Gimtinė mena skaudulius
Iš Rokiškio kilęs, vėliau iki pilnametystės Panevėžyje gyvenęs garsus vitražistas Bronius Bružas seniai įsikūręs Vilniuje, bet kelių į gimtinę nepamiršo, čia pargrįžta ir meno kūriniais.
„Rokiškio nemėgstu, nenoriu ten važiuoti, nuo jo ir prasidėjo visos bėdos“, – netikėtai prisipažįsta menininkas, kai viešime jo šeimos namuose Vilniuje.
Specialiai menininkams statytuose kotedžuose Šilo gatvės gale dabar gyvena jie dviese – su žmona grafike, Panevėžyje gimusia ir augusia Joana Danute Plikionyte.
„Tie laiptai mus pribaigs“, – pusiau juokais pasidejuoja menininkai, kviesdami į per penkis aukštus išsidėsčiusį būstą ir kūrybines dirbtuves.
Išorinė ir išvirkščioji žmonos pusė
Pirmame aukšte įrengta B.Bružo dirbtuvė. Ilgas ir platus, eskizais nukrautas darbastalis, ant sienų prisegti būsimų vitražų brėžiniai, daugybė įvairių įrankių.
Laiptai iš dirbtuvės veda į gyvenamąsias patalpas, čia virtuvė ir erdvi svetainė – pagrindinė šeimos draugų susibūrimo vieta. Dailininkų namuose yra antikvarinių baldų iš Rokiškio Tyzenhauzų rūmų.
„Tą sofą ir dvi kėdes pamačiau kaime pas vyro bobutę, klausiu: iš kur? Sako, nusipirkusi iš paskutinio dvaro šeimininko Pšezdzieckio, kai tas sumanė atnaujinti interjerą ir senus baldus išpardavinėjo“, – paaiškina moteris.
Kambario sienas puošia du didžiuliai žinomo dailininko ir rašytojo Leonardo Gutausko tapyti Joanos portretai.
„Šitą jubiliejaus proga gavau aš, o aną – vyras. Viename mano išorinis atvaizdas, kitame, vyrui dovanotame, esą mano išvirkščioji pusė“, – dovanas apibūdina namų šeimininkė.
Į tą pačią upę – du kartus
Klasikiniai plonastikliai, švinu sujungti, dažniausiai istorines scenas vaizduojantys B.Bružo vitražai puošia ligonines, ambasadas, bibliotekas, teatrus, bažnyčias ir kitas solidžias mūsų šalies bei užsienio įstaigas. B.Bružo kūrinių galima pamatyti Čikagoje, Bostone, Helsinkyje, Varšuvoje ir net tolimojoje Kamčiatkoje.
„Viskas kaip prieš du tūkstančius metų. Esmė – stilistika. Jei bažnyčia statyta XV amžiuje, tai vitražai privalo tą dvasią atitikti, vitražas su statiniu privalo sudaryti ansamblį. Disonansai man nepatinka, aš mėgstu harmoniją“, – aiškina menininkas.
Rokiškio gimnazijai B.Bružas vitražus kūrė du kartus. Pirmąjį kartą – sovietiniais laikais.
Tada, 1981 metais, kūryboje jau daug pasiekęs vitražistas gavo respublikinę premiją. Tuoj po apdovanojimo jį susirado Rokiškio partkomas ir pareikalavo, kad iš čia kilęs menininkas atiduotų duoklę tėviškei – mokyklai sukurtų vitražą.
Juozo Tumo-Vaižganto vardu pavadinta gimnazija gyvavo nuo 1918 metų, tačiau sovietiniai okupantai 1958-aisiais ją pervadino vietinio revoliucionieriaus Edvardo Tičkaus vardu.
„Man nurodė, kad vitražuose privalo atsispindėti revoliucinė istorija, juolab kad šiuose kraštuose raudonųjų gretose prieš vokiečius partizanavo tuometis pirmasis komunistų partijos sekretorius Petras Griškevičius.
Vėl skaitė kūrinius
Visai su kitokia nuotaika menininkas kūrė antrus vitražus.
Griūnant sovietų valdžiai ir prasidėjus sąjūdžiui senieji vitražai buvo išmontuoti ir sudėti mokyklos rūsyje. J.Tumo-Vaižganto vardas gimnazijai buvo grąžintas 1989 metais. Tada jo paprašė senuosius vitražus perdaryti taip, kad jie atspindėtų mokyklos vardą.
