Ponia Jūratė tikino, kad „Metų senjoro rinkimuose“ dalyvauti neketino: juk ji sovietinio auklėjimo žmogus, nelinkęs viešai girtis savo pasiekimais. Tačiau kadangi jos bičiulės trenerė Joana Bartaškienė ir praėjusių metų rinkimų laimėtoja Sabina Uptienė ją labai kalbino kandidatuoti, anketą ji visgi užpildė.
Na, o laimėti buvo smagu, nors ir drovėjosi. „Įsivaizduokite, kai vyko laimėtojo fotosesija, aplink mane sukiojosi net 12 žmonių – fotografė, makiažo specialistai, stilistai, na, ir mano draugė, kurią pasiėmiau į kompaniją. O juk esu visiškai paprastas žmogus, tik nesu nusiteikusi „įsišaknyti“ į sofą ir sėdėti prie televizoriaus. Ir kitus senjorus raginu to nedaryti, juk kai ilgiau tinginiauji, įsižemini į sofą ir sustingsti, tai ir kūnas pradeda rūdyti, sąnariukai atsisako, o kai judi, tai tų metų beveik nesijaučia“, – žvaliai dėstė ponia Jūratė.
Ji visgi įsišaknija į sofą vakare, kai sėda pažiūrėti žinių, ir tada jau tampa sunku atsitraukti nuo televizoriaus. O dieną vis kažkuo užsiima.
„Man pačiai sunku suprasti, iš kur atsiranda tiek veiklos, kai esu pensininkė, bet vis kažkur einu ir einu – rodos, turiu viduje aktyvų varikliuką, kuris vis veda lauk iš namų. Tad einu į Joanos Bartaškienės klubą pasimankštinti bei pabendrauti, tą darau jau 21 m. ir einu ten kaip į šventę. Su viena drauge dar sportuojame ant treniruoklių Vitebsko parke, kai prisnigta, ten labai gražu. Dalyvavau tokioje 60+ sveikatos patikrinimo programoje, kurioje reikėjo sportuoti salėje su treniruokliais, o po jos pasiprašėme, kad leistų lankytis ir toliau.
Dviratuką šiuo metu padėjau į šalį, bet kai šilčiau, labai mėgstu juo važinėti po Kauną – per 2020 m. numyniau 1600 km. Per karantiną buvau įsijautusi daryti pritūpimus – padariau 50, pagalvojau, kad galiu ir daugiau – padariau šimtą, o galiausiai ir 200, prireikė 8 min. 30 s.“, – vardijo senjorė.
Kiekvieną rytą ji pradeda tempimo pratimais, kuriuos atlieka dar gulėdama lovoje, paskui daro 5 Tibeto ilgaamžiškumo pratimus (kiekvieną pakartoja po 21 kartą), o vėliau jau žiūri pagal situaciją ir nuotaiką.
Moteris nuolat dalyvauja ir įvairiuose bėgimuose bei kitokiose rungtyse, o 1998 m. žiemą netgi dalyvavo Lietuvos rekordinėse „ruonių“ maudynėse – tąsyk į ledinį Baltijos vandenį lindo 1514 žmonių.Už įvairias veiklas ji yra gavusi 6 taures ir 50 medalių, taip pat visą šūsnį diplomų.
Jūratė yra pasižymėjusi ne tik sportiniais pasiekimais. Pavyzdžiui, mokėsi Vytauto Kazlausko akademijoje ir kartą jos surengtame karnavale už gražiausią kostiumą gavo 500 litų premiją. Tai buvo fenikso kostiumas didžiuliais sparnais, padabintais lemputėmis – kad jos šviestų, prireikė specialisto konsultacijos.
Aktyviau gyventi Jūratė pradėjo, užauginusi vaikus. Ji dirbo gamybos vadove keliose Kauno kavinėse ir restoranuose, vėliau ėmėsi savo verslo. „Buvau baigusi Kauno politechnikos institute visuomeninio maitinimo specialybę. Vienu metu dar dirbau inžiniere technologe ir turėjau tikrinti, ar maitinimo įstaigose laikomasi higienos reikalavimų, bet tame darbe man buvo sunku morališkai, nes reikdavo kritikuoti žmones“, – atsiminė.
