Laura pasakojo, kad ji gimė būdama 6 mėnesių ir 3 savaičių amžiaus. Anuomet tokio amžiaus ankstukai ne visuomet išgyvendavo. „Mane paguldė į inkubatorių, į jį prileido per daug deguonies – na, ir tuomet netekau regėjimo. Girdėjau ir daugiau tokių nutikimų, mažiau pažangios buvo tuometinės medicinos galimybės ir technologijos“, – konstatavo Laura.
Kadangi pasaulio ji nematė nuo mažens, labai dėl to neišgyveno – nežinojo, kaip būtų, jei būtų kitaip. Kai į svečius atėję tėvų draugai jos, tuomet gal devynerių ar dešimties metų mergaitės, paklausė, ar apskritai ji norėtų matyti, ji atsakė, kad nežino – kaip ir nežino, ar norėtų atsidurti Mėnulyje, nes niekuomet ten nebuvo.
Visgi vėliau ji sau pripažino, kad, suprantama, pamatyti aplinkinius žmones, pastatus ar augalus norėtųsi, nes vien žodžiais vizualias detales sunku perteikti.
Seniau vakaro metu Laura gebėjo išskirti šviesą nuo tamsos, dabar ir šis gebėjimas yra išnykęs.
„Neregiai pasaulį suvokia pasitelkdami klausos, lytėjimo, uoslės ir skonio jutimus. Sakoma, kad įprastai žmogus apie 70 proc. informacijos gauna per regą. Tuo tarpu mums, neregiams, aktualu bent dalį informacijos susirinkti būtent per kitus jutimus. Tai – reikšminga mūsų kasdienybės dalis“, – aiškino Laura.
Ji kartu su savo likimo draugais dalyvauja pojūčių turizmo projekte „NeRegĖjimo galia“, kuriame siūlo regintiesiems išmėginti ekskursijas Kauno mieste dėvint užtamsintus akinius ir naudojantis baltosiomis lazdelėmis. Pasak jos, 5 km ilgio pasivaikščiojimas kartu su gidu neregiu atveria tą miesto pusę, kuri įprastai lieka vizualios realybės šešėlyje.
Be to, pasak pašnekovės, pažindami vieni kitus, galėdami užduoti rūpimus klausimus patiems neregiams, palaipsniui naikiname išankstinių nuostatų fenomeną. Aplinkiniai kažkodėl neregių gebėjimus arba nuvertina, arba laiko neva magiškais, nulemtais aklumo. Tai – mitas, kurį reikia pakeisti. Kiekvieno mūsų individualūs gebėjimai ir įgūdžiai priklauso nuo įdėtų pastangų ir noro kažką pasiekti.
Laura dirba ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai priklausančioje VšĮ LASS „Pietvakarių centro“ įstaigoje – rašo apžvalgas apie centro veiklas, prisideda prie renginių organizavimo, ragina kitus bendruomenės narius plačiau dalyvauti visuomeniniame gyvenime ir stengiasi pasisemti naujų patirčių sau. Jos teigimu, patirtis ir žinios atveria duris naujoms galimybėms.
Iki 10 klasės pašnekovė mokėsi Kaune aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, o 11 ir 12 klases baigė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC) Vilniuje.
Vėliau ji studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vytauto Didžiojo universitete – iki šiol mėgsta skaityti knygas, ypač detektyvinio žanro, kurias labiau pasiekti neregiams padeda garsinių leidinių biblioteka „elvis“. Ypač ji domisi skandinavų rašytojų kūriniais.
Dar paauglystėje vieną vienos vasaros metu Laura pasiryžo ir pramoko groti gitara. Anuomet nebuvo YouTube kanalų, kuriose šiandien galima rasti patalpintus grojimo pagrindus. Instrumentu grojo tėtis, kuris ir išmokė dukrą kelių akordų. Vėliau ši per visas atostogas atkakliai mėgino savarankiškai perprasti gitaros subtilybes.
Dabar Laura kuria dainas, kurių turi daugiau nei keturias dešimtis, ir savo kūryba dalijasi renginiuose. Tai – meniška moters pusė.
Pasak pašnekovės, prie to, kad ji įgijo svarbių savarankiškumui įgūdžių, labai prisidėjo tėvų auklėjimas. Lauros mama nuo seno sakydavo, kad tėvai su saule negyvens, ir pabrėžė, kad savarankiškumo ir nepriklausomybės nuo kitų reikia siekti patiems. Nors Laura augo su dviem reginčiomis sesėmis, turėjo tvarkytis namie ir padėti mamai taip pat, kaip ir sesės. Nebuvo jokių išlygų ir nuolaidžiavimų.
