Kelionę kruiziniu laivu 67 metų D.Kutraitė-Giedraitienė su vyru Virginijumi Giedraičiu įsigijo dar praėjusių metų rudenį, kai pasaulyje niekas negalėjo numatyti, kad koronavirusas paralyžiuos planetos gyvenimą labiau nei karas. Bet kai kovo 6 dieną pora ruošėsi išvykti iš Vilniaus, apie koronavirusą buvo žinoma puikiai. Nors tuo metu Lietuvoje buvo užsikrėtusi tik viena šiaulietė, greitai paaiškėjo, kad virusas plinta kasdien.
„Taip, žinoma, kovo 6 dieną jau buvo manančių, kad nereikėtų niekur važiuoti. Taip, buvo žmonių, kurie ir nevažiavo. Jei ne mano vyro ramybė, aš greičiausiai irgi niekur nebūčiau važiavusi, nes esu labiau panikuojanti. Tačiau kelionė turėjo seniai puoselėtą tikslą – pradėti rašyti memuarus, nors ir labai nemėgstu šio žodžio.
Atrodė, kad tinkamesnio laiko, nei daug dienų plaukiant jūra, ir būti negalėtų. O kelionė pagal planą turėjo būti ilga“, – apie motyvus vis dėlto ryžtis tolimai kelionei kalbėjo D.Kutraitė-Giedraitienė.
Noro parašyti apie gyvenimą nuo pat vaikystės tremtyje Sibire, pirmųjų mokyklos klasių slaptame moterų vienuolyne Kaune, žurnalistikos studijų Vilniaus universitete, ilgamečio darbo LRT, vėliau – patirties politikoje, Vyriausybėje, Seime, Prezidentūroje D.Kutraitė-Giedraitienė neatsisakė ir po išbandymų laive.
„Su vyru keliaujame jau daug metų. Ši kelionė mums pažintine prasme neturėjo būti kuo nors išskirtinė. Tačiau supratau, kad kai plauki jūra sustojant vienoje ar kitoje šalyje, yra nemažai laisvo laiko, kurį ir ketinau panaudoti rašymui.
Juk mūsų namuose nuolatos daug šurmulio, tad prisėsti ramiai prie stalo rašyti tiesiog nerandu laiko“, – prisipažino D.Kutraitė-Giedraitienė.
– Ar pavyko laive memuarus bent pradėti rašyti?
– Sąžiningai vykdžiau sau duotus įsipareigojimus – rašiau kasdien. Esu jau aprašiusi ir gyvenimą Sibire, ir sugrįžimą į Lietuvą. Nors rašant tekdavo sugrįžti į praeitį, kažkodėl pagalvodavau: „Nežinia, kas laukia pasaulio, bet aš neturiu teisės dabar pražūti. Privalau parašyti ir apie savo senelius, ir apie tėvus, ir apie tetą vienuolę, seserį Paulę, įkūrusią pogrindinį vienuolyną Kaune 1947 m.“
– Kada supratote, kad jūsų darbotvarkė laive gali ir pasikeisti?
– Mūsų kelionė turėjo vykti nuo kovo 6 iki 28 d. – prasidėjusi Maldyvuose būtų pasibaigusi Venecijoje. Pirmasis uostas buvo Dubajuje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Dar spėjome aplankyti Muškatą ir as Salamą Omano Karalystėje.
Kai laive prasidėjo velniava ir kalbos apie saviizoliaciją, supratau, kad Dievulis iš mano planų rašyti memuarus pasijuokė. Padėjau juos į šalį ir pradėjau rašyti apie tai, kas darosi aplink.
– Kur buvo nuleistas laivo inkaras?
– Nebuvo nuleistas. Mes tiesiog plaukiojome po jūrą, kartkartėmis išgirsdami kapitono pranešimus, kur esame. Tačiau nesustodavome uostuose, kurie buvo numatyti kelionės maršrute. Pokyčius lėmė tai, kad laivas „Costa Victoria“ priklauso italų kompanijai „Costa“, o Italijoje nuo kovo 11 d. dėl koronaviruso buvo paskelbtas griežtas karantinas. Todėl laivo su Italijos vėliava niekas nebepriėmė.
Savo vyrui sakiau, kad plaukiojame po pasaulį lyg Nojaus laivu, kuriame buvo apie du tūkstančius keleivių ir maždaug tūkstantis įgulos narių.
