Balandžio pradžioje Rusijos pajėgos pasitraukė iš Šiaurės Ukrainos, tačiau Senkivkoje tęsiasi minosvaidžių ir granatsvaidžių atakos. Iki invazijos čia gyveno kiek daugiau nei 200 žmonių. Dabar likę tik keli žmonės.
Ninos Malenok namai yra visai šalia kelio, kuriuo Rusijos kareiviai naudojosi pradėdami invaziją į Ukrainą, pakeliui į šiaurinį Černigovo miestą ir sostinę Kijevą.
Kieme įstrigo raketa
Ninos namų kieme kyšo įstrigusios raketos, paleistos ankstyvą vasario 24 d. rytą – kuomet ir prasidėjo karas, – uodega.
„Girdėjau, kaip ji nukrito mano kieme. Visur buvo ugnis ir dūmai. Užgeso šviesos. Pašokau iš lovos ir išbėgau iš namų“, – pasakojo Nina.
Vėlesnėmis dienomis, pasislėpusi rūsyje, ji girdėjo virš galvos skrendančius lėktuvus, važiuojančias sunkiasvores transporto priemones ir dažnai pučiamus švilpukus.
Kovo 8 d. į jos namus atvyko Rusijos televizijos žurnalistai, lydimi rusų kareivių.
„Jie čia filmavo viską, visus sviedinius ir viską. Man pasakė, kad Ukraina puola pati. Tada išsiuntė ant raketos [atspausdintus] numerius kažkam į Rusiją ir iš karto gavo atsakymą, kad tai yra jų“, – pasakojo gyventoja.
Daug tokių raketų išsibarstę po visą kaimą. Ekspertai, matę raketų nuotraukas, BBC sakė, kad jos galėjo nešti kasetines bombas, kurios kitose pasaulio dalyse uždraustos dėl jų sukeliamų didelio masto sugriovimų.
Net ir po rusų pasitraukimo Nina nesijaučia saugi.
„Baisu taip gyventi, bet aš pripratusi prie savo namų, kur aš eisiu? Girdžiu šaudymus. Iš savo kiemo galiu parodyti Rusijos patikros postą“, – sakė ji.
Jos ir kiti kaime esantys matomi iš Rusijos. Jos kareiviai gali matyti, į ką šaudo.
Baisiau nei per Antrąjį pasaulinį
91 m. Lidijai Bilousovai tai jau antras kartas gyvenime, kai ji pamatė tankus prie savo durų.
Ji gimusi 1930 m. ir puikiai prisimena Antrąjį pasaulinį karą bei į jų kaimą atvykusius vokiečių kareivius.
„Mūsų besitraukiantys kariai mus perspėjo, kad jie ateis. Taigi, mes slėpėmės apkasuose su džiūvėsiais medžiaginiuose maišuose. Auštant jie buvo mūsų gatvėse, su savo arkliais ir technika, kulkosvaidžiais važiavo per mūsų sodus.
Tačiau masinio apšaudymo, kaip dabar, nebuvo, – sakė ji. – Anksčiau būčiau galėjusi pabėgti. Dabar aš sena. Aš nebegaliu“.
„Štai ką aš jums pasakysiu, kare nėra nieko gero“ – sakė Lidija. – Kas mums liko po paskutinio karo [Antrojo pasaulinio]?“
Apšaudymai ją gąsdina, bet ji nenori palikti namų, kuriuose nugyveno didžiąją gyvenimo dalį.
Švęsdavo draugystę
Iki Rusijos invazijos į Krymą 2014 metais, taške, kur susitinka trys šalys ir iki šiol tebestovi draugystei skirtas paminklas „Trys seserys“, būdavo atidaromas trijų krypčių sienos kirtimo punktas ir švenčiama vienybės šventė.
„Tai būdavo graži šventė. Mes, rusai, baltarusiai švęsdavome kartu. Atvažiuodavo žmonės iš visų pusių, svarbūs, garbingi asmenys“, – sakė ji.
Lidijos velionis vyras buvo baltarusis.
„Trys šalys draugavo metų metus, lankėmės vieni pas kitus, tuokėmės. Dabar viskas baigta“, – sakė ji.
Šeimos ir draugystės, peržengusios sienas, dabar yra skiriamos mąstymo, tiek atstumo. Po 2014-ųjų sieną kirsti žmonėms iš visų pusių tapo sunkiau. Dabar tai neįmanoma.
Nebesusikalba su giminaičiais
Du Michailo Dudko broliai, sesuo, sūnėnai ir dukterėčios gyvena Rusijoje. Jis jau daugelį metų nesusitiko su savo šeima. Dabar jis nebegali jų suprasti.
„Mano sesuo man pasakė, kad mes pradėjome karą. Bet mes neturėjome tokio ketinimo. Mus užpuolė Rusija. Noriu, kad mano šeima naudotųsi galvomis, žiūrėtų į situaciją savarankiškai“, – sakė jis.
Nina Malenok sakė, kad nustojo kalbėtis su savo broliu, gyvenančiu Baltarusijoje.
„Jis sako, kad jus užpuolė Amerika, o jūs kaltinate Rusiją. Jis gyvena vos už kelių kilometrų nuo sienos ir netiki tuo, kas iš tikrųjų vyksta, – sakė ji. – Dėl to noriu jį išbraukti iš savo gyvenimo“.
Parengta pagal bbc.com