Pirmiausia kūrėjas dar kartą, jau labai atidžiai, perskaitė literatūros klasiko kūrinius.
Vitražo kompoziciją sudaro trys dalys. Viduriniojoje įkurdintas pats J.Tumas-Vaižgantas, iš šonų rašytoją supa apysakos „Dėdės ir dėdienės“ bei romano „Pragiedruliai“ personažai.
„O štai čia mano teta“, – beda pirštu į vitraže matomą moterį su skarele.
Toji teta ne šiaip giminaitė, o moteris, jį priglaudusi ir auginusi iki pilnametystės.
Kol vaiką gydė, tėvus – į Sibirą
B.Bružas net ir kurti antrojo vitražo į Rokiškį važiavo be didelio noro – tas miestas asocijuojasi su bėdom, kai 1949-aisiais jam, 8 metų berniukui, gražus jo šeimos gyvenimas baigėsi.
Dabar jau vyras atskleidžia skaudžią savo vaikystės istoriją.
„Susimušiau su ruskeliu, laikė prispaudęs mano galvą į sniegą, nuo to gavau ausies uždegimą. Išvežė mane pas tetą į Panevėžį, ausį reikėjo operuoti. Kai grįžau iš ligoninės, tėvai jau buvo išvežti į Sibirą“, – pasakoja B.Bružas.
B.Bružo šeima gyveno 3 kilometrai už Rokiškio, Uljanavos kaime. Taigi muštynės su rusu išgelbėjo vaiką nuo Sibiro, betgi išskyrė su tėvais.
Tada jį pasiėmė teta. Ji dirbo mokytoja, dėdė buvo architektas. Gyveno Marijonų gatvėje, kol baigė vidurinę. Vasaromis, kad būtų pigiau, sūnėną siųsdavo pas močiutę į kaimą Pandėlio pašonėn.
„Bobutės namai man visą laiką buvo mieli, ten noriai važiuodavau, o į Rokiškį savo noru niekad nesuku“, – neslepia pašnekovas.
Kuklumas – per didelis
Vitražistas netgi gailisi, kad sutiko surengti parodą Rokiškio muziejuje.
Pamatęs ekspoziciją iš karto suprato, kad daugiau niekad šitaip vitražų nerodys, be architektūros jie nesižiūri.
„Jo toks bruožas – vis save peikti. Prieš trejus metus jį pristatinėjo nacionalinei premijai. Atsisakė, esą nėra už ką duoti. Rokiškis siūlė garbės piliečio vardą, vėl pasišiaušė, sako, ten kojos nekels“, – apgailestauja sutuoktinė.
„Nacionalinės premijos taisyklės: vertina 6 pastarųjų metų darbus, o aš dariau Bernardinų bažnyčios vitražus. Neaktualu. Gal būčiau atrankos neperėjęs“, – paaiškina kuklusis menininkas.
Vitražai užstojo šviesą
Ne tik į Rokiškį menininkas važiavo be didelio noro kurti vitražų. Panašų jausmą jis jautė, kai 1986 metais gavo užsakymą Vilniaus arkikatedros zakristijoje vitražais įstiklinti langus. Tuo metu ten, remiantis naujausiais archeologiniais tyrinėjimais, buvo sumanyta įrengti katedros statybos raidos muziejų.
Didžiuliuose languose turėjo atsispindėti 1251 metais statyta karaliaus Mindaugo, 1419-aisiais sudegusi ir atstatyta valdovo Vytauto bei 1801 metais pagal architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus projektą rekonstruota katedra.
„Nelabai norėjau ten vitražus daryti, jei jų būtų reikėję, L.Stuoka-Gucevičius juos ten būtų ir suprojektavęs“, – sako B.Bružas.
Vitražai katedrą puošė neilgai.
„Jų ten nebėra. Išmetė. Kai katedrą grąžino tikintiesiems, nusprendė, kad vitražai pernelyg užtamsina patalpą, nuolat tenka degti šviesą. Nežinau, kur jie dabar, gal išdalino vienuolynams ar klebonijoms, o gal kas savo namus pasipuošė“, – numoja ranka autorius.
