Likimo smūgiams besipriešinantis kėdainiškis kuria avalynę ir savo amato paslaptis perduoda sūnui Benui (22 m.) bei jo sužadėtinei Gintarei Petreikytei (22 m.).
Su kineziterapiją studijuojančia Gintare Ž.Maslauskas sudarė netikėtą kūrybinį duetą ir atokvėpio nuo ligoninės akimirkomis sukūrė naują kolekciją, skirtą rudens ir žiemos sezonui.
Kėdainiškiui netrūksta patirties. Per ketvirtį amžiaus, kurį skyrė avalynės dizainui ir savo įkurtiems Batų namams, jo versle buvo ir daug pakilimų, ir skaudžių kritimų.
Kai susipažino su būsimąja žmona Jurgita (38 m.), Žanas tikino, kad jie turės batų fabriką. Prieš kelis dešimtmečius ši mintis prajuokino Jurgitą, nes tuo metu jis buvo batsiuvys iš kioskelio. Tačiau jis nejuokavo.
Ž.Maslauskas rankų darbo išskirtinę avalynę kuria ir gamina nuo 1998 metų. 1995 metais nusprendęs tapti pirmuoju verslininku savo giminėje, jis Kėdainiuose pradėjo nuo avalynės taisymo kioskelio, kuris išaugo iki dirbtuvės – Batų namų.
Daug originalių modelių sukūręs vyras net ir sirgdamas nelėtina darbų tempo. Jis keliasi šeštą valandą ryto ir keliauja į dirbtuvę, kur kvepia oda, klijais, guma ir dažais.
Tokiu ritmu gyvena ne tiktai Ž.Maslauskas ir jo žmona, bet ir prie bendrovės prisijungęs sūnus Benas su sužadėtine Gintare.
Pasitaiko dienų, kai Žanas neužsuka į gamybines patalpas. Dukart per savaitę jam atliekama inkstų dializė, palengvinanti širdies darbą.
Nuo 2004-ųjų, kai Ž.Maslauską ištiko pirmas didelis infarktas, dėl kurio apmirė net trečdalis širdies raumens, jis nekart atsidūrė ligoninėje.
Vyro širdyje yra 11 stentų – jie praplėtė kraujagysles ir padėjo atkurti kraujotaką. Jis žino, kad didžiausias priešas yra cholesterolis, dėl kurio išsivystė aterosklerozė.
Maudimas ir skausmas krūtinėje vyrą dažniausiai ištikdavo naktį, jis yra ištvėręs šešis infarktus. Širdies negalavimai pasidarė retesni, kai medikai pasiūlė išbandyti dirbtinį kraujo valymą.
„Mano vyrui dializė būtina dėl širdies. Jei to nebūtų, jo organizme kauptųsi skysčiai, jis priaugtų daug svorio, o tai – papildomas krūvis širdžiai.
Sunkiausia jam buvo, kai pernai ėmė streikuoti širdis, atsisakė inkstai. Tai buvo pragaras, kurį mano vyras ištvėrė“, – kalbėjo J.Maslauskienė.
Kėdainiškė liovėsi skaičiuoti sutuoktinio infarktus. Visi širdies priepuoliai jos vyrui prasidėdavo naktį. Moteriai iki šiol būna neramu, jei girdi, kaip jos vyras vartosi ar keliasi.
Tokiais atvejais ji žino, kad vienintelė išeitis – įsodinti sutuoktinį į automobilį ir kuo skubiau nuvežti į Kauno klinikas, nes kiekviena minutė brangi.
Kai Žaną imta gydyti naujai – dirbtiniu būdu valyti kraują, pasikeitė ne tik jo nuotaika, bet ir veido spalva. Palengvėjo ir jo artimųjų gyvenimas.
Dizaineris gali kur kas daugiau laiko praleisti su jaunėliu sūnumi – pusantrų metų Hariu. Vyras įsitikinęs, kad vaiko charakteris formuojasi vaikystėje, o vėliau įsikiša genai, tad stengiasi būti rūpestingas tėvas.
Tik tą dieną, kai atliekama dializė, jis būna išsunktas. Kadangi kraujo valymas naudojant dializės aparatą trunka beveik šešias valandas, grįžęs namo vyras eina į lovą, nes būna silpna. Tačiau kitą rytą jis jaučia jėgų antplūdį.
Noras sukurti tai, ko dar niekas nepadarė, Ž.Maslauskui yra ne tik svajonė, bet ir būdas sau padėti. Batų kūrėjas prisipažino, kad galvodamas apie būsimus modelius jis stengiasi nuginti mintis apie neišgydomą ligą.
„Nenoriu verkti, bet to, kiek sugebėjau pasikeisti per kelis dešimtmečius, nelabai kas įsivaizduoja, iki šiol turiu vienintelį norą – dirbti. Ilgą laiką nesupratau, kam reikalingos atostogos“, – neslėpė Žanas.
Jis nemėgsta žodžio „romantika“, nes batų modeliavimas jam siejasi ne su įkvėpimu, o su prakaitą varančiu darbu. Jam svarbi laisvė daryti tai, ką nori, ir tai, kas patinka.
Kartais ši romantika prasideda nuo paprasčiausių darbų, kai kerpama oda rankomis, siuvamas ir klijuojamas batas, nes dirbtuvėje nenaudojamas lazeris ar kiti šiuolaikiniai aparatai, taikomi avalynės pramonėje.
Yra daug žmonių, kurie vertina rankomis siūtus batus ir noriai lankosi Ž.Maslausko įkurtuose Batų namuose.
Tačiau mažai kas žino, kiek jėgų Ž.Maslauskui kainuoja suvaldyti cukrinį diabetą, dėl kurio neteko trijų pėdos pirštų.
Ši liga jį užklupo sulaukus vos 13 metų.
Būdamas paauglys jis daug valgė ir gėrė skysčių, dažnai kamavo troškulys, bet buvo labai liesas ir skųsdavosi silpnumu.
„Valgiau kaip kiaulė, gėriau kaip arklys, bet buvau plonas kaip sliekas“, – savo paauglystę prisiminė vyras.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
