštelėje nesirgo.
Viename kadre Agnei reikėjo vaidinti, kad dirba prie kompiuterio, kitame – nešioti dokumentus apsiavus 10 centimetrų aukščio aukštakulniais.
Tiesa, ji yra užsiregistravusi aktorių agentūroje ir laukia kitų pasiūlymų vaidinti.
A.Misiūtės darbas serialo filmavimo aikštelėje baigėsi šio mėnesio viduryje, o jau nuo rugsėjo pradžios medikė ims dirbti Vilniaus Centro poliklinikoje.
Šeimos gydytojos rezidentūra truks trejus metus. A.Misiūtė jau turi minčių ir apie būsimą mokslinį darbą.
„Esu vedusi lytiškumo mokymus paauglėms. Man ši tema labai artima, jautri, tad norėčiau jos imtis. Dėl to galėčiau paaukoti ir savo pomėgius.
Svarbu jaunąją kartą mokyti lytiškumo pagrindų, kalbėti apie seksualumą iš medicininės pusės. Lietuvoje apie daug ką kalbėti vis dar yra tabu“, – savo planus dėstė Agnė.
Vyriškos lyties dėmesio išraiškingai, didelių, svajingų akių medikei netrūksta, tačiau jos širdis užimta. Agnė juokėsi, kad savo antrąją pusę sutiko miške. Juokas juokais, bet tai tiesa.
Su metais vyresniu draugu prieš dvejus metus ji susipažino tame vasaros festivalyje, kuriame dirbo savanore.
„Iš pažiūros esame labai panašūs, tačiau vidumi – skirtingi, tad turime vienas iš kito ko pasimokyti. Esu labai atsidavusi darbui ir įvairiai veiklai, maksimalistė, o jis dar moka pailsėti.
Būtent pailsėti man reikia išmokti“, – prisipažino A.Misiūtė.
Širdies draugas ragina ją kai ko geriau atsisakyti, labiau susikoncentruoti į svarbiausius dalykus, bet Agnė gūžčioja pečiais – ne visada tai pavyksta.
Mergina vienu metu turėjo minčių atsisakyti medicinos ir geriau vykti studijuoti į užsienį. Net mėgino įstoti į Kembridžo universitetą Didžiojoje Britanijoje.
Pasiekė paskutinį etapą, bet sulaukė atsakymo, kad tais metais stojo pernelyg daug žmonių.
Vis dėlto Agnė nesigaili pasirinkusi mediciną, tačiau savęs nelaiko tipiška gydytoja, kuri gydo ligas išrašydama vaistų. A.Misiūtei svarbu žmonėms padėti iš esmės – įkvėpti ir suteikti informacijos, kad jie nesusirgtų.
Agnė domisi psichosomatinėmis ligų priežastimis ir jau ima pritaikyti savo žinias, iš kur atsiranda ligos.
„Žmogus rodo, kad jam skauda tam tikrą vietą pilve. Iš pradžių jam sakau, kas tai galėtų būti, remdamasi tuo, ką išmokau per šešerius studijų metus.
Bet tada priduriu apie psichologinių priežasčių, ne vien streso, įtaką“, – pasakojo jauna medikė.
Ji pastebi, kad nemažai žmonių šiais laikais nemoka būti su savimi vieni, nemoka būti gamtoje, pailsėti, atskirti darbo ir poilsio. O tai lemia daugybę negalavimų.
A.Misiūtė yra tikinti ir mėgsta gamtą.
„Laikas maldai man yra svarbus, bet suprantu, kad kitiems žmonėms tą patį efektą gali suteikti ir kiti dalykai. Kitam gal joga ar medžio apkabinimas miške gali padėti“, – aiškino Agnė.
Tačiau ar medicina – tikrasis Agnės pašaukimas, ar ji vis dar atvira ir kitokiems pašaukimams? „Mano pašaukimas – padėti žmonėms, gydyti.
Nesvarbu, ar tai medicina, ar socialinė akcija. Noriu būti ne tik medikė, bet ir užsiimti švietėjiška veikla, duoti žmonėms daugiau“, – tikino A.Misiūtė.
