Seseriai Faustai svarbu bendrauti su žmonėmis. Kai per karantiną pasidarydavo liūdna, ji skambindavo kam nors iš draugų ir sakydavo: „Palinksmink mane!“
„Neretai išgirsdavau, kad ir mano draugams nelinksma“, – neslėpė jau daugiau nei dešimt metų Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose, kuriuos vadina kalėjimuku, bausmę atliekančių nuteistųjų sielovadininke dirbanti sesuo Fausta.
Neseniai tokios pat tarnystės ji ėmėsi ir Kauno apskrities policijoje. Kokie keliai ją atvedė į šias tarpusavyje priešinamas įstaigas ir ką darbas ir vienoje, ir kitoje įstaigoje duoda jai?
„Kalėjimuke ir Marijampolės pataisos namuose savanoriavau daugiau nei dešimt metų. Iš pradžių ruošdavau kitus savanorius, o pati rečiau eidavau.
Bet kai prieš porą metų susipažinau su dabar jau buvusiu direktoriumi Vytautu Lamausku, jo siekis ir motyvai padėti jaunimui pasikeisti man atrodė stulbinantys, – prisipažino sesuo Fausta. – Žavėjo jo moralinis, filosofinis ir religijos pedagogikos požiūris. Todėl sutikau ateiti į kalėjimuko komandą, nes manau, kad bandymai padėti jaunimui pasikeisti negali būti be religinio dėmens.“
Sesuo Fausta įsitikinusi – atlikdami bausmę jaunuoliai turi suprasti, kaip susitaikyti su visuomene, su tais, kuriuos nuskriaudė, su Dievu. Jei nenori su Dievu, tai su visais kitais būtina susitaikyti.
O susitaikymas, atleidimas yra dvasiniai dalykai.
Džiugu, kad buvęs direktorius suprato to svarbą. Eidama į kalėjimuką sesuo Fausta baiminosi, kad nesugebės rasti bendros kalbos su ten atliekančiais bausmę vaikais, nes niekada nemėgo blogų berniukų.
Niekada su jais nedraugavo ir eidavo nuo jų kuo toliau. Bet direktorius pasižiūrėjo jai į akis ir pasakė: „Tu gi mokėsi.“ Ir ji sutiko, galvodama, kad jei nepatiks, jei nesusitvarkys, išeis.
– Ar sunkios buvo pirmosios akistatos su nuteistaisiais?
– Labai aistringai nėriau į tą veiklą. Aš kūriau įvairius vaikinų užimtumo, jų veiklos projektus. Dabar tas kalėjimukas – viena mano dvasinio gyvenimo oazių.
– Kaip jums, vienuolei, pavyko su tais vaikinais rasti ypatingą bendravimo formulę, kad nepasiųstų pagal tik jiems suprantamas gyvenimo normas po velnių?
– Jie, kaip ir visi kiti žmonės, nori būti laimingi, mylimi ir patys nori mylėti. Tai bendras dėmuo, jungiantis visus žmones į vieną bendriją.
Aš, kaip sielovadininkė, neprivalau su jais visais dirbti, o jie neprivalo pas mane ateiti. Visose įkalinimo įstaigose įmanoma dirbti tik mažose grupelėse arba individualiai.
Juk sielovada paliečia jautriausias žmogaus būties gelmes. Be to, nuteistųjų silpnybių negali niekas žinoti, kad persigrupavus jėgoms įkalinimo įstaigose jos kada nors nebūtų panaudotos prieš juos pačius. Juk bet kokioje uždaroje aplinkoje atsiranda subkultūros.
Be maldos sielovados mokyti neįmanoma, todėl aš mokau nuteistuosius melstis.
Pačios nuostabiausios patirtys, kaip mes su vyrukais kalbame rožinį. Išdalijau jau daugiau nei aštuoniasdešimt rožinių. Kai kurie iš jų nešioja juos ant kaklo, bet visi moka, kaip juos naudoti pagal paskirtį.
