Iš Dnipro apskrities pabėgusi slaugytoja tikino, kad traukdamasi pasiėmė tai, kas brangiausia. Tai – jos penkiolikametė dukra Snežana ir aštuonmetis sūnus Igoris.
Mintis, kad reikia trauktis, Svetlanai kilo grįžtant taksi namo iš poliklinikos, kur ji dirbo. Buvo vakaras. Laimė, kad tuo metu namie buvo jos vaikai.
Kovo 4-ąją moteris pasiėmė dokumentus, pinigus, šiek tiek maisto ir užrakino buto duris. Ji turėjo vos penkiolika minučių susiruošti į kelionę, sunkiausia buvo paaiškinti vaikams, kada galės grįžti namo. Medikei ne tik trūko žodžių, ji skubinosi kuo greičiau išvykti.
„Viskas vyko kaip sapne, neturėjau laiko aiškinti vaikams, kad likti Ukrainoje pavojinga. Pasiėmėme tik būtiniausius daiktus, kurie tilpo į du krepšius“, – pasakojo ukrainietė.
Ukrainoje liko Svetlanos tėvai ir buvęs sutuoktinis, apie kurio likimą neturi žinių.
Kelionė į laisvę buvo varginanti, moteris neturėjo nė vieno pažįstamo, kuriuo galėtų pasikliauti, bet neprapuolė.
Vietovė, kurioje moteris gyveno, nuo Charkovo nutolusi per kelis šimtus kilometrų. Išvykimo dieną nuolat kaukė sirenos. Kai slaugytoja atvyko su vaikais į geležinkelio stotį, teko šešias valandas laukti traukinio.
Tiesa, vienas traukinys buvo anksčiau sustojęs, bet neatidarė durų, todėl pabėgėliai negalėjo į jį patekti. Nebuvo jokio tvarkaraščio, vargino laukimas ir nerimas, ar atvažiuos kitas traukinys, vykstantis į Lvovą.
Geležinkelio stotyje buvo sumaištis. Kai pagaliau pasirodė traukinys, norinčiųjų išvykti buvo gerokai daugiau nei vietų vagonuose. Kupė, kuri skirta šešiems keleiviams, glaudėsi net dvylika, o tie, kuriems trūko vietų, sėdėjo arba gulėjo ant grindų.
Svetlana su vaikais taip pat miegojo ant grindų. Nors traukinys sustodavo įvairiuose miestuose, niekas neatidarydavo vagono durų. Svetlana matė, kaip perone įtūžusi minia mėtė į traukinio langus akmenis stengdamasi juos išmušti, kad galėtų į jį įsibrauti.
Tik kartą traukinys, kuriuo vyko Svetlana, atidarė duris, ir į jį pateko jaunos moterys, ant rankų laikančios kūdikius. Vyrams durys neatsidarė.
Kai pasigirsdavo sprogimai, traukinys sulėtindavo greitį, pabėgėliai krisdavo ant grindų, nes bijojo, kad pro langą gali įskrieti sprogmuo ar jo skeveldros. Artėjant prie Lvovo pavojų skelbiančių sirenų nebuvo girdėti, buvo tylu kaip prieš audrą.
Šiame mieste moterį su vaikais priglaudė savanorių šeima. Kitą rytą tęsėsi kelionė autobusu į pasienį. Kad greičiau kirstų sieną, ji su vaikais žygiavo dar penkis kilometrus.
„Perėjus sieną mus pavalgydino – davė sriubos, arbatos, kad sušiltume. Tada Lenkijoje vėl sėdome į autobusą ir pasiekėme Alytų. Keturias paras nesiprausėme, neturime pasikeisti drabužių, o labiausiai norisi pailsėti“, – prisipažino Svetlana.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Savaitgalis“.