Morališkai sunku energingai moteriai buvo ir išeiti į pensiją, nors sulaukusi nustatyto pensijinio amžiaus dar keletą metų dirbo toliau. „Ir kitiems, jei nesinori į pensiją, patarčiau neskubėti – išėjusi kurį laiką jaučiausi visai be vertės, niekam nenaudinga, na, bet susiradau daugiau veiklų ir gyvenimas tapo smagesnis“, – pasakojo ji.
Vietoje gėlių – krevetės
Kodėl pensijinio amžiaus sulaukusiai moteriai norisi stovėti ant galvos? „Tą daryti pradėjau gal prieš 30 metų, perskaičiusi knygą „Amžinai jauni“, kuri ragino nuveikti kažką neįprasto, pavyzdžiui, padaryti špagatą ar stovėti ant galvos. Šį dalyką aš ir išmokau. Prieš kelis metus prieš pat Naujuosius panorau, kad kitąmet viskas būtų aukštyn kojomis, ir ta proga pastovėjau ant galvos, o dabar tai mano naujametinė tradicija. Ir dar – čia tokia mano sukurta teorija – manau, kad stovėjimas ant galvos yra sveikas, juk kraujas vis teka žemyn, tad naudinga kartais viską apversti ir išjudinti“, – sakė Jūratė.
Pas gydytojus ji lankosi retai. Tiesa, pastaruoju metu yra susirūpinusi, kadangi tyrimai parodė, jog cholesterolio kiekis kraujyje šiek tiek padidėjęs, ir gydytoja rekomendavo gerti vaistus. Jai to labai nesinori – ko gero, jeigu pradės tuos vaistus gerti, tai jų ir reikės visą gyvenimą. Tad tą momentą vis atidėlioja ir bando cholesterolio kiekį sureguliuoti natūraliais būdais.
O kaip žvali senjorė maitinasi? Pasirodo, šaldiklis jos namie pilnas dilgėlių – pavasarį jų prisirenka, o žiemą vis pasigamina žaliąjį kokteilį (kad būtų skaniau, prideda kokių nors vaisių).
Mėsos valgo nedaug, mieliau renkasi žuvį. Labai mėgsta krevetes – sykį net sūnaus paprašė, kad jai gimtadienio proga vietoj gėlių, kurios vis tiek tuoj nuvys, padovanotų krevečių, ir gavo jų visą kilogramą.
Dar ji labai mėgsta burokėlių karpačio ir raugintus kopūstus, kuriuos pagardina sėmenų aliejumi. Mielai valgo ir kitas daržoves, varškę, geria kefyrą, o batonų, „bulkų“ nė neperka. Kavą geria tada, kai išeina susitikti su draugėmis, o namie dažniausiai gurkšnoja pu-erh arbatą.
Visgi ponia Jūratė prisipažino turinti ir vieną priklausomybę, kurios niekaip nepavyksta atsikratyti. „Labai mėgstu saldumynus. Galiu vienu prisėdimu suvalgyti visą šokolado plytelę ar papietavusi papildomai sukrimsti kelis saldainius, ir nieko negaliu su savimi padaryti. Buvo pavykę susiimti, kai perskaičiau profesoriaus Alvydo Unikausko knygą – visus metus nevalgiau saldumynų, bet ir vėl kažkaip paslydau... Bandau guostis, kad kitose srityse laikausi neblogai, tai gal vienoje vietoje galiu padaryti nusižengimą“, – svarstė pašnekovė.
Vaikystė pralėkė Sibire
Vaikystėje likimas Jūratės nelepino. Ji gimė Joniškio rajone, Bardiškių kaime. „Mano tėvelis buvo ūkininkas, turėjo daug žemės, kurią visą sovietai iš mūsų atėmė. Buvau ketvirta dukra šeimoje, ir, kai buvau vos gimusi, 3 dienų, mus iš namų išvarė. Išsikraustėmė pas mamos mamą, o tėvelis slapstėsi tai miške, tai pas žmones, kad neištremtų. Tik kartais naktį atklysdavo mūsų aplankyti, paglostydavo ir vėl išeidavo. Jie manė, kad mamos, likusios su keturiais mažais vaikais, tikrai neištrems – bet po trejų metų mus išvežė į Sibirą, į Irkutsko sritį“, – pasakojo Jūratė.