– Nors daug metų gyvenate drauge, ar būnant su vyru daugiau nei mėnesį dvidešimt keturias valandas per parą toje pačioje patalpoje neatsirado trinties, noro aiškintis santykius ar galbūt kadaise išgyventų nuoskaudų priežastis?
– Anaiptol. Namie gal atsirasdavo kokių nors buitinių reikalų, dėl kurių pasiginčydavome, o laive jokios buities nebuvo. Tad nebuvo net ir tokių priežasčių ginčams. Šiandien mes tikrai galime vienas kitam prisipažinti, kad tą distanciją nuplaukėme be jokių tarpusavio problemų.
Atlikome laboratorinius darbus ir dar kartą supratome, kad net ir mažoje laivo kajutėje esame tikra komanda. Esu laiminga, kad šalia savęs turiu žmogų, kuris yra tvirtas, išmintingas ir nepanikuojantis.
Kai sakydavau, kad einu į kajutės balkonėlį pamedituoti ir nors kiek pabūti viena, Virgis man atsakydavo: „Eik, eik. Tau to reikia, nes viską, ką galvoji, iškalbi.“ Bet nė karto nepaprašė, kad užleisčiau vietą balkonėlyje jam.
Kita vertus, kartu esame patyrę kur kas didesnių išbandymų nei mėnuo šalia koronaviruso. Juk išgyvenome ir politines intrigas, ir tai, kad Virgis nepagrįstai buvo išprašytas iš darbo ir devynerius metus dėl to bylinėjosi, ir išbandymų ligomis patyrėme, ir dar daug dalykų, kuriuos geriau pasiliksiu asmeniniams prisiminimams.
– Ar daug žmonių laive buvo užsikrėtę koronavirusu?
– Kovo 23 d. atsidūrėme šalia Kretos. Į šią salą nebuvome įleisti, bet buvo leista sustoti keli kilometrai nuo kranto. Matėme kalveles, namelius. Vaizdai malonino akį, ramino. Be to, atsirado telefono ryšys ir galėjome paskambinti artimiesiems, nes laive tik retkarčiais būdavo galima naudotis palydoviniu ryšiu, kuris beprotiškai brangus.
Pabendravę su namiškiais jau ruošėmės vakarienei, tik staiga išgirdome kapitono pranešimą, kad laive nustatytas koronaviruso atvejis. Ligonė buvo išplukdyta į Kretą, o visų keleivių paprašyta niekur neiti iš kajučių.
– Prasidėjo panika?
– Nepanikavome. Todėl, kad buvome dviese, ir todėl, kad turėjome balkonėlį, į kurį galėdavome išeiti.
Gal panika būtų ištikusi, jei būtume pasilikę kajutėje, kurioje taupymo sumetimais buvome apsistoję kelionės pradžioje. Ta kajutė buvo be langų, vėdinama tik kondicionieriumi.
Nežinau, kodėl, bet vos po dienos nusprendėme geriau primokėti ir paprašyti, kad būtume perkelti į kajutę su langu ir balkonėliu. Ir nuojauta mūsų neapgavo. Tai buvo protingiausias sprendimas šioje kelionėje.
– Pramogas greičiausiai visiems teko pamiršti?
– Taip, ir tiems, kurie gyveno belangėse, ir tiems, kurie turėjo balkonėlius, buvo likusi vienintelė pramoga – nueiti į salę, kurioje kelionės pradžioje dar vykdavo šokiai, nuotoliniu būdu pasimatuoti temperatūros. Viskas. Maistas visiems būdavo paliekamas prie durų.
– Vadinasi, gyvenote griežčiausiomis karantino sąlygomis?
– Kurį laiką bendroje salėje dar vyko vakarienės, dar žiūrėjome spektaklius. Tai, kad bręsta kažkokie pokyčiai, supratome iš to, kaip salėje prieš spektaklį buvo sustatytos kėdės – su kelių metrų tarpais.
Galiausiai išgirdome pranešimą, kad spektaklių nebebus, kad lieka galimybė juos stebėti televizoriuje kajutėse. Po to buvo pranešta, kad laive įsigalioja Italijos, kurioje paskelbtas griežtas karantinas, įstatymai.
– Apie žmonių mirtį turėjote žinių?