Kartais vyksta mišios. Taip pat ruošiu vaikinus krikštui, Pirmajai komunijai.
– Negalite pasakoti konkrečių nuteistųjų gyvenimo istorijų, bet ar buvo tokių, kurios jus sukrėtė priežastimis ar pasekmėmis?
– Visų jų istorijos – kraupios. Gal tik vienas kitas iš šeimų, kuriose buvo ir tėtis, ir mama.
Bet aš į jų praeitį nesistengiu gilintis, nebent kai ištinka kokios nors nelaimės, o jos dažniausiai būna susijusios su kurio nors šeimos nario savižudybe, mirtimi arba skaudžiais išgyvenimais.
– Šiais laikais daug nepilnų šeimų, bet ne visi vaikai jose tampa nusikaltėliais. Kas, be tėvų trūkumo, dar galėjo turėti įtakos, kad jūsų globotiniai atsidūrė už grotų?
– Kiekvienas patiriame savo gyvenimo nuodėmę, o tam, be abejo, įtakos turi tai, kad žmogus nepatiria meilės. Kai jaučiamas didžiulis meilės trūkumas, vieni žmonės suserga depresija, kiti pakelia prieš save ranką, dar treti iki išprotėjimo dirba ne pagal savo jėgas, bet taip ir nepatiria gyvenimo pilnatvės.
Tie, kurie gyvena gatvėje, dažniausiai nesupranta, kodėl negerai vartoti narkotikus, o apsvaigus – prievartauti mergaites.
– Ar patyrėte grįžtamąjį ryšį – ar tie, su kuriais dirbate arba esate anksčiau buvusi jų sielovadininkė, pradėjo vadovautis tomis tiesomis, kurias jūs jiems skelbiate?
– Norėtųsi, bet aš tuo netikiu. Jei žmogus pasikeičia pataisos namuose, nuopelnai už tai atitenka visam jų kolektyvui. O aš esu tik tas vienas žmogus, kuris lašas po lašo bando pripildyti šviesesnio gyvenimo taurę.
Tiesą sakant, net nepuoselėju didelių lūkesčių, kad po bendravimo su manimi jaunuoliai staiga atsivers visai kitokiam gyvenimui.
Tačiau viliuosi, kad gal dar kartą suklydę nenusižudys, nes prisimins mūsų bendravimą, arba gal netaps priklausomi nuo narkotikų, nes ieškos pagalbos, o gal nebesmurtaus, bet tik vogs.
Žinoma, kartais padrąsina išėjusių iš pataisos namų jaunuolių dėmesys. Kartą grįžusi į vienuolyną koplyčioje radau gėlių.
Pasirodo, vienas jaunuolis, išėjęs iš Marijampolės pataisos namų, pirmiausia nuvažiavo nupirkti man gėlių.
Maždaug prieš penkerius metus per vieną medicinos slaugytoją sulaukiau padėkos taip pat jau iš buvusio kalinio.
Įsiminiau ir vieną lygtinai paleistą jaunuolį, kuris nenorėjo krikštytis, tikėti ir man aiškino, esą koks skirtumas, ar melstis žuvytėms, ar Kristui. Kai jo paklausiau, ar jis numirtų už savo žuvytes, jis atkirto, kad nesąmonė būtų numirti už žuvytes.
O aš jam atsakiau, kad už savo Kristų, jei reikėtų, numirčiau. Jau išeidamas iš kalėjimuko atėjo pas mane ir prisipažino: „Karoče (liet. „trumpiau“), nėjau pas jus į tą koplyčią, bet kasdien meldžiausi, kad mane paleistų lygtinai. Ir mane paleido.“
Kalėjimuko žargonu už tokį savo veiklos įvertinimą galėčiau tik atsakyti: „Karoče, argi tai ne stebuklas?“
– Ar kaliniai niekada jūsų neišmušė iš vėžių, kad pačiai būtų tekę ieškoti nusiraminimo, atgaivos?
– Iš pradžių buvo nelengva, nes nesupratau, kaip man su nuteistaisiais dirbti. Juk nebuvo jokios praktikos ar mokymų, kaip dirbti jų sielovadininke.
