Tačiau iš tiesų G.Černiauskas – net šešių vaikų tėvas. Dar jis turi tris dukras iš pirmosios santuokos: Lina ir Ida jau suaugusios ir sukūrusios savo šeimas, o aštuoniolikametė Gabija kitąmet baigs vidurinę mokyklą ir norėtų studijuoti mediciną.
Abi vyresnės dukros baigė teisės studijas – tikriausiai tai rodo, kad tėvas su vaikais iš pirmosios santuokos išsaugojo ryšį. Skirdamasis su pirmąja žmona vyras baiminosi, kad gali nutolti nuo vaikų.
„Esu labai dėkingas buvusiai žmonai, kad ji netrukdė man išlaikyti gerų santykių su dukromis. Net ir skiriantis gražiuoju dėl tokių dalykų sutarti nelengva, bet mums pavyko“, – sakė Gintaras.
Dabar advokato vaikai iš pirmosios ir antrosios santuokų gražiai bendrauja tarpusavyje. Beveik visada į keliones šeima vyksta su keturiomis ar penkiomis atžalomis.
Vyriausioji dukra neprisideda, nes jau augina du vaikus, – advokatas turi pustrečių metų anūkę ir 6 mėnesių anūką.
Taip atvirai ne tik apie darbą, bet ir apie savo šeimą advokatas, ko gero, dar nėra kalbėjęs.
– Kuo svajojote būti vaikystėje?
– Teisininku. Vienas mano dėdė dirbo sovietinėje Vidaus reikalų ministerijoje, kitas – milicijoje, jie abu turėjo gražias uniformas, ir man tai darė didžiulį įspūdį.
Iš pradžių norėjau būti detektyvas.
Būdamas 8–9 metų rašiau į sąsiuvinį istorijas, kaip išnarplioju įvairius nusikaltimus.
Sulaukęs brandesnio amžiaus vis dėlto nutariau, kad išmintingiau rinktis teisininko specialybę, nes tuomet atsiveria daug galimybių.
– Gražios uniformos taip ir negavote. Ar dabar kartais nepagalvojate, kad teisininko darbas – ne toks romantiškas, kaip įsivaizdavote?
– Romantikos mano darbe netrūksta. Gyvenu kaip romano herojus, tenka narplioti daug įvairiausių istorijų, kasdien sutinku įdomių žmonių.
Išsiskiria daug adrenalino, yra ir kovos motyvas. Tikrai manau, kad teisininko specialybė – viena įdomiausių.
– Viena labiausiai jus išgarsinusių bylų – L.Stankūnaitei atstovavote dėl jos dukros globos. Kaip dabar manote, ar buvo naudinga jos imtis, o gal nevertėjo veltis į tą skandalingą istoriją?
– Imdamasis bylos negalvoju, ar tai man bus naudinga, ar ne. Aš turiu daryti savo darbą, o naudos gali būti mano klientams.
L.Stankūnaitės byla buvo rimtas iššūkis, nes buvo įstrigęs teismo sprendimų vykdymas ir atrodė, kad mūsų valstybė nesugeba susitvarkyti su įstatymo pažeidėjais.
Žinoma, tada gindamas įstatymą turėjau atlaikyti daug žmonių, įtikėjusių nerealia istorija, kritikos ir pykčio.
Aš tokių dalykų nebijau ir esu nusiteikęs savo darbą daryti gerai, net jei tai daugumai nepatiktų.
Istorijoje būta atvejų, kai minia, įtikėjusi nepagrįsta tiesa, nori ką nors nulinčiuoti ir įvykdyti savo teisingumą. Bet šiuolaikiniame pasaulyje to negali būti.
– Tikriausiai teisininkai turi būti užsiauginę storą odą? Kokiomis dar charakterio savybėmis pasižymite?
– Na, mano oda paprasta – kai darė operaciją, ją lengvai pradūrė. (Juokiasi.) Esu kilęs iš Žemaitijos ir turbūt turiu žemaitiško užsispyrimo.
Didelę įtaką man darė mama, kuri buvo pedagogė, lietuvių kalbos mokytoja ir labai įdomi asmenybė. Paauglystėje ji sugebėjo mane nukreipti teisinga linkme.
Kai užsitraukiau pirmą cigaretę, mama pasakė: „Gintarai, vyriškumas įrodinėjamas ne tokiais būdais.“
Matyt, tai mane įtikino – iki dabar nerūkau, minimaliai vartoju alkoholį.
– O kur prabėgo jūsų vaikystė?
– Pirmuosius dešimt metų gyvenome labai gražioje vietovėje, Kintų miestelyje prie Kuršių marių. Mama buvo naujai pastatytos mokyklos direktorė, tėtis – agronomas.
Dar atsimenu, kad tuomet aplinkiniuose kaimuose buvo daug pradinių mokyklėlių. Gaila, kad dabar jaunų šeimų sumažėję ir beveik visos tos mokyklos uždarytos.
Šį gyvenimo laikotarpį visada miela prisiminti. Mes apskritai privalome gerbti istoriją ir jos neskirstyti į gerą ir blogą.
Šiuo metu pastebiu, kad mūsų šalies istorijos laikotarpiai skirstomi vien į juodus ir baltus. Tai – neteisinga.
Žmonės neturi galimybės pasirinkti, kada jiems gimti. Mano tėvų kartai teko išgyventi gūdų sovietmetį, tačiau tas laikotarpis taip pat yra įdomus ir ne vien juodai nutapytas. Tuo metu vyko ir daug gerų dalykų – žmonės gyveno, kūrė, augino vaikus.
Dauguma jų dėl politikos visai nesuko galvos. O kultūra buvo aukšto lygio – ko vertas vien cenzūrą įveikęs filmas „Herkus Mantas“, dėl kurio ir mano vienas sūnus gavo Herkaus vardą.
Pamenu, kai gyvenome Kintuose, buvo susikūrusi tikrai šauni mokytojų bendruomenė, draugavome šeimomis.
Gal po trisdešimties metų, kai ilsėjausi pajūryje, prie manęs priėjo kažkur matytas vyras – ne iš karto susigaudžiau, kad tai mano buvęs draugas Vygaudas iš anų laikų. Ir dabar su juo gražiai bendraujame.
Kai sulaukiau dešimties, su šeima persikraustėme į Kauną, ir nuo tada su dvejų metų pertrauka, kai tarnavau sovietinėje armijoje, visą laiką gyvenu Kaune.
– Dabar advokatų kontorą esate įkūręs ir Vilniuje?
– Kai pamatėme, kad turime nemažai klientų vilniečių, sumanėme kurtis ir čia.
Vilniaus kontorai vadovauju aš, o Kauno – mano žmona Laura, kuri taip pat yra puiki advokatė. Visus sprendimus priimame kartu, pasitarę.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
