Mažame Velebito kalnų kaimelyje (tuometinėje Jugoslavijoje) trikotažo fabriko darbininkų šeimoje gimęs Luka apie tokius prestižinius apdovanojimus vaikystėje kažin ar drįso svajoti net ir paslapčia. Tačiau būtent sunkumai labai užgrūdino būsimąją futbolo žvaigždę.
Skurdžiai augęs smulkaus sudėjimo Luka nuo penkerių metų ganė ožkas. Neseniai archyvuose buvo rastas dokumentinis filmas apie vilkų gyvenimą gamtoje, kuriame atsitiktinai įamžintas ir penkiametis Luka, su tėvu ganantys ožkas.
Tačiau nei aplinkui gyvenantys vilkai, nei ožkų ganymas per dienas nebuvo sunkiausias gyvenimo išbandymas. Lukos gyvenimas aukštyn kojomis apvirto, kai jam buvo šešeri.
Prasidėjus Kroatijos nepriklausomybės karui serbų kariai užpuolė atokiai kalnų regione gyvenančias kroatų šeimas. Vieno žiauraus serbų karių puolimo metu buvo nušautas apleista gatve galvijus ginęs Lukos senelis.
Kartu buvo nušauti dar penki vietos žmonės.
Luką ši netektis paveikė itin stipriai. Jis be galo mylėjo senelį, kuris jį augino ir kurio vardu būsimoji futbolo žvaigždė ir buvo pavadinta.
Po žiauraus susidorojimo su vietos žmonėmis serbų kariai padegė namus, ir visa Modričių šeima buvo priversta bėgti.
Šeima rado prieglobstį pigiame Zadaro miesto viešbutyje. Be vandens ir elektros, už sienų nuolat aidint granatoms bei kulkoms ir jaučiant nuolatinį pinigų stygių – taip Zadare augo mažasis Luka ir jo sesuo Jasmina.
Pigiame viešbutyje Modričių šeima kaip pabėgėliai savo pačių gimtojoje šalyje pragyveno septynerius metus. Kroatijos nepriklausomybės karas iš viso truko dešimt metų.
Tačiau būtent Zadare Luka pasiryžo atsikratyti kraupios pabėgėlio dalios ir tapti geriausiu planetos futbolininku.
Nors išėjus iš viešbučio reikėjo nuolat saugotis minų, mažasis Luka viešbučio automobilių aikštelėje nuo ryto iki vėlyvo vakaro tarp mašinų spardė nedidelį futbolo kamuolį.
Futbolas berniukui tapo galimybe pabėgti nuo karo ir užsimiršti.
Sūnaus gabumus pastebėjęs tėvas iš paskutiniųjų stengėsi užtikrinti galimybę Lukai mokytis futbolo akademijoje. Kad surinktų reikiamą sumą sūnaus mokslams, Lukos tėvas įsidarbino kariuomenėje orlaivių techniku.
Tiesa, Lukos futbolininko talentu tikėjo ne visi. Dešimtmetis berniukas dėl nedidelio ūgio ir drovumo buvo nurašytas ne vieno trenerio.
Po nepavykusios jaunučių atrankos Splito „Hajduk“ akademijoje Luka buvo net metęs futbolą. Laimė, talentą įžvelgusiam tuomečiam „Zadar“ prezidentui pavyko įkalbėti Luką vėl apsiauti futbolo batelius, ir jis buvo priimtas jį į klubo akademiją.
Vėliau trenerio Tomislavo Basičiaus dėka Luka buvo priimtas į Zagrebo „Dinamo“ klubą. Tuomet ir prasidėjo kroato kelias geriausio planetos futbolininko titulo link.
„Daug žmonių sakė man, kad nesu pakankamai geras futbolui, – per mažas ir per silpnas.
Bet jūs turite suprasti kroatų tautos likimą. Po karo mes tapome daug stipresni ir labiau užsispyrę. Mus sunku palaužti“, – tvirtino L.Modričius.
Kaip vargšas piemuo tapo auksiniu berniuku – pasaka, kuri nebūtų tapusi realybe, jeigu ne Lukos užsispyrimas ir ryžtas siekti sėkmės po baisios tragedijos.
Apie patirtus sunkius išgyvenimus Luka kalba labai retai. Tačiau kai 2008-aisiais pasirašė sutartį su Londono „Tottenham Hotspur“ klubu, trumpai užsiminė apie vaikystėje patirtus sunkumus.
„Prasidėjus karui tapome pabėgėliais. Man buvo šešeri.
Tai buvo labai sunkūs laikai. Prisimenu juos labai ryškiai, bet tie įvykiai nėra tai, ką norėtume prisiminti visą gyvenimą ar nuolat apie juos galvoti“, – sakė L.Modričius.
Prisimindamas vaikystę futbolininkas sakė: „Karas padarė mane stipresnį. Nenoriu to su savimi nešiotis amžinai, tačiau negaliu ir pamiršti.“
Dabar geriausias planetos futbolininkas pats turi šeimą.
2010-aisiais po trejų metų draugystės Kroatijos sostinėje Zagrebe jis vedė Vanją Bosnič.
Trejais metais vyresnė Vanja, kuri yra ir jo agentė, sutuoktiniui padovanojo tris vaikus: aštuonmetį sūnų Ivano ir dukteris – penkiametę Emą ir praėjusiais metais gimusią Sofiją.
Kalbama, kad gražuolė Vanja diriguoja ne tiktai šeiminiam futbolininko gyvenimui, bet ir jo karjerai.
Sklinda kalbos, jog būtent ji yra atsakinga už tai, kad 2012-aisiais Luka su trenksmu iš Londono persikėlė žaisti į Madrido „Real“ klubą.
Parengė Ernesta Vinevičiūtė