Teko pačiai viską išbandyti – esu surengusi vienos dienos stovyklą su trisdešimties jaunuolių grupe, bet į pagalbą buvau pasikvietusi ir savanorių. Po to renginio buvau nežmoniškai pervargusi, nes dar neturėjau pakankamai patirties.
Kokių nors pažeminimų ar išsišokimų nesu patyrusi, nes sielovada yra laisvo pasirinkimo dalykas. Jei kas nors elgiasi netinkamai ar nedalyvauja maldoje, paprašau sugrįžti į kamerą.
Bet turėčiau prisipažinti, kad pataisos namuose, kaip jokioje kitoje savo veikloje, patyriau daug pagarbos ir meilės. Jie manęs laukia, o tarpusavyje atvirai dalijasi tuo, ką patiria bendraudami su manimi.
Anksčiau, kai buvau stipresnės sveikatos, mėgdavau žaisti krepšinį. Kelis kartus buvau su vaikinais sporto salėje ir man pavyko įmesti vieną kitą tritaškį. Jie su manimi žaidė su tokia meile – jei kas nors ne taip pasielgdavo, tuoj pat sulaukdavo pamokymų: „Nedenk jos, juk ji su mumis žaidžia.“ Išėjusi iš sporto salės susijaudinau iki ašarų.
Kitą kartą tikrą emocijų pliūpsnį patyriau, kai lankiau už nusižengimus nubaustą jaunuolį. Bandydama su juo pasikalbėti atviriau nusinešiau stalo žaidimą. Bežaidžiant nei iš šio, nei iš to jis man pasakė: „Nežiūrėkit taip į mane – į mane dar niekada niekas nėra taip žiūrėjęs.“
„Kaip? Su meile?“ – paklausiau. „Nu“, – numykė jis.
– Kokie gi yra tie nelaimingi žmonės?
– Laimingi ir kitus padaro laimingus, o nelaimingi, patirdami vien skausmą, kitus sugeba tik sužeisti.
Jie nepažinę meilės, šilumos ir bendrauti nelabai moka. Tikrą stresą patyriau, kai praėjusį rugsėjį kelis jaunuolius nusivežiau į Šiluvoje vykusias jaunimo dienas. Elgėsi jie lyg laukiniai. Švilpė, rėkavo pro šalį einančioms merginoms. Kai ėmiau mokyti, kad jei nori susipažinti, reikėtų elgtis visai kitaip – galbūt prieiti, užkalbinti, išgirdau repliką: „Ką aš priėjęs jai sakysiu? Kad noriu ją kur nors nusivest?“
Matyt, daugelis pataisos namuose atsidūrusių jaunuolių neįsivaizduoja bendravimo be išgertuvių, įžeidinėjimų.
Bet nustebino vieno vaikino pasikeitimas po maldų Šiluvos koplyčioje.
Praėjus kuriam laikui nusižudė jo tėvas. Kai susitikome pasikalbėti, prisipažino, kad Šiluvoje meldėsi tik už mamą – esą jei būtų pasimeldęs ir už tėvą, gal jis nebūtų nusižudęs.
Kitas jaunuolis man pažadėjo atlikęs bausmę savarankiškai nuvažiuoti į Šiluvą, nes ten anksčiau nėra buvęs. Didžiausias mano darbo įvertinimas ir rezultatas tas, kad tiems vaikinams padedu pamatyti, patirti ar suprasti tai, ko jie niekada gyvenime neturėjo.
– Ar tikite, kad bendravę su jumis nuteistieji, išėję iš pataisos namų, ras prasmingesnį gyvenimo kelią?
– Ar žmogus pradės gyventi kitaip, visai ne mano reikalas.
Mano tikslas – perduoti tiems jaunuoliams įsitikinimą, kad jie verti ir meilės, ir laimės, ir gražaus, prasmingo gyvenimo.
