Nuolatinis taisyklių laužytojas S.Urbonavičius-Samas dėl išskirtinio požiūrio į pasaulį ir drąsos reikšti savo nuomonę yra dėkingas artimiesiems, ypač seneliui, kuris prieš Antrąjį pasaulinį karą tarnavo Lietuvos kariuomenėje.
Pokariu Sauliaus senelis ir močiutė už antitarybinę veiklą pateko į kalėjimą. Močiutė kažkaip sugebėjo pabėgti į Rygą.
Sauliaus mamai buvo vienuolika metų, jos jaunesniajam broliui – penkeri.
Vienkiemyje vaikai vieni augo kokius šešerius metus. Mergaitė eidavo kilometrą iki artimiausių kaimynų, jų namuose plaudavo grindis ir už tai gaudavo pieno bei kitokių maisto produktų.
Vienuolikametė sugebėjo lankyti mokyklą ir prižiūrėti mažą brolį. Saulius netgi neįsivaizduoja, kaip jie vieni pokariu sugebėjo pragyventi.
„Smulkiai nežinau savo giminės tragiškos istorijos. Buvau mažas, gal ir žioplas, tad nepaklausinėjau senelių apie jų jaunystę“, – apgailestavo legendinės grupės lyderis.
Tačiau senelių sodyba Kupiškio rajone, netoli Subačiaus, kurioje prabėgo daug vasarų, smarkiai paveikė Sauliaus likimą.
„Kuris laikas senelių namai stovi tušti, seniai ten buvau, bet dar šiemet nuvažiuosiu.
Pasivaikščiosiu kaip vaikystėje po visokius užkaborius, gal rasiu ką nors širdžiai brangaus, kas primintų senelius.
Aš žinau, kad viską menantis ąžuolas, kuris man mažam atrodė neapsakomai galingas, dabar yra vos apkabinamas keturių žmonių“, – kalbėjo Saulius.
– Tai kas gi nutiko su senelio kareiviškomis sagomis, kad tas įvykis privertė gerokai sunerimti jūsų tėvus?
– Kadangi senelis kadaise buvo pasiturintis ūkininkas, sugebėjo išsaugoti įvairių Smetonos laikų rakandų. Esu radęs laikrodžių su grandinėle, senų vokiškų markių, blizgančią papirosinę.
Buvau gal aštuonerių, kai viename stalčiuje aptikau kelias sagas su Vyčio ženklu. Jos buvo nuo prieškarinės senelio uniformos.
Sovietinės pradinukų uniformos buvo baisios, švarkelių sagos negražios ir su penkiakampėmis žvaigždėmis.
Todėl sugalvojau kelias sagas pakeisti rastomis pas senelį. Niekam nesakęs jas pasiėmiau, įsisiuvau ir išėjau į mokyklą.
Pokyčius uniformoje mokytojai pastebėjo ne iškart.
Bet kai pamatė mano susikurtą dizainą, liepė į mokyklą atsivesti tėvus. Švarkelio sagos vėl tapo įprastinės, o senelio karinės uniformos atributai dingo kaip į vandenį.
Tas įvykis praėjo be atgarsių. Mokykloje tarp pedagogų buvo ir padorių žmonių. Močiutė išmokė maldų ir nuvedė prie Pirmosios Komunijos.
Kai mokykloje pradėjau girtis, kad moku Dešimt Dievo įsakymų, supratingi mokytojai liepė tylėti, nes bus blogai.
– Nuo tų įsiūtų į mokyklinį švarkelį senelio sagų gal ir prasidėjo jūsų noras turėti išskirtinį įvaizdį – per koncertus esate mamos beretę užsidėjęs, vilkdavotės marškinėlius su savo sukurtomis kompozicijomis, buvo, kad tik su apatiniais scenoje šėlote, gitarą ornamentais išpiešėte.
– Kol mokiausi mokykloje, dar nebuvau labai ryškus. Tiesa, gimtajame Panevėžyje buvau pirmas pankas. Vaikščiodavau plėšytu džinsiniu švarkeliu, kuriame buvo prisegiota įvairių dydžių žiogelių. Dar mėgdavau vilkėti ilgus lietpalčius. O juk taip atrodydamas anais laikais ir į galvą galėdavai gauti.
Mokykloje man visą laiką trumpindavo plaukus. O aukščiausias lygis būdavo, jei plaukai krisdavo bent jau ant apykaklės.
Kai mane tikrindavo, ištempdavau kaklą – plaukai atrodydavo trumpesni, kai reikėdavo pasirodyti prieš savus, kaklą sutraukdavau – esą žiūrėkite, mano plaukai jau beveik pečius siekia.
Tėvai sunkiai dirbo, kad mus su seserimi išlaikytų, tad gal neturėjo laiko sekti mano plaukimo prieš srovę apraiškų. Nebuvau amoralus, neklaužada chuliganas, bet dariau tokius dalykus, kurie nepatiko tuometei valdžiai.