Iš savo vietos iškeliavo ir Raudonojo Kryžiaus ligoninę puošę vitražai, jie nuvežti į Santaros klinikas.
Išmetė ir iš klapčiukų, ir iš mokyklos
„Kai Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje buvau klapčiuku, klūpodamas negalėdavau atitraukti akių nuo austrų vitražistų kurtų langų. Gal tai turėjo įtakos, kad stojau į dailę? Piešimu tai tikrai dėdė užkrėtė. Jis pats išpaišė visą sąsiuvinį Raguvos istorija, mat iš ten buvo kilęs. Piešimas jo – vieno kontūro, kaip Pablo Pikaso“, – prisimena B.Bružas.
„Bet kad tave iš klapčiukų ir iš mokyklos išmetė“, – juokdamasi primena žmona.
Vyras neslepia buvęs temperamentingas. Vidurinėje susikirto su rusų kalbos mokytoja, įsismarkavęs vaikiškai pažadėjo ją užmušti.
„Ji labai bjauri buvo“, – dėl ištartų žodžių ir dabar nesigaili.
Teta neklaužadą įtaisė į septynmetę, kurioje pati dirbo, nes nepaklusnaus buožės vaiko niekur kitur nepriėmė. Ją baigęs nuėjo į 4-ąją vidurinę, vėliau tapusią sporto mokykla. Klasės vadovas – puikus dailininkas ir pedagogas Kazimieras Naruševičius dėstė dailės pažinimą.
„Iš 1960-ųjų laidos net 4 įstojom į dailės institutą“, – sako jis.
Tada tėvai jau buvo grįžę iš Sibiro. Jie patarimų, kur mokytis, sūnui nedalino.
„Būčiau mokėjęs tinkuot, gal būčiau stojęs į freską“, – šypsosi menininkas.
Ten, kur krikštijo
Prakalbus apie 20 kvadratinių metrų vitražą mūsų miesto Švč. Trejybės bažnyčiai, Joana primena, kad toje šventovėje tuokėsi jos tėvai.
„Gyvenom Staniūnų gatvės 11-ajame name, eidavom į Skaistakalnį pasivaikščioti. Mokiausi septynmetėje prie turgaus“, – vaikystės miestą prisimena ji.
Krikštijant mama davė Joanos vardą, o tėtis reikalavo tuomet madingo ir naujoviško – Danutės. Dokumentuose įrašyti abu, bet menininkei labiau patinka Joana, visi su mažybine priesaga –utė senatvėje skamba juokingai.
Kai ji ir du broliai ūgtelėjo, tėvai nusprendė kraustytis į Kauną, esą atžaloms studijuojant bus šalia.
„Gali planuot, o vaikai eina savais keliais, broliai niekur nestojo, o aš išvažiavau mokytis į Vilnių“, – šypsosi Joana.
Chirurgų eksperimentas
Poros pažinties istorijoje intrigos kaip ir nėra, susipažino abu Dailės institute, bet štai triukšmingas vestuves iki šiol mini kvatodami.
Joana institute atkreipė dėmesį į atletišką ir veiklų vaikiną sužalotu veidu.
Broniui buvo tik dveji, kai sprogęs sviedinys nutraukė pusę piršto ir smarkiai nudegino veidą, suniokojo dalį nosies.
Karo metu nebuvo ko svajoti, kad vaiką operuotų ir veido grožiu rūpintųsi.
Po vidurinės jis buvo sugalvojęs stoti į jūreivystės mokyklą Leningrade. Visi ėmė sakyti, kad uniformuoti jūrininkai būna išskirtinai gražūs, patarė kreiptis į Leningrado karo ligoninę.
Ten 18-metį lietuvį paguldė eksperimentui, darė tai, kas anuometėje medicinoje negirdėta.
Iš pradžių prie šlaunies priaugino ranką.
Kai audiniai sukibo, išpjovė gabalą šlaunies ir tą pačią ranką su ant jos priauginta išpjova pribintavo prie nosies. Kai ranka priaugo prie veido, ją atpjovė ir iš to priauginto gabalo suformavo dalį nosies.
Chirurgų eksperimentas lyg ir pavyko, lietuvio veidas buvo beveik „pataisytas“. Po visų tų operacijų B.Bružas grįžo namo, mokytis Leningrade nebeliko, o pasuko į menus.