– Kaip atsitiko, jog jūsų gyvenime taip susipynė darbai, kad jūs sielovadininke tapote ir policijoje, kurios pareigūnai neretai nutveria tuos, kurių sielovada rūpinatės kalėjimuose?
– Kai po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje kūrėsi kariuomenė ir policija, daugelis ten dirbančių žmonių atėjo iš idėjos. Po trisdešimties nepriklausomybės metų užaugo nauja karta, nesuvokianti laisvės kainos.
Todėl svarbu, kad ne tik policijoje, bet ir kitose valstybės įstaigose žmonės pirmiausia dirbtų Lietuvai, o ne tik dėl pinigų. Juk gali būti ir tokių situacijų, kai priešai pasiūlys daugiau pinigų. Kas tuomet – išduoti Tėvynę?
Mano tarnystės policijoje tikslas – padėti ten dirbantiems žmonėms nepamiršti, dėl ko jie dirba. Policijoje yra daug nuoširdžiai savo pareigas atliekančių pareigūnų – jais labai žaviuosi. Ir aš turiu ko iš jų pasimokyti.
Sielovadininkas turi motyvuoti pareigūnų etinį nusistatymą, priminti, kad jie tarnauja Tėvynei, priesaikos svarbą ir prasmę, pristatyti tikėjimo būdus stresui mažinti ir šeimos santykiams gerinti.
Todėl kai manęs buvo paprašyta imtis šios nelengvos misijos, nė kiek nedvejodama sutikau.
– Ar nesunku persijungti nuo bendravimo su jaunaisiais kaliniais prie bendravimo su policininkais?
– Kalėjimuko vaikinams pasakoju, kad sielovadininke dirbu ir policijoje. Tačiau neturiu tikslo kalinių akyse gerinti policininkų, kuriuos jie neretai vadina mentais, įvaizdžio.
Kai vaikai skundžiasi, kad prieš juos buvo panaudota jėga ar specialiosios priemonės, išsiaiškiname, jog to buvo imtasi dėl to, kad priešinosi, kad buvo neblaivūs.
Taip pat visada primenu – jei jaučia, kad prieš juos buvo neteisėtai panaudota jėga, turi teisę skųstis.
Kita vertus, aš – nei prokuroras, nei teisėjas. Man neįdomu, ar pas mane besilankantys vaikinai kalti, ar ne. Man įdomu jiems padėti rasti kelią susikurti laimingą gyvenimą.
Maniau, kad policijoje sulauksiu klausimų dėl savo darbo kalėjimuke, bet pamačiau, jog tyrėjai ar buvę nepilnamečių reikalų inspektoriai myli tuos vaikus, rūpinasi jais. Ne kartą yra pirkę ir maisto, ir batų, ir drabužių, vežę iš tėvų girtuoklių namų į saugesnes vietas.
– Kariuomenėje, policijoje ir kitose jėgos struktūrose dažniausiai lankosi arba dirba dvasininkai vyrai. Ar jums nereikėjo įveikti bendravimo barjero, kad štai dvasiniais policininkų reikalais rūpinsis moteris?
– Teisėtvarkos pareigūnai turi savybę greitai perkąsti žmogų. Jie labai greitai įvertina ir supranta, apie ką kalbi ir ko esi vertas. Žinoma, tenka susidurti su išankstiniais nusistatymais, kai žmogus netiki Dievo, o visa tai, apie ką kalbu, yra nesąmonė.
Todėl ir nežiūrės į mane teigiamai, kol neateis laikas. Aš to ir nenoriu.
Kai kuriuos iš jų man pavyksta „laimėti“, kai kuriuos – ne. Kai kurie jau ateina pasitarti dėl asmeninių problemų ar skaudžių išgyvenimų.
– Kokio didumo yra jūsų širdis, kad joje telpa tiek žmonių su savomis negandomis, skausmais, paklydimais?
– Paprastai to paaiškinti negalėčiau. Galbūt Dievo meilė prateka pro mane, kad aš ja galėčiau pasidalinti su kalėjimuko vaikais ar policininkais.
