Kai ligonis pažadinamas ir atjungiamas nuo plaučių ventiliavimo aparato, būna šventė. Tai reiškia dar vieną pergalę ir medikams, kurie sutramdė koronavirusą. Tačiau kas antram pacientui, kuris daug laiko praleidžia intensyviosios terapijos skyriuje, vystosi potrauminis sindromas.
Slogūs sapnai, košmarai, nerimas, depresija, raumenų silpnumas, neatsakyti klausimai, susiję su atminties spragomis, – visa tai gali apsunkinti sveikstančiojo grįžimą į kasdienybę.
Pernai prieš Kalėdas dešimt dienų gydęsis namuose A.Šedžius nesitikėjo, kad koronavirusas gali būti toks pavojingas. Daug sportuojantis vyras vylėsi – jei ir užsikrės koronavirusu, tai bus silpna forma.
Tačiau 2020-ųjų gruodžio 22-ąją verslininką ištiko krizė. Vyras pateko į ligoninę dėl plaučių uždegimo jau smarkiai karščiuodamas ir dusdamas, todėl iškart buvo nugabentas į reanimacijos skyrių.
Įvertinę jo sveikatos būklę medikai neteikė vilčių, nes buvo pažeista apie 60 procentų plaučių. Prijungus deguonį A.Šedžiaus būklė pagerėjo, todėl po kelių valandų jis buvo perkeltas į infekcinių ligų skyrių. A.Šedžiaus būklė buvo tokia prasta, kad jis net manė, jog skaičiuoja paskutines dienas.
„Reanimacijos skyriuje man buvo taip blogai, kad negalėjau pasakyti nė žodžio, buvau kiaurai šlapias ir mėlynas dėl oro trūkumo. Gydytojai mane įspėjo – jei pasiseks, bus labai gerai“, – neslėpė A.Šedžius, per praėjusias Kalėdas gulėjęs vienas palatoje ir svarstęs, kad su visais jau reikėtų atsisveikinti.
Bet po penkių dienų jo savijauta pagerėjo, todėl paprašė gydytojų išleisti į namus. A.Šedžius džiaugėsi gimęs su marškinėliais.
„Žinau, kad tą patį vakarą į reanimaciją su manimi patekęs 38 metų emigrantas iš Norvegijos po kelių dienų baigė savo žemiškąją kelionę“, – apie klastingą ligą įspėjo A.Šedžius.
Pernai rugpjūtį COVID-19 infekcija buvo užpuolusi ir garsaus operos solisto V.Vyšniausko, dar žinomo Kristiano Benedikto sceniniu vardu, šeimą. Susirgo ne tik dainininkas, bet ir jo žmona Lina bei dukra. Jos persirgo lengvesne forma, o solistas net dvi savaites buvo gydomas reanimacijoje.
Iki šiol šį gyvenimo etapą V.Vyšniauskas prisimena kaip vieną sunkiausių. Patekęs į Vilniaus universiteto ligoninę Santaros klinikas vilnietis nuolat apipildavo medikus klausimais: kas man daroma, kokie vaistai naudojami?
Kai kraujo tyrimai parodė, kad deguonies kiekis jame itin mažas ir jau pasiekė kritinę ribą, dainininką perkėlė į reanimaciją.
„Buvau atsidūręs prie intubacijos ribos. Jei jos būtų prireikę, būtų buvusi sukelta dirbtinė koma. Dėl to buvau labai sunerimęs. Dar labiau susijaudinau, kai viena gydytoja pasakė: „Mes tavo gyvybę gelbėjame“, – jau pasveikęs kalbėjo V.Vyšniauskas.
Gydomas reanimacijoje vyras buvo apraizgytas įvairiais laidais ir kateteriais, su deguonies kauke ant veido. Jis jautėsi silpnai, bet sąmonės nė akimirkai nebuvau praradęs.
„Kiek pajėgiau, stengiausi neįkristi į mirtino ligonio būseną. Prašydavau, kad net valgyti būtų leidžiama atsisėdus, o ne pusiau gulomis.
Kasdien meldžiausi ir svarsčiau, kad jei Viešpats nori, aš dar gyvensiu. Juk išeiti man dar tikrai ne laikas. Ir vaikai neužauginti, ir pats norėčiau daug ką nuveikti“, – vylėsi dainininkas.
Išleistas iš intensyviosios terapijos skyriaus jis jautėtsi kaip kosmonautas. Kadangi dvi savaites nebuvo atsistojęs ant kojų, jo pirmasis žygis buvo apeiti aplink lovą.