Pasak jos, tremtyje išgyveno tik mamytės įžvalgos dėka – nors susiruošti ir daiktus susikrauti turėjo vos per valandą, ji susigriebė pasiimti siuvimo mašiną „Singer“, kuri juos ir išmaitino. Dienomis mama dirbdavo kolūkyje, o naktimis siūdavo – vietos gyventojai norėjo dailiau apsirengti.
„Mamytė buvo be galo stipri, sumani, ir mus augino darbščiomis – būdavo, draugės kieme žaidžia, o ji mus moko nerti ar suvinėti“, – atsiminė Jūratė.
Tremtyje šeima praleido dvylika metų. Viena sesutė neišgyveno, mirė, susirgusi meningitu – jos kaulelius į Lietuvą parsivežė 1989 m. Na, o Lietuvoje besislapstęs tėtis buvo nušautas ir nė neaišku, kur palaidoti jo palaikai. Ir dabar Jūratė vis pagalvoja, kaip gera tiems vaikams, kurie turi abu tėvus – jai tokia laimė neteko.
Manė, kad liks senmerge
Mama su likusiomis trimis dukromis į Lietuvą grįžo 1961 m. Nuvyko prie gimtųjų namų ir pamatė, kad juose ruošiamasi įrengta kolūkio pirtį. Mama pasakė, kad labai skauda širdį, tad nori iš ten vykti kuo toliau.
Apsistojo Raseinių rajone, ten dukros baigė mokyklą. Paskui Jūratė studijavo Vilniuje, vėliau – Kaune, kur ir įsidarbino, vėliau ir ištekėjo.
Nors kurį laiką buvo nusiteikusi, jog liks senmerge. „Kai buvau 23 m., buvau Druskininkuose šokiuose. Po jų vienas vyrukas norėjo mane pabučiuoti, aš jį atstūmiau, ir jis pasakė, kad liksiu senmerge. Vėliau atrodė, kad jo žodžiai tikrai pildosi“, – prisiminė pašnekovė.
Šeimą ji visgi sukūrė, būdama 29-erių. Suprantama, šiais laikais toks metų skaičius atrodo visiškai normalus, o tada jai atrodė labai daug, net abejojo, ar tokio amžiaus sulaukus dera vilktis baltos spalvos suknelę.
Visgi moteris viską suspėjo: susilaukė sūnaus Žilvino ir dukros Dovilės, turi ir tris anūkėlius, berniukus, kuriais labai džiaugiasi, tik dar norėtų ir mergytės.
Abi Jūratės seserys vyresnės, bet jų sveikata irgi nebloga ir jėgų pakanka (ir jų mama ilgai buvo stipri, mirė, sulaukusi 81 m.), tad, ko gero, už nesenkančią energiją reikia dėkoti ir genams.
„Tik mano vyriausia sesė, kuriai 83 m., dabar ji turi bėdą – neatsitraukia nuo planšetės. Joje vis žiūri filmus, dar ir man patarė pamėginti, sakė, kad tai labai smagu, bet aš manau, kad visokie filmai, socialiniai tinklai suvalgo dvasinius dalykus – daug geriau skaityti knygas. Aš pati feisbuką turiu, bet manau, kad vertėtų jo atsisakyti“, – sakė 2021 metų senjorė.
Ir pridūrė, kad jai labai patiko vienas receptas iš japoniškos knygelės „Odė ilgam gyvenimui“, kurį net išmoko mintinai ir patartų juo remtis visiems senjorams: „Gyvenk sveikai ir tvarkingai, valgyk tiktai saikingai, vaistais nepiktnaudžiauk, ieškok visur, tirk ir auk. Nesijaudink niekada, būk laisvas ir bendrauk. Jeigu užimsi protą ir kūną, gyvensi ilgai, sveikai ir laimingai.“