„Į jūreivystės mokyklą, ko gero, nebūčiau įstojęs, negana kad tremtinių vaikas, o dar sužalotu veidu, pusės piršto nėra, šaudyt negaliu. Mokykloj buvau penkiakovėj, nukrito pistoletas, vos treneriui kojos neperšovė, su penkiakove teko baigt“, – pasakoja Bronius.
Tuoktis ėjo susipykę ir skirtingais šaligatviais
„Aš į vyrus žiūriu pagal jų darbus, todėl Bronių ir įsimylėjau“, – dėl vaikino sužaloto veido galvos nesuko Joana.
„Susipažinom, kai ji mane iškoneveikė. Joana buvo studentų mokslinės draugijos pirmininkė, susistabdė koridoriuje ir ėmė plūsti, kodėl rašau laiškus leningradietėms panelėms. O buvau parašęs tik vieną... Nuo tada ir ėmėm draugaut“, – situaciją nušviečia Bronius.
„Į „zaksą“ ėjom susipykę, skirtingais šaligatviais“, – dar aiškesnį vaizdą piešia Joana.
Mat tuoktuvių rytą draugė jai papasakojo, jog jaunikis iš vakaro vos nenuskendo ežere, su draugais papuotavo, o paskui plaukė lenkčių. Nuotakos priremtas prie sienos tas nė už ką neprisipažino.
„Todėl ir pavardės nekeičiau. Galvojau, jei reikės skirtis, mažiau bus vargo“, – aiškina Joana.
Į Rokiškį – lėktuvu
Vestuvių puota vyko pas močiutę prie Pandėlio, jungtuvės – Rokiškio bažnyčioje.
Svečiai, beveik trys dešimtys jaunimo, iš Vilniaus į Rokiškį atskrido lėktuvu, brezentu dengtu „kukurūzniku“. Anuomet toks reisas buvo. Bilietas kainavo 5 rublius, vienu skrydžiu galėjo paimti 8 keleivius ir du lakūnus.
Vėluojantys draugai baliaus vietą surado pagal dainas, jos aidėjo kelių kilometrų spinduliu.
„Buvo labai linksmos vestuvės. Rytą reikia valgį šildyti, o bobutė niekaip krosnies negali įkurti – fotoaparatas įmestas į kaminą. Svečiams reikia rengtis, o rūbai susiūti. O mes su Bronium pabėgom, grįžom iš miško ryte per rugių lauką šlapi iki paskutinio siūlo“, – nuotykius prisimena Joana.
Kai po vestuvių svečiai sugužėjo į oro uostą, paaiškėjo, kad per tris reisus visi neišskris, mat prisikrovė per daug lauktuvių. Kol pirmuosius skraidino, likusieji privaišino oro uosto viršininką, tas kažkur pradingo. Be jo komandos parskridę lakūnai negali vėl kilti. Viršininką rado miegantį bijūnų darželyje.
Kuria popierių net su česnaku
Piešti Joana mokėjo nuo mažens, nes tai gebėjo ir jos mama. Akyse tebestovi vaizdas, kaip Panevėžyje pasisodinusi vaikus prie ilgo stalo mama piešia jų portretus.
„Joanos ciklai „Vartai“, „Bumerangai“, „Portretai“ labai gražūs“, – sufleruoja sutuoktinis.
Kruopštūs, smulkiausiomis detalėmis išraižyti grafikos lakštai – ne viskas. Joana dar kuria rankų darbo popierių.
Tokia kūryba ypač paplitusi ir vertinama Japonijoje. Joana su drauge meninio popieriaus gamybos paslapčių mokėsi pas dailininką Argentinoje, grįžusios suorganizavo popieriaus gamybos plenerą.
Pirmą kartą pora dešimčių menininkų susibūrė buvusiame Perlojos popieriaus fabrike, kur anksčiau gamino vyriausybinį popierių su vandens ženklais ir dar buvo išlikusi gamybos įranga.
„Į kitus plenerus rinkdavomės su paprastais dubenimis ir savo medžiagom. Popierių gali virti iš medvilnės, žolių, visokių priedų. Svarbiausia – malimas, plakimas ir maišymas. Paruoštoji masė vadinasi pulpa“, – apie keisto kūrinio gamybos paslaptis pasakoja ji.
Greituoju būdu gaminamam popieriui reikia medicininio lignino, specialių klijų, sumaltos žolės, priedų pagal fantaziją ir plaktuko mėsai mušti, juo masė išdaužoma, tada ilgai verdama.
Pravėsęs mišinys pilamas į įrėmintą sietelį, kai gerai nuvarva, popieriaus lakštelis išverčiamas ant skepetos, paskui dar džiovinamas vėjyje.
„Dariau su česnako lukštais, toks popierius žvilga. Paskui ant jo gali rašyti, piešti ar šiaip įrėminti, nes pati faktūra jau savaime meniška“, – prieš langą rodydama žolelėmis įaustą popierių pasakoja menininkė.
Per atžalą – į Ameriką
„Niujorko galerija, mane dabar kviečianti, turi savo rankom gaminamo popieriaus įrangą“, – žavisi menininkė.
Prieš trejus metus grafikės J.D.Plikionytės paroda buvo surengta Čikagoje, menininkų miestu vadinamo Vermonto muziejuje.
Ruošimąsi parodai pristabdė sveikata, Joanai neseniai padaryta vienos akies operacija, po poros mėnesių operuos ir antrą akį.
Keliai už Atlanto nusitęsė per atžalą. Amerikoje gyvena vienturtis Bružų sūnus. Jis yra baigęs teisę Ilinojaus universitete, vadovauja vienos stambios firmos teisininkų grupei.
„Žiemą noriu būti rami kaip meška, bet prieš Kalėdas darbymetis: kuriu atvirukus, turiu daug užsakymų iš Amerikos. Iki interneto atsiradimo šitie atvirukai buvo savotiška meno rūšis, juos įsirėmindavo. Dabar vos vienas kitas menininkas tuo užsiima. Bronius irgi darbų sūkury, dirba prie Kauno Šv. Jurgio bažnyčios vitražų“, – sako grafikė.
Metai – kirviais ir dalgiais
Joana ir Bronius pernai atšventė auksines vestuves, o stebint jų bendravimą atrodo, jog tebėra studentai. Viens kitą lengvai „pakandžioja“, lyg flirtuodami jaunatviškai laidosi šmaikštybių strėlėmis.
„Du kirviai arba du dalgiai“, – savo 77 metų skaičių apibūdina B.Bružas. Žmona trejais metais jaunesnė.
„Mes labai skirtingi. Aš mėgstu daug žmonių, o jis ne. Būna, ruošiam balių, klausia, kiek bus svečių. Sakau: 17-ka, o iš tikro laukiu 27-ių. Ateina dvidešimt penktas, Bružas jau persiutęs...“ – kvatoja Joana.
Moteris vardija ir kitus skirtumus: sutuoktinis rūko, o ji ne, dėl to vienoje patalpoje abu būti negali. Vyras mėgsta, kad būtų įjungtas televizorius, o ji tų garsų nepakenčia.
Apsidrasko kaip katės
Joana myli kates, dabar namie gyvena 3 miauklės, o vienu metu jų čia buvo net 15-ka. Kadangi vyrui tie gyviai simpatijų nekelia, kartą gausią šeimyną teko slėpti net spintoje.
„Tuo metu čia gyveno ir mano tėtis, jis irgi buvo kačių draugas. Tada dar nebuvo sterilizacijų mados, viena atsivedė kačiukų, kita atsivedė – ir jau nemaža kompanija. Bružas netikėtai pravėrė tėčio kambario duris, nespėjom kačiukų į spintą uždaryti – tas keikiasi, o tėtis juokiasi: štai ir visos katės legalizavosi“, – pasakoja Joana.
Vyras priduria, kad ir kūryboje jiedu šonais nesistumdo: skirtingos medžiagos, skirtingi masteliai.
„Man reikia ploto. Kai darai 10 metrų aukščio vitražą, palėpėje nesutilpsi, todėl aš žemai, o Joana pačioje pastogėje“, – kalba Bronius.
Joana papildo, kad kai abu skiria penki aukštai, nėra kaip susipykti, kol nusikabaroji laiptais žemyn – ir užmiršti, kas atrodė negerai.
„Bėdoj mes susivienijam, pasitikim vienas kitu, o kai gerai, kaip katinai apsidraskom“, – paaiškina ji.