Bet neslėpsiu – nemažai atradau ir pati, ypač dirbdama policijoje. Privalėjau gal trigubai patobulėti. Tai – didžiulė dovana.
O kalėjimuke esu gavusi daug meilės ir patyrimo, kaip žmonėms reikalingas Dievas, kurį aš savo tikėjimu nešiojuosi.
Man brangi galimybė darbuotis abiejose įstaigose.
Kai kalėjimuke atsirado visas etatas, negalėjau palikti darbo policijoje. Ir kalėjimuko palikti nenorėčiau.
Iš Brazilijos – su misionieriška patirtimi
Seserimi Fausta tapusi Rasa Palaimaitė gimė Kaišiadorių rajone. Ji augo netikinčioje šeimoje, tačiau nuo trylikos metų pradėjo lankytis bažnyčioje, susipažino su ateitininkais ir įsitraukė į jų veiklą.
Kauno Vytauto Didžiojo universitete R.Palaimaitė baigė teologijos studijas. Po jų įstojo į Šventosios Šeimos seserų kongregaciją, bet jau prieš tai pradėjo dirbti su jaunimu Marijampolėje. Po amžinųjų vienuolės įžadų išvyko studijuoti į Romos Saleziečių universitetą, kur baigė jaunimo sielovados magistro studijas ir įgijo teologijos licenciato laipsnį.
Beveik metus išbuvo seserų skalabriniečių vienuolyne Brazilijoje ir ten dirbo misionierės darbą. 2007 metais po ilgų svarstymų nusprendė grįžti į Lietuvą.
Dar mokydamasi Romoje sesuo Fausta svajojo patirti, kaip atstovauti Bažnyčiai skurdo kraštuose tarnaujant vargšams. Todėl pradėjo derėtis su misionieriška vienuolija, kad ją priimtų metams. Ir priėmė. Taip atsidūrė Pezinoje, Piaui valstijoje, Brazilijos šiaurės rytų regione. Be specialaus pasirengimo, nemokėdama kalbos, bet su labai dideliu entuziazmu leidosi pas vargšus.
„Norėdamas tarnauti neturtingiems pats turi tapti neturtingas. Tačiau tie žmonės be galo turtingi gyvenimu! Jie laimingi! Jie gali šokti ir dainuoti tuščiais pilvais, tuščiais šaldytuvais, neturėdami darbo. O džiaugsmo priežastis – tos dienos gyvenimas“, – apie misionieriavimo pradžią yra pasakojusi sesuo Fausta.
Brazilijoje ji išgirdo šimtus istorijų apie apiplėšimus, sužalojimus, nužudymus. Ten ji matė, kaip žmonės, pasakodami apie sunkius išgyvenimus, verkia, bet nusišluostę ašaras toliau švenčia gyvenimą.
„Mačiau, kaip keturių asmenų šeimos vakarienei žmonės perka du pomidorus ir du kiaušinius – bus padažas prie ryžių, daugiau nėra pinigų. Bet dalijasi paskutine lėkšte ryžių. Kodėl taip daro ir kaip jie gyvena, nėra lengva suprasti. Ir jie nesupranta, kaip visi lietuviai turi ką valgyti, tačiau mūsų šalyje bene daugiausia savižudybių. Aš tenykščiams studentams nesugebėjau paaiškinti, kodėl“, – išgyvenimus Brazilijoje iki šiol prisimena sesuo Fausta.
Tai, kad bendraudama su Brazilijos studentais nerado žodžių savižudybių Lietuvoje priežastims paaiškinti, ją paakino grįžti į Tėvynę: „Pamaniau – juk suprantu, kodėl lietuviai žudosi, todėl turiu grįžti namo ir dalytis brazilišku gyvenimo džiaugsmu.“
Sugrįžus lengva nebuvo. Prireikė beveik pusantrų metų, kol pajuto, kad turi su kuo dalytis ir gyvenimo, ir tikėjimo džiaugsmu bei iš Brazilijos parsivežta patirtimi.