Tąsyk jis galėjo apžiūrėti visus medicinos aparatus. Bet savo kojomis iš reanimacijos išeiti jam nebuvo leista. Dainininkas buvo išvežtas specialioje lovoje su deguonies kauke. Jam keturis kartus per dieną buvo leidžiami antibiotikai, ir toks gydymas truko dar tris savaites.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų II reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus gydytoja docentė Ieva Norkienė neslėpė – COVID-19 infekcijos sukeltas kvėpavimo nepakankamumas ir ilgas gydymasis reanimacijos skyriuje palieka sunkų pėdsaką ištrūkusiajam iš mirties gniaužtų.
Kas nutinka po to, kai žmogus įveikia kritinę būklę, ir kaip tęsiasi jo gyvenimas – šiai temai pasaulio mokslininkai skiria vis daugiau dėmesio.
Sunkus ligonis gali kelis mėnesius praleisti reanimacijoje, vėliau – stacionariame skyriuje, tada vyksta į reabilitaciją, o grįžęs namo supranta, kad be kitų pagalbos vis tiek neišsivers. Jei koronavirusas būna taip nualinęs plaučius, kad būtina atlikti transplantaciją, grįžimas į namus nežada nieko gera.
Docentė I.Norkienė, disertacijoje nagrinėjusi, kaip dėl širdies operacijos ir ilgo gydymo intensyviosios terapijos skyriuje nukenčia pažintinė veikla, neabejoja, kad sunki koronaviruso infekcija taip pat gali išprovokuoti fizinių ir psichoemocinių negalavimų.
Prieš pandemiją dirbusi vienoje Londono ligoninių, priklausančių klinikų tinklui „Barts Health“, vilnietė gydytoja su kolegomis atliko mokslinius tyrimus. Į apklausą kartu su artimaisiais buvo kviečiami daugiau nei dvi ar tris savaites intensyviosios terapijos skyriuje praleidę pacientai.
– Dėl kokių priežasčių kyla potrauminio streso sindromas?
– Tobulėjant medicinai gerėja ligonių išgyvenamumas. Bet mokslininkai pastebėjo, kad patiriama daug šalutinio poveikio, susijusio su ilgu gydymu reanimacijoje.
Pasveikę žmonės neretai skundžiasi raumenų silpnumu, turi įvairių neuropatijų, netgi sąmonės sutrikimų. Juos kur kas dažniau vargina nerimas, depresija, panikos atakos.
Daugelis žmonių neįsivaizduoja, kaip atrodo intensyvioji terapija, jie mano, kad tai palata, kurioje daug monitorių ir medicinos įrangos. Tačiau šiuolaikinis intensyviosios terapijos skyrius primena kosminį laivą.
Čia kiaurą parą dega šviesa, sklinda triukšmas, ligoniai neturi asmeninės erdvės, priversti gulėti tam tikroje padėtyje. Jie jaučia skausmą, o vaistai, skirti kančioms palengvinti ar užmigdyti, sukelia įvairų šalutinį poveikį.
– Kiek tai būdinga sunkiems ligoniais, kurie gydomi nuo COVID-19?
– Ankstesnių virusinių pandemijų metu buvo pastebėta, kad kas antras ar trečias ilgai reanimacijos skyriuje gydytas ligonis patiria potrauminį stresą. Koronaviruso infekcija kelia kur kas daugiau nerimo, nes dar prieš patekdami į medikų rankas žmonės būna apimti baimės užsikrėsti.
Atsidūrę ligoninėje jie jaučiasi izoliuoti, nerimauja dėl namie likusių artimųjų sveikatos. Ligoninėje mato tik darbuotojus, dėvinčius apsaugos priemones, jaučia nerimą, kad būklė gali pradėti blogėti. Viena kinų mokslininkų atlikta studija parodė, kad kas antras dėl COVID-19 ligoninėje atsidūręs ligonis kenčia nuo potrauminio streso.
– Kodėl kai kurie ligoniai maldauja: „Tik neintubuokite manęs“?
– Tokia baimė susijusi su visuomenės nuomone – prijungimas prie ventiliacijos aparato yra tarsi mirties nuosprendis. Iš dalies tai tiesa, nes tokie ligoniai būna per žingsnį nuo mirties.
Kai smegenys kenčia nuo hipoksijos, žmogus būna susijaudinęs, todėl jam sunku įvertinti savo būklę.
Dažnai matau, kad pacientui labai blogai ir jį reikės prijungti prie plaučių ventiliacijos aparato, nes nėra kitos išeities, o jis prašo: „Aš viską padarysiu, gulėsiu ant pilvo, tik nejunkite manęs prie aparato.“
Stengiamės jį nuraminti: „Miegosite, nieko nejausite, o kai plaučiai atsigaus, mes jus pažadinsime.“ Toks guodimas šiek tiek padeda.
– Ar būna, kad atjungtas nuo aparato žmogus vis tiek dūsta?
– Koronavirusas sukelia sunkų plaučių pažeidimą, kuris yra ilgalaikis. Iš pradžių taikome deguonies terapiją, vėliau ligonį intubuojame, netgi atjungus plaučių ventiliacijos aparatą gali prireikti deguonies terapijos, nes dusulys niekur nedingo.
Tai natūrali COVID-19 ligos eiga.
– Kodėl ligonius vargina atminties duobės, daugelis prisimena košmarus?
– Reanimacijos skyriuje gydomas ligonis neretai kenčia nuo miego sutrikimų, haliucinacijų, dėl sunkios būklės ir prijungtų gyvybės palaikymo aparatų netenka galimybės judėti, sutrinka jo orientacija laike ir erdvėje.
Nors taikomas medicininis raminimas ir nuskausminimas, dalis pacientų intensyviosios terapijos skyriuje patirtus įspūdžius prisimena kaip vienus siaubingiausių gyvenime.
– Kaip jiems įmanoma padėti?
– Nuo 2010-ųjų intensyviosios terapijos sindromo sąvoka buvo pripažinta įvairiose šalyse. Tai paskatino mokslininkus stebėti ligonius, kurie buvo ilgai gydomi intensyviosios terapijos skyriuje, ir taikyti jiems reabilitaciją, padedančią grįžti į kasdienybę. Tai ne tik fizinė reabilitacija, bet ir psichoemocinės būklės vertinimas bei pagalba.
Jungtinėje Karalystėje pradėtos steigti stebėjimo po intensyviosios terapijos klinikos.
Vienoje Londono ligoninių, priklausančių „Barts Health“ tinklui, kurioje dirbu, įsteigėme tokią kliniką ir pradėjome kviesti į apklausas žmones, kurie intensyviosios terapijos skyriuje gydėsi daugiau nei dvi savaites.
Turiu pripažinti, kai kurių atsiminimai buvo tikrai siaubingi. Žmonės pasakodavo apie patirtas haliucinacijas, kaip stengėsi kalbėti, bet negalėdavo ištarti nė žodžio, kaip kentė įvairius skausmus.
Jie dažnai neprisimindavo, kaip pateko į ligoninę, kas jiems buvo atsitikę. Dalį apklaustųjų kamavo nežinia, pavyzdžiui, skųsdavosi, kad vis sapnuoja ką nors nemalonaus, klausdavo, ar gydytojai jiems ką nors darė. Tokiais atvejais būtina paaiškinti, kokios buvo atliekamos medicininės procedūros ir kokių pojūčių jos galėjo sukelti.
Jei pastebime potrauminio streso reakcijas, pavyzdžiui, didelį nerimą ar polinkį į depresiją, siunčiame pacientus pas psichoterapeutus, psichologus. Neretai skiriamas ir medikamentinis gydymas.
– Kodėl kartu kviečiami ir pacientų artimieji?
– Intensyviosios terapijos sindromas apima visą šeimą. Artimieji, atėję į reanimaciją lankyti kenčiančio ligonio, nuogąstauja, kad gali jo netekti. Apsilankę klinikoje verkia ne tik buvę pacientai, bet ir jų artimieji.
Čia jiems puiki proga pasidalinti skaudžiais išgyvenimais, kuriuos stengėsi užmiršti, bet negalėjo to padaryti.
– Ar būtų naudinga įsteigti Vilniuje stebėjimo kliniką pacientams, kurie įveikė koronavirusą, bet liko palūžę?
– Norėčiau, kad tokia pagalba būtų prieinama ir Lietuvoje. Tikėtina, kad persirgę COVID-19 žmonės ne tik susidurs su plaučių veiklos sutrikimais, bet ir turės liekamųjų reiškinių, susijusių su potrauminio streso sindromu. Bet tokiai pagalbai reikia ne tik specialistų, pinigų, bet ir gerų norų.
