Kaip išsiskirti iš masės, kuriant teigiamą komunikaciją? Kaip dorotis su neigiama informacija krizių metu? Apie teigiamos komunikacijos kūrimo strategijas, padedančias pasiekti organizacijai svarbių tikslų, ir apie krizinių situacijų valdymą tinklalaidėje „Berta&Talks“ pasakoja komunikacijos ekspertė Laura Bielskė.
– Laura, šiandien, ir ypač pandeminiais metais, viešojoje erdvėje matome daug negatyvios informacijos. Prašau, pasidalink patarimais, kaip tokiame neigiamų žinių sraute parduoti teigiamą žinutę?
– Man atrodo, kad pandemija labiausia parodė, kaip žmonės laukia teigiamų žinių. Man pačiai labai gera kalbėti tokia malonia tema, nes tikiu, kad visuomet įmanoma rasti būdą teigiamai žinutei perteikti. Taip, kaip po pandemijos išvargusi visuomenė laukė teigiamų žinučių, niekas dar niekada nebuvo laukęs. Pabosta matyti vis rodomą naujų COVID-19 atvejų skaičių, girdėti žinias apie į raudonąją zoną uždarytas šalis.
Kai prasidėjo pandemija, daugelis įmonių nežinojo, ką joms daryti – ar planuotas veiklas atidėti, ar vis dar atsargiai bandyti tęsti numatytus darbus ir projektus. Įmonės pasiskirstė dvi dalis: valstybinis sektorius toliau tęsė savo darbus ir projektus dėl jau turimų biudžetų, tuo tarpu privatus sektorius viską sustabdė.
Kai buvome toje didelėje nežinomybėje, neįsivaizduodami, kas su mumis nutiks ir kiek dar giliai klimpsime į krizę – tuomet bandymai nešti pozityvą nebuvo geri, išskyrus tuos, kurie buvo socialiai atsakingi. Pamenate, praėjusių metų vasarą prasidėjo toks judėjimas, buriantis mus kartu ir motyvuojantis mus žodžiais, jog visi mes įveiksime šią krizę? Visa tai buvo labai vietoje ir labai laiku. Pavyzdžiui, jau šią vasarą tokie pat išėjimai nebūtų labai įdomūs, nes kiek tu gali drebėti iš baimės.
– Šiuo metu viešojoje erdvėje matome neigiamą pabėgėlių temą, politines turbulencijas. Bet jeigu verslas šiuo metu nori pasipasakoti apie savo įgyvendintus socialiai atsakingus dalykus, parodyti naujas savo iniciatyvas bei naujus produktus? Kaip išlįsti, būti matomam ir nepaskęsti tame liūne?
– Kai galvojama, kad žmonės priešiškai žiūri į verslų iniciatyvas bei manoma, kad jie gali kritikuoti ir būti pikti – pasižiūrėkime, ant ko jie būna pikti? Tiesą sakant, jie ant jokio verslo nebūna pikti. Tad dabar verslui yra pati geriausia akimirka. Pati niekuomet dar nejaučiau, kad verslą taip vertintų. Verslai dabar itin stengiasi ir jų pastangos išties milžiniškos – investuojama be galo daug į tai, kad verslas galėtų dirbti. Visi socialiniai projektai, visos tos gerosios žinutės – kaip tik dabar tas metas apie jas kalbėti. Ko reikėtų, kad visa tai kaip nors išsiskirtų? Aktualizuokime žinias.
Jeigu jūsų verslo iniciatyva kaip nors truputį nukrypusi nuo aktualijų – pritempkite ją bent jau prie tos pačios pandemijos ir COVID-19 situacijos – suaktualizuokite. Tada žiniasklaidai iš karto įdomiau, nes tai yra parodymas, kad jūs gyvenate ne tik savo burbule.
Jeigu pernelyg koncentruojatės į vidų ir manote, kad vidinėje komunikacijoje darote begales gerų dalykų, žiniasklaida gali „palinkėti“ jums sėkmės ir netgi dar pakviesti už tokį turinį susimokėti. Bet jeigu toje žinioje radote kokią nors problemą, kuri galėtų būti aktuali ir kitoms įmonėms, kitiems verslams – visai kitas būdas komunikuoti.
– Paminėjai mokamos žiniasklaidos temą. Dabar vis dažniau pastebime, kad skirtingi žiniasklaidos kanalai turi savo mokamus kanalus ir skatina juos prenumeruoti. Gal tuomet ir nereikia stengtis eiti su klasikiniais, vadinamaisiais „teigiamais viešaisiais ryšiais“, kuomet bandoma organiškai patekti į žiniasklaidą – susimoki ir turi.
