Lukonių kaime Kupiškio rajone užaugę Vilius ir Ignas gimtosiose pievose ir pamiškėse jau baigia kopinėti paskutinį šios vasaros medų. Brolius džiugina, kad Bakfasto veislės bitės gerai padirbėjo, tad saldžiuoju lietuvišku auksu vadinamo skystojo skanėsto derlius geras.
O brolių kasdienybė saldi kaip medus tapo tik tada, kai Ignas 2011 metais, mokydamasis vienuoliktoje klasėje, sumanė pradėti bitininkauti.
Pas dvynių močiutę daržinėje stovėjo senas avilys. Kai jiedu buvo pypliai, senelis, kaip ir daugelis to meto kaimo žmonių, laikė bites, turėdavo kokius du tris avilius.
„Kai senelis iškeliavo anapilin, bičių nebeliko, tų žinių niekas mums neperdavė. Tuomet tą papuvusį avilį parsivežiau į namus, persikaliau dugną, nusidažiau ir trečią dieną į namus atėjo vietos gyventojas pasakyti, kad kitame kaimo gale matė spiečių“, – bitininkavimo pradžią prisiminė I.Jackevičius.
Moksleivis susirado bitininko kepurę, apsivilko paprastesnius marškinius, pasiėmė pusiau kiaurą kartono dėžę ir nuėjo susemti spiečiaus. Ignas bites suleido į atnaujintą avilį. Šis žygis jam nebuvo baisus, nes bitės buvo taikios, nė viena neįgėlė. Taip sodyboje atsirado pirmoji bičių šeima.
Kitąmet jau buvo trys šeimos, paskui septynios, o dabar jau dūzgia apie tris šimtus šeimų.
Šįmet broliai jau skaičiuoja vienuoliktą bitininkavimo sezoną.
Kai bitės pradėjo nešti medų ir pajamas, broliai įgytą automobilių mechanikų profesiją ir darbą iškeitė į bitininkystę.
Šiuo metu Jackevičių bičių ūkio aviliai stovi ne tik Lukonių kaime, bet ir Kupiškio, Panevėžio, Biržų rajonuose. Todėl ir bitėmis besirūpinantys dvyniai ne kasdien susitinka – jie gyvena atskirai, pasiskirstė darbus, kad viskas vyktų sklandžiai.
Kadangi Ignas buvo ūkio pradininkas, daugiau rūpinasi bičių šeimų priežiūra, medaus sukimu, todėl gyvena gimtinėje, kur pradėjo bitininkauti. Medų sukti ūkyje padeda dvi kaimynės, nes per medunešį darbo per akis.
O daugiau bendrauti mėgstantis Vilius atsakingas už medaus pardavimą, bičių produktų viešinimą, todėl įsikūrė Panevėžyje, iš kurio patogu gabenti produkciją į kitus šalies miestus.
Dvynių gimtinė Lukonys ir nuo Kupiškio, ir nuo Panevėžio nutolusi po 25 kilometrus, tad šie miestai pirmiausia aprūpinami šviežiu medumi. Broliai gerai apskaičiavo, kaip jų medus gali greičiausiai pasiekti pirkėjus.
Tad dvyniai, vienas kitą suprasdami ir palaikydami, ūkyje darniai dūzgia kaip bitės. Bitininkai gerai sutaria ir susiderina veiksmus, papildo vienas kito veiklą naujovėmis.
Visa tai ir lėmė jų verslo sėkmę – Jackevičių ūkis pelnė 2020 metų Lietuvos ūkio vardą.
Tačiau brolių medaus ūkio sėkmę lemia ne tik sklandus darbas, bet ir Bakfasto veislės bičių motinėlės, kurias Vilius kasmet veža apvaisinti į apvaisinimo punktą netoli Hanoverio Vokietijoje.
Tokį kelią verta sukarti dėl to, kad šios veislės motinėlės puoselėja stiprias, ligoms atsparias šeimas, o bitės pasižymi tuo, kad surenka gerokai daugiau medaus nei kitos. Todėl lukoniškius taip džiugina geras rezultatas.
„Negalime bičių nuvežti bet kur, tam įkurtas apvaisinimo punktas, nuo kurio dešimties kilometrų spinduliu nėra kitokių bičių. Vokiečiai rūpinasi veisliniais tranais, o mes į Vokietiją vežame savo lietuvaites karalienes pas vokiečių „vyrus“. Vienai bičių motinėlei, kad ji pastotų, apsivaisintų, reikia maždaug trijų dešimčių „vyrų“, – pasakojo V.Jackevičius.