– Ne. Tik prieš palikdami laivą sužinojome, kad į Kretą išplukdyta argentinietė pasveiko, kad viena australė iš mūsų laivo, parskridusi namo, mirė, o netoliese taip pat plūduriavusiame italų laive mirė aštuoni danai.
– Kada jūs vis dėlto nusprendėte ieškoti būdų gelbėtis iš to Nojaus laivo?
– Savarankiškai negalėjome nė kojos iškelti iš laivo.
Patys organizuoti kelionę namo irgi neturėjome teisės. Draugai ir artimieji mums nuolat skambindavo ir pildavo moralus: „Dalia, Virgi, na, darykit ką nors! Negi, nematote, kas Italijoje darosi?“ Mes, žinoma, matėme, tačiau viskas buvo kelionės organizatorių rankose.
– Tai tiesiog sėdėjote kajutėse ir laukėte, kol būsite išprašyti iš laivo?
– Taip sėdėjo visi, ne tik mes. Nebuvo jokio bendravimo, paaiškinimų. Tik kartais išgirsdavome kapitono pranešimus, jog stengiamasi padaryti viską, kad kuo greičiau išvyktume namo.
Mes buvome vieninteliai lietuviai laive, o pagalbininką turėjome tik vieną – Lietuvos ambasadorių Italijoje Ričardą Šlepavičių. Jis ir pats ilgai negavo informacijos, kad mes privalome laive išbūti keturiolikos dienų karantiną ir kad prieš išvykstant privalu pasidaryti testą dėl koronaviruso.
Daugelis dėl tokių dalykų būtų pradėję panikuoti.
Mes nepradėjome. Aš kasdien rašiau ir manau, kad iš kelionės Nojaus laivu išeis įdomi knyga.
Virgis žiūrėdavo rusiškus serialus, kuriuose skirtingus vaidmenis atlieka tie patys aktoriai. Tokie filmų scenarijai jam priminė kryžiažodžius.
– Ką būtumėte dariusi, jei laive būtumėte atsidūrusi viena, be vyro?
– Greičiausiai būčiau išprotėjusi, nes man ne kartą atrodė, kad jau ir dūstu, ir gal greitai mirsiu. Bet Virgis grąžindavo mane į realybę: „Viskas bus gerai – mes tikrai grįšime namo.“
– Kada pagaliau įsižiebė viltis, kad važiuosite namo?
– Balandžio 10 d., Didžiojo penktadienio rytą, paskambino ambasadorius: „Turiu neblogų žinių, bet ne iki galo. Jūsų, Dalia, testas neigiamas. Bet, va, Virgio...“ Per šią R.Šlepavičiaus pauzę mes su vyru numirėme du kartus. Sugrįžę į šį pasaulį išgirdome ambasadoriaus apgailestavimą, kad Virgio testas kažkur dingęs.
Vėlų vakarą vėl sulaukėme ambasadoriaus skambučio, kad dar vienas pralaimėjimas, – liekame laive, nors jau septintą kartą mums buvo užsakyti lėktuvo bilietai.
Pradėjau galvoti, kad jei Virgio testas neatsiras, teks jį daryti iš naujo ir vėl penkias dienas laukti atsakymo.
Bet po kelių minučių – apie 23 val., dar kartą paskambino ambasadorius ir išgirdau jau pasikeitusį jo balsą: „Velykų stebuklai prasidėjo. Virgio testas rastas, jis – neigiamas. Ruoškitės kelionei.“
Ruoštis neprireikė, nes mūsų lagaminai buvo sukrauti prieš dvi savaites. Kitos dienos rytą pagaliau išlipome iš laivo. Su dar keliais bendrakeleiviais buvome nuvežti į oro uostą.
Per Frankfurtą pustuščiu lėktuvu pasiekėme Taliną, o iš ten išsinuomotu automobiliu grįžome į Vilnių. Mums išvykus laive dar buvo likę apie trisdešimt žmonių.
Grįžę namo supratome, kad ši pandemija žmonių santykiams – lyg lakmuso popierėlis: vos paržengę namų slenkstį sulaukėme mano kolegės iš LRT lauknešėlio su šaltiena, Velykų margučiais, kumpiu ir mažyčiu buteliuku samanės. Argi ne jautru? Apsiverkiau.“