Prieš vidurinės mokyklos baigimą, 1982 metais, su draugu magnetofonu į juostą įrašėme vadinamąjį pirmąjį muzikinį albumą. Aš grojau gitara ir dainavau, o draugas vietoj būgnų naudojo pagalves, fone skambėdavo vaikiškos jonikos garsai.
Šis vienetinis muzikinis veikalas keliavo iš rankų į rankas, kol kažkas įskundė. Tai buvo jaunatviškos, pozityvios dainos apie Šiaulius, virš galvų skraidančius karinės bazės lėktuvus. Nors politika tos dainos nekvepėjo, saugumiečiams pasirodė, jog tai antitarybinė veikla. Mane išsikvietė ir pasakė: „Viskas, važiuok į kariuomenę. Perauklės.“
Niekas neklausė – noriu ar nenoriu į kariuomenę. Mane nuskuto, kaip gyvulį įmetė į traukinį. Nežinojau, kur veža, kas manęs laukia. Atsidūriau Rusijos vidury. Likimas ar artimųjų maldos padėjo neblogai kariuomenėje prasisukti. Paaiškėjus, kad moku piešti, tapau privilegijuotas.
Dvejus metus piešiau Lenino galvas, įvairius šūkius, viršininkams nukopijuodavau žinomų dailininkų paveikslus arba iš nuotraukų piešdavau jų moterų portretus. Lenino portretą buvau taip įgudęs piešti, kad nesunkiai galėdavau jį ant sniego išsisioti.
Man pasisekė, nes daugelis iš mano dalinio buvo išsiųsti į Afganistaną ir iš ten negrįžo.
Teko ir kariuomenėje išsidirbinėti. Išsaugojau nuotrauką, kurioje stoviu apsirengęs vokiška kareivio uniforma.
Mūsų dalinyje filmavo filmą apie karą ir kareiviukai dalyvavo masinėse scenose – vieni buvo rusai, kiti vokiečiai.
Vėliau uniformas paliko mano dailės dirbtuvėse. Prisifotografavau su įvairiausiomis uniformomis ir nuotraukas išsiunčiau draugams į Lietuvą. Aš nežinau, kaip manęs nesupakavo.
– Kaip senelis vertino jūsų išdaigas?
– Apie mano antisisteminę veiklą jis nežinojo, bet, manau, būtų palaikęs.
Gaila, kad senelis nesulaukė nepriklausomybės ir mano, kaip menininko ir muzikanto, pripažinimo. Jis mirė, kai buvau kariuomenėje.
Tai, kad mus siejo ypatingas ryšys, pajutau emociškai – tarsi iš dangaus gavau ženklą. Buvau išvežtas į Maskvą piešti paradui plakatų. Miegojau palapinėje, pastatytoje ant šviežio sniego.
Vieną vakarą išėjau iš palapinės, pažiūrėjau į dangų ir pagalvojau apie senelį. Po dviejų savaičių gavau laišką ir sužinojau, kad būtent tada jis mirė.
Tai buvo mistinė patirtis, kai supratau, kad ryšys tarp žmonių egzistuoja, net jei juos skiria tūkstančiai kilometrų.
Kito senelio nemačiau, nes jis anksti mirė, bet žinau, kad jis irgi buvo nepriklausomos Lietuvos karys. Jis kariavo už Vilniaus kraštą, buvo lenkų paimtas į nelaisvę, bet pabėgo. Tikriausiai kietas buvo vyras. Na, ir kaip aš galėjau kitoks užaugti? Vertybės, genai persiduoda.
– Iš sovietinės armijos grįžote dar drąsesnis?
– O taip, 1984 metais įstojau į Šiaulių universitetą, Dailės fakultetą. Čia irgi turėjau progos pasireikšti. Ypač per SSKP istorijos, politinės ekonomikos paskaitas. Dėstytojams buvau rakštis, tad jie lengviau atsikvėpdavo, kai manęs nebūdavo paskaitose, – mažiau šurmulio.
Tai aš ten beveik ir neidavau. Kadangi fakultete geriausiai piešiau, į mano išsišokimus žiūrėdavo pro pirštus. Bet, aišku, reikėjo drąsos būti balta varna.
Po ketverių metų studijų prasidėjo „perestroika“, mes su draugais įkūrėme roko grupę „Bix“.
Taip nuo kalno buvo paleista į sniego gniūžtę panaši saviraiškos laisvė, kuri virto galinga jėga.
– Ar išsaugojote ką nors iš senelio daiktų?
– Mama turi senelių nuotraukų. Aš nieko neišsaugojau. Gal ir pats esu kaltas. Savo istorijos negebu chronologiškai sudėlioti.
Gerai, kad aplinkiniai surenka įvykius, susijusius su manimi, ir aš juos įklijuoju į prisiminimų puslapius. Trumpai sakant, mano gyvenimas ilgus metus tekėjo ant terbos – daug kur gyvenau, bet neturėjau nuosavų namų. Nuolat kraustydamasis galėjau turėti tik būtiniausius daiktus.
Neseniai iš draugų susirinkau kelis ankstyvuosius savo tapybos darbus. Dabar jie keliauja per parodas.