Į bitininkystę panirę dvyniai 2016-aisiais nutarė patikėti sėkmę būtent Bakfasto veislės bitėms. Vilius, net du sezonus padirbėjęs pas patyrusius bitininkus netoli Berlyno, pasisėmė žinių apie šią produktyvią veislę.
„Bitininkystei puoselėti reikia žinių, nes bitininkų daug, nuomonių daugybė, todėl žmonės dažnai sutrinka, kuo tikėti, kuo netikėti. Visiems sakau: jeigu ieškote patarimų, klauskite tų žmonių, kurie gyvena iš bičių. Juk apstu vadinamųjų savaitgalio bitininkų, kuriems bitininkavimas tėra pomėgis“, – tikino V.Jackevičius.
Su broliu pradėjęs bitininkauti Vilius neslėpė, kad kai daugiau laiko kartu padirbėjo, supratimas apie bitininkystę kone apsivertė. „Tai, kas rašoma knygose, ir tai, kas vyksta tikrovėje, – du skirtingi dalykai“, – tvirtino Vilius.
Vienam dvynių pasisėmus daugiau patirties Vokietijoje ūkis Lukonyse pradėjo plėstis. Gali būti, kad jiedu yra vieninteliai lietuviai, kurie veža bites motinėles į Vokietiją apvaisinti. Į vieną pusę – pusantro tūkstančio kilometrų. Ten palikęs bites Vilius grįžta namo, o po dviejų savaičių važiuoja pasiimti medaus mėnesį sėkmingai praleidusių bičių.
Gimtinėje broliai atrenka stipriausias, ramiausias apvaisintas bičių motinėles ir suleidžia į avilius. Bakfasto veislė pasižymi tuo, jog bitės iš tiesų labai taikios, nekelia pavojaus, kad labai sugeltų medų kopinėjančius žmones.
Todėl broliai net neturi bitininkų drabužių ir kopinėti medaus, kai kepina trisdešimties laipsnių karštis, eina iki pusės apsinuoginę.
„Jeigu bitę prispausi, ji įgels, nes ginsis kaip bet kuris gyvūnas. Kai vedame edukacijas vaikams, jie bičių nebijo, net avilį paspardo, tačiau niekam nebuvo įgėlusios“, – pasakojo Vilius.
Broliams patinka ne tik bitininkauti, bet ir valgyti medų. Kol patys neaugino bičių, medų pirkdavo iš vietos gyventojų. Nors dabar patys jį kopinėja, medus nė kiek nepabodo.
Tačiau jį dažniau valgo rudenį, žiemą, nes vasarą šviežio medaus tiek prisižiūri per medunešį, kad nėra didelio noro kabinti šaukštais.
„Jeigu kepu kokį pyragą, naudoju grikių medų, nes jis turi savitą skonį, bet labai tinka kepiniams, ypač meduoliui“, – apie pomėgį suktis virtuvėje užsiminė Vilius.
Tiems, kurie brolius mato pirmą arba antrą kartą, susidaro įspūdis, kad jie labai panašūs. Tačiau daugiau pabendravus nesunku atskirti, kuris yra kuris.
„Atskiria mus iš kalbos, eisenos“, – sakė Ignas.
Dvyniai augo kartu su dvejais metais vyresniu broliu Vaidu, kuris šiuo metu gyvena Kaune. Medicinos fizikas Vaidas bitininkyste taip nesižavi kaip jaunėliai.
Dvyniai bitininkavimo nevadina darbu, nes tai – malonumas.
„Nedirbame nuo aštuonių valandų ryto iki penkių vakaro“, – savo veiklos į įprastus rėmus nebruko Vilius. Jam pritarė Ignas: „Kiekviena diena kaip šventė, nuoširdžiai sakau, nors vasarą dirbame po dešimt ir po dvylika valandų. Nėra taip, kad sekmadienį galvočiau, kaip nelaukiu pirmadienio.“
Dvyniai itin rūpinasi bičių šeimomis, o patys savųjų dar nesukūrė. Jie vienbalsiai tvirtino, kad antrosioms pusėms nekeltų didelių reikalavimų ir nepyktų, jeigu joms nerūpėtų bitės.
Vyrai būtų laimingi, jeigu jų mylimosios užsiimtų sau miela veikla. Juk kiekvieną žmogų laimingą daro tai, kas jam geriausiai sekasi.