„Negerai, jei tėvai individualių poreikių turinčiu vaiku rūpinasi perdėtai. Hipergloba – apgaulinga pagalba šiandien, bet meškos paslauga ateičiai. Džiaugiuosi, kad neaugau šiltnamio sąlygomis. Tačiau, žinoma, rūpesčio tokiam vaikui, kaip ir bet kuriam kitam, reikia. Kur ta riba, kad rūpinimosi nebūtų nei per daug, nei per mažai, kartais sunku užčiuopti – tą ypač gerai suprantu dabar, kai pati esu mama“, – pastebėjo Laura.
Vaiką augina be vyro
Bene sudėtingiausias Lauros gyvenimo etapas – motinystės pradžia. Reikėjo išmokti daug naujų įvairių dalykų – kaip mažą dukterį pervystyti, kaip pamaitinti, kaip išmaudyti ir kaip pagal amžių lavinti.
Daug tuo metu jai padėjo mama. Dviese įveikta begalė iššūkių. Deja, kai mergaitei buvo ketveri, močiutė mirė, ir Laurai vėl teko prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių.
„Kol Liepa buvo maža, buvo tikrai nelengva, bet supratau, kad turiu eiti į priekį. Rūpintis vaiku nematant – rimtas iššūkis. Ne visada pavykdavo išlaikyti tvirtą pasitikėjimą savo jėgomis ir gebėjimais. Jaučiu didelę atsakomybę už savo dukrelę, mano tikslas – išleisti ją į gyvenimą, tuo pačiu tai ir mano gyvenimo variklis. Tokią pamoką gavau iš savo tėvų“, – pasakojo Laura.
Tiesa, kartu su Laura gyvena dvi jos sesės. Kartais prireikia reginčiųjų pagalbos, tad kreipiasi į jas. Be to, gyvenimą moteriai labai palengva įvairūs išmanūs prietaisai, neregiams skirtos telefono ar kompiuterio programėlės, kurias pašnekovė mielai išbando.
O ir dukrytė dabar jau didelė ir supratinga. Seniau kartais ji leisdavo sau pagudrauti, juk, tarkim, parduotuvėje mama nepamatys, jei ji vietoje vieno saldainio įsidės į pirkinių krepšelį kelis. Dabar tokių „staigmenų“ nebūna – jos kartu draugiškai pasitardamos planuoja pirkinius.
„Maisto prekes dažniausiai užsisakau internetu. Elektroninės parduotuvės leidžia perskaityti dominančios prekės aprašymą – tai – didelis pliusas, renkantis produktus“, – pasakojo apie savo kasdienybę Laura.
O kaip ji perka drabužius? „Ar rūbas man gražus, ar ne, nusprendžiu pagal medžiagiškumą, patogumą jį dėvint. Pasikliauju dukters nuomone bei pardavėjų patarimais. Domiuosi ir drabužių spalva bei stiliumi – tai svarbu derinant vienus rūbus prie kitų. Turiu kelias mėgstamas parduotuves, kuriose jaučiuosi jaukiai, personalas mane jau pažįsta“, – pasakojo moteris.
Kartais pasijunta kaip dykumoje
Po miestą Laurą juda savarankiškai su baltąja lazdele, naudojasi viešuoju transportu. Tiesa, būna sudėtingiau, kai prireikia nukakti į nepažįstamas vietas, bet dabar ir tai išsprendžiama – „Bolto“ programėlė prieinama telefonuose ir neregiams, esama specialių navigacijai skirtų programėlių, padedančių atrasti ieškomus objektus.
Sudėtingiausia vaikščioti žiemą, kai gatvės gausiai apsnigtos ir nenuvalytos – tuomet pasidaro per sunku atskirti, kur šaligatvis, o kur kita zona, tampa iššūkiu atrasti šviesoforo perėjas, nes jos būna užverstos sniegu. „Tokiais momentais jaučiuosi kaip dykumoje, nes sunku atrasti bet kokius orientyrus“, – prisipažino kaunietė.
Klausiu Lauros, ar pamačius gatve einantį neregį reikėtų jam pasiūlyti pagalbą? Ji atsako, kad pagalbą gražu būtų pasiūlyti tada, kai matyti, jog žmogus pasimetęs, kažkuo abejojantis, na, o jei jis eina savo keliu užtikrintai, veikiausiai gerai orientuojasi pats.
Jei jai kas pasiūlo pagalbą, kurios tuo metu nereikia, ji stengiasi su žmogumi draugiškai pabendrauti. Laura mano, kad neįgaliųjų bendravimas ir ryšio kūrimas su visuomene – reikšmingos dėlionės dalys, skirtos sėkmingiems pokyčiams ir bendrystei kurti.