– Aš galvoju, koks yra įmonės tikslas? Jeigu įmonė sako, kad mes vieną kartą per mėnesį norime būti didžiausiame naujienų portale (ar kokiame nors kitame naujienų portale) ir nieko daugiau nenori, jei patinka tikslumas, žinojimas, kiek bus paviešinta, kaip ilgai, kurioje vietoje. Jei įmonės atstovai prideda, jog nenori sulaukti žurnalistų skambučių ir klausimų ta pačia tema – tuomet nevarkit su komunikacijos specialistais. Tai padaryti gali bet kuris jūsų įmonės atstovas. Tiesiog pasakykite: „Noriu būti ten“, paklauskite, kiek kainuoja, sumokėkite tuos didelius pinigus (nes tai daug kainuoja) – ir viskas.
Bet jeigu įmonės tikslas yra ne tik išėjimas kartą per mėnesį, o noras augti kartu, rodyti, kad įmonė turi ką papasakoti ne tik kaip užsakovas bei nori būti nuolat kalbinama – darykit viską, kad nereikėtų pirkti žiniasklaidoje. Žinoma, atminkite, kad šiandien paskambinę nebūtinai sulauksite savo žinios po dviejų dienų, gal ir po savaitės žinia neišeis, o gal ji atsidurs ne toje skiltyje. Gal iš devynių jūsų siūlytų paminėjimų liks tik vienas, o gal net ir neliks. Visaip gali būti, bet tuo komunikacija ir yra žavi.
Mėgstu sakyti – mylėkime savo lietuvišką žiniasklaidą, nes jokioje kitoje, ypač didžiųjų šalių, žiniasklaidoje, taip nėra. Pavyzdžiui, Anglijos žiniasklaidoje su savo žinia tiesiog neįmanoma prasibrauti. Kitur yra išties sunku, bet Lietuvoje mes galime labai daug ką nuveikti.
– Perkama žiniasklaida yra pats lengviausias kelias, bet iš kitos pusės komunikacijos specialisto atkaklumas kartais gali būti nesuprastas vadovų. Kaip manai, koks turėtų būti santykis tarp komunikacijos specialisto ir vadovo bei tos teigiamos komunikacijos?
– Mano manymas yra labai paprastas – jeigu tau patinka tai, ką tu siūlysi ir tu tuo tiki – joks čia ne atkaklumas. Turiu klientą, kurio produktas man labai patinka ir aš nuoširdžiai juo tikiu. Jei man pavyks parodyti kitiems savo tikėjimą, tuomet iš karto pasidaro įdomu. Bet jeigu tau sako, jog norima kokį nors dalyką su atnaujinta etikete matyti žiniasklaidoje – tau svyra rankos, nes tu supranti, kad tai – rinkodara, visai ne komunikacija.
– O kaip tada, kai ištinka krizė? Kaip krizės atveju visą neigiamą situaciją apversti ir parodyt per teigiamą prizmę?
– Viena vertus svarbu prisiminti, kad mes kalbame apie pozityvumą, o ne apie vaikiškumą. Būna, kad kai kuriuos žmones krizių metu papuošia šypsena nuo ausies iki ausies ir, pastebėkit, pavyzdžiui, jeigu jums kas nors praneš, kad mirė artimasis (niekam to nelinkime), tai jie net per šypseną gali sakyti „užuojauta“, nes toks žmogus negali to suvaldyti. Tik treniruočių metu galima išmokti suvaldyti šitą reakciją, nes kažkur viduje tu nesupranti, kas vyksta.
Lygiai taip pat krizių metu gelbėja žmogiškumas, gebėjimas rodyti empatiją. Tos empatijos turime išmokti kiekvienas (truputį nemokam). Aš labai suprantu tą vadovą, kuriam krizė gali skaudėti ne tik finansiškai, gali skaudėti fiziškai, lygiai taip pat emociškai. Jis gali likti vienišas, vienui vienas. Visgi yra keli labai paprasti principai, kurių laikantis, juos žinant bei pagal juos išsitreniravus galima eiti ir kalbėti apie krizes. Svarbu kiekvieną kartą kalbant gebėti vis pridėti kokių nors papildomų detalių apie savo veiklą ir galiausiai išeiti į teigiamas žinias. Tuomet jos ateina.
Jeigu krizės anksčiau galėjo trukti labai ilgai, mat visos teorijos rašo, apie itin ilgas krizes – dabar taip jau nebevyksta. Dabar krizių metu kažkas šauna, kažkas jau tampa nebeįdomus, nes jau nieko nebevyksta, kažkas ir vėl atsiranda – viskas nuolat kinta. Auditorija atsimena tą blogą emociją ir tai, kiek teigiamo buvo padaryta. Krizių metu svarbiausia yra tai, kaip komunikacijos žmogus stengiasi dirbti. Jeigu visą laiką jis dirba ganėtinai pastoviai, o ištikus krizei labai stipriai padaugėja neigiamų žinučių – ką jis turi daryti? Turi likti ne toje pačioje pastovioje vietoje, bet ypač stipriai šokti su savo komunikacijos kiekiu, kad tos neigiamos žinutės kažkur tarp jų išnyktų ir ilgainiui būtų pamirštamos.
Viso pokalbio klausykite tinklalaidėje „Berta&Talks“:
