Neretai tėvai vaikams sako: „Na, pasidarysi tatuiruotę, bet kas bus tada, kai sulauksi 50-ies?“, o kai kuriems vyresniems žmonėms tatuiruotės apskritai asocijuojasi su kaliniais. Viliui norėjosi pasigilinti į šią temą ir tiesiog parodyti publikai, kaip atrodo tatuiruoti brandaus amžiaus žmonės.
Tokio tyrimo rezultatas – originali fotoparoda „TATTOO 50+“, eksponuojama Vilniuje, Antakalnio galerijoje.
Ten kabo dešimties 50-60 m. amžiaus žmonių nuotraukos. Vienai nuotraukai jie pozuoja su tatuiruotėmis, kitai – be jų. Kiekvienas žiūrovas nuspręs, kaip jam atrodo gražiau, bet faktas, kad patys nuotraukų herojai, storu pudros sluoksniu paslėpus jų puošmenas, jų pasigedo.
Vilius pasakojo: „Jie visi, užmaskavus tatuiruotes, sakė, kad jiems kažko trūksta. Kai kuriems net sakė, kad trūkumas atrodo toks stiprus, kaip netekus rankos ar kojos. Įsiamžinę jie skubėjo kuo greičiau grimą nusivalyti bei tatuiruotes susigrąžinti (tai matyti ir parodoje rodomame filmuke). Jiems tatuiruotės – ne koks aksesuaras, o neatsiejama gyvenimo dalis.“
Vienas iš parodos herojų be tatuiruočių pozuoti griežtai atsisakė: sakė, kad be jų jis nebūtų savimi.
Tiesa, tik kai kurie fotografuoti žmonės tatuiruočių pasidarė paauglystėje, kiti joms ryžosi, būdami brandesnio amžiaus.
Ar sunku buvo rasti herojų tokiai nestandartinei fotosesijai? Vilius savo idėją įgyvendinti pradėjo nuo dviejų savo bičiulių, Kernavėje gyvenančio menininko, buvusio tatuiruočių meistro Steveno Mitchello ir jo žmonos Jolantos. Šie rekomendavo kelis savo pažįstamus, o po to fotografas daug aplinkinių klausinėjo apie tatuiruotus žmones ir intensyviai jų ieškojo (sulaukdavo ir klausimų, ar ieško buvusių kalinių). Vėliau pora žmonių, išgirdusių apie jo paieškas, patys jį susirado.
Didžioji dalis tų, kuriuos Vilius kvietė fotografuotis, sutiko, bet buvo ir keli, kurie nenorėjo viešintis. Pavyzdžiui, vienas jų sakė, kad jo tatuiruotės susijusios su žmogumi, kuris jau miręs, taigi tai pernelyg asmeniška.
Visus savo herojus fotografas ketino įamžinti panašioje aplinkoje, tad tuo tikslu nusipirko seną, apie 150 m. amžiaus švedišką krėslą. Jį rado viename Rumšiškių antikvariate. Vežiojosi krėslą į fotosesijas, kurios vyko ne tik Vilniuje bei Kernavėje, bet ir Kaune, Klaipėdoje.
Kartu vykdavo vizažistė Severija Bružaitė, kuri tatuiruotes užmaskuodavo. Jei šių būdavo daug, jos darbas užtrukdavo ilgiau nei valandą, susinaudodavo didžiulis pudros kiekis.
Visi fotografui pozavę žmonės tikino, kad dėl savo priimtų sprendimų nesigaili ir savo puošmenų atsisakyti tikrai nenorėtų.
Tatuiravimasis – kaip kolekcionavimas
„Maniau, kad sunkiausia šio projekto metu bus surasti žmones, kurie sutiks fotografuotis, bet klydau – sunkiausia buvo surengti parodą. Kai studijavau, mums apie tai nieko nepasakojo, tad tik dabar suvokiau, kaip tai nelengva. Fotografijų ciklą baigiau 2020 m. pradžioje, bet niekas jų eksponuoti nepuolė, reikėjo pačiam kreiptis į galerijas. Kai kurios jų su nepripažintais menininkais nenori prasidėti, o tose, kurios linkusios bendradarbiauti, reikia laukti eilėje net 2-3 metus, kol galėsi surengti parodą (prie to dar prisidėjo Covid-19 pandemija)“, – pasakojo Vilius.
Visgi galiausiai jam pavyko sutarti su Antakalnio galerija, kuri jo parodą mielai priėmė. Ji vyks iki spalio 31 d.
Įdomu tai, kad kai kurie nuotraukoms pozavę žmonės į parodos atidarymą atėjo, jau turėdami naujų tatuiruočių. „Man rodos, jiems tatuiravimasis – kaip kolekcionavimas. Kai turi kažką, kas tau labai patinka, norisi gauti dar ir dar vieną egzempliorių“, – pastebėjo Vilius.
Visgi jis nori jaunesnius žmones įspėti, kad prieš tatuiruodamiesi labai gerai pagalvotų – kaip aiškiai matyti parodoje, tatuiruotės lieka ne vieną dešimtmetį. Tad gal neverta tatuiruotis dabar jums labai patinkančio prekinio ženklo ar filmo veikėjo, apie kurį po dešimties metų galbūt jau visi bus užmiršę ir jums patiems jis taip pat neberūpės?
Dauguma Viliaus fotografuotų žmonių savo tatuiruotėmis tarsi pasakoja jiems svarbias ar tiesiog smagias istorijas. Tarkim, vienas herojus, barzdaskutys, savo amatą paveldėjęs dar iš senelio, yra išsitatuiravęs įvairius barzdaskučio įrankius.
„Visgi aš pritariu posakiui, kad tatuiruotės turi būti ten, kur jų nesmatytų, apsivilkus kostiumą – niekada negali žinoti, ar jo gyvenime neprireiks“, – pripažino fotografas, pats prijaučiantis metalo muzikai ir alternatyviam aprangos stiliui.
Žaibai ir ledynai
Fotografas V.Jorudas savo karjerą pradėjo nuo... žaibo. Gerai atsimena, kad vieną dieną, kai jam buvo 15 ar 16 m. ir dar gyveno su tėvais Elektrėnuose, lauke smarkiai žaibavo ir vaizdas pro penkto aukšto langus buvo įspūdingas. Jam pasidarė įdomu, ar įmanoma žaibą nufotografuoti. Pasiėmė vyresniojo brolio turėtą fotoaparatą – ir jam stebėtinai gerai pavyko, tos nuotraukos net laimėjo keliuose konkursuose.
Taigi fotografuoti norėjosi ir toliau. Baigė fotografijos bakalauro studijas, o tada pasirinkta specialybe kiek nusivylė – pamatė, kad noro fotografuoti nepakanka: „Reikia save pardavinėti, ieškoti klientų ir jiems įtikti, o manęs tai neviliojo.“ Dabar fotografija jam labiau hobis, nors kai pasiūlymų sulaukia, mielai jų imasi.
Taip pat nuo paauglystės vaikinas užsiima alpinizmu. Šia veikla jį sudomino 9 m. vyresnis brolis Juras, prieš keletą metų gavęs geriausio Lietuvos alpinisto apdovanojimą. Viliaus pasiekimai kuklesni, bet irgi nemenki – jis yra keturis kartus įkopęs į aukščiausią Europos viršūnę Monblaną, tuo pačiu kaip gidas vedė ten turistų grupes. Pasiekė ir įspūdingą Žalgirio viršūnę Azijoje, o dabar ruošiasi įveikti aukščiausią Pietų Amerikos viršūnę Akonkagvą Argentinoje.
Dar viena Viliaus veikla – kopimas ledu, jis dažniausiai ropščiasi į užšalusius krioklius Norvegijoje. „Tai yra kopimas dėl paties kopimo, jokios viršūnės čia nepasieki – užšalęs krioklys paprastai baigiasi kažkur ties uolos viduriu – bet vis tiek smagu“, – pasakojo Vilius.
Na, o pagrindinė jo darbovietė – „Decathlon“ sporto prekių prekybos centras, kuriame jo oficialios pareigos – „alpinizmo ir laipiojimo uolomos sporto lyderis“, tad jis atsakingas už šio sporto plėtrą Lietuvoje, taip pat, tarkim, teisėjauja vaikų laipiojimo uolomis varžybose.
Prieš keletą metų Vilius savanoriškai patraukė atlikti karinės tarnybos: „Kopiant į kalnus atrodė, kad mano fizinis pasirengimas neblogas, bet norėjosi ir kitoje srityje pasitikrinti, ar tikrai esu pakankamai ištvermingas, todėl ir patraukiau į kariuomenę. Visas reikiamas įskaitas išlaikydavau, savimi nenusivyliau.“
Tačiau prieš einant atlikti tarnybos Viliui pagal kariuomenės statutą teko nusikirpti nuo paauglystės augintus ilgus plaukus, kurie tuo metu siekė juosmenį. Plaukų buvo labai gaila, ir tada, kad nugara neliktų nepridengta, sumanė pasidaryti didžiulę drakoną ir kardą vaizduojančią tatuiruotę per visą nugarą. Tačiau parodojo jos rodyti nepanoro.
Na, o antikvarinį supamąjį krėslą, kuriame pozavo jo herojai, Vilius padovanojo savo mamai – jame sėdint patogu skaityti knygas, – bet dabar jį pasiskolino ir pastatė Antakalnio galerijoje, kad panorėję lankytojai galėtų atsisėsti ir nusifotografuoti.
