Lietuvoje palikti viską – šeimą, draugus, sėkmingai kurtą verslą – ir nerti į naują gyvenimą su keliais lagaminais rankose. Tokį drąsų sprendimą prieš keletą metų priėmė nuo rutinos pavargusi S.Normantaitė, šiuo metu prisipažinusi meilę ne tik savo išrinktajam italui Gianlucai, bet ir šiai įspūdingo grožio šaliai.
Kai Salomėja atvyko į Italiją, ne viskas klojosi lyg svajose. Vos po mėnesio nuo to momento, kai poilsio savo kūnui ir sielai ieškojusi lietuvė išlipo Milano oro uoste, šalį užgriuvo pandemija, kurios epicentru tapo naujais namais virtusi Italijos ekonomikos garvežiu vadinama Lombardija.
„Atvažiavau į gražiąją svajonių Italiją. Mėnesį pailsėjau, miegojau, valgiau, pradėjau ieškotis italų kalbos kursų. Verslus buvau palikusi, rengiausi parduoti, maniau, metus niekur neskubėsiu, mėgausiuosi gyvenimu, nes dirbu jau nuo 15 metų. Mėnesį pamiegojau, pasivaikščiojau po parodas, ir Italija užsidarė“, – savo gyvenimo Italijoje pradžią prisiminė S.Normantaitė.
Situacija blogėjo kasdien, mirčių ir apribojimų vis daugėjo, o lietuviai iš Italijos buvo skraidinami į gimtinę specialiais lėktuvų reisais. Nors planai staiga apvirto aukštyn kojomis, pokyčiams pasiryžusi Salomėja neišsigando ir nusprendė Italijos nepalikti.
Dabar ji šypsosi prisiminusi, kad tuomet teko nemenkas išbandymas – stačia galva šokti į griežto karantino suvaržytą buitį tarp keturių sienų su būsimu vyru, kurį pažinojo jau kelerius metus, bet kartu nebuvo gyvenusi.
„Buvo įdomus tas jausmas, kai skambina iš Lietuvos ambasados Romoje jau kelintą kartą ir sako: „Salomėja, paskutinis skrydis. Parvešime nemokamai. Ar tikrai nori likti?“ Galvojau – kur aš čia su tais lagaminais važinėsiu pirmyn atgal, juk mano planas nebuvo toks. Tai teko išgyventi tą periodą, kuris mums tikrai labai daug davė.
Kaip mano amžiną atilsį mama sakė, jei išgyvenote koronaviruso laikotarpį, ilgai ir laimingai gyvensite. Pandemija gyvenimą sąlyginai sustabdė, bet santykių prasme mus pagreitino kelis kartus į priekį, padėjo suprasti, kas yra kas, ar norime būti kartu. Taip ir likome drauge“, – pasakojo S.Normantaitė, su vyru ką tik atšventusi pirmąsias vestuvių metines.
„Susipažinome Lietuvoje, po kurią Gianluca keliavo, išgėrėme kavos ir per pirmą pasimatymą jis pasakė: tu būsi mano. Jam patiko mūsų kraštų moterys, turinčios kitokio žavesio nei italės. Nors jis nėra tipiškas italas, kuris visoms tą patį sako, pradžioje iš to „būsi mano“ labai juokiausi, bet žmogus pasistengė ir tapau“, – pažintį prisiminė Italijoje laimę kurti nusprendusi lietuvė.
Salomėja visada manė turėsianti lietuvį vyrą ir neplanavo niekur kraustytis, bet likimas savaip nubraižė gyvenimo maršrutus. Tačiau meilė buvo tik viena pokyčio priežasčių. Siekti permainų Salomėją labiausiai skatino noras pagyventi dėl savęs ir naujos patirties paieškos. Nesvarbu, kad naują gyvenimo tomą teko pradėti rašyti ant visiškai tuščio lapo.
„Bet kur išvažiavus, aplinką pakeitus kyla prisitaikymo klausimas. Iš naujo mokomės. Aš mokiausi Lietuvoje gyventi 35 metus – išmokau. Atvažiavau į Italiją ir man teko vėl mokytis – pritapti, susirasti naujų draugų.
Kai Vilniuje išeidavau pasivaikščioti, gatve negalėdavau praeiti, nes kas antras buvo pažįstamas. Visur dalyvaudavau, visus pažinojau, o čia, Italijoje, kas mane pažįsta? Kirpėja, mėsininkas, kavinės padavėjas ir vyro giminė. Iš naujo turi kurti gyvenimą“, – apie iššūkius kalbėjo Milano lietuvė.
Salomėja prisipažįsta puikiai suvokusi savo pasirinkimo riziką, bet smalsumas ir atsiveriantys nauji horizontai nugalėjo baimės jausmą.
„Ar viduje kirbėjo? Aišku, kad buvo neramu. Tada paklausiau savęs, kas gali nutikti blogiausia? Gal man nepatiks, blogai jausiuosi, nesutarsiu su vyru, tiesiog būsiu ne savo rogėse.
Ką aš tada galėsiu padaryti? Susikrausiu lagaminus ir grįšiu atgal. Ką prarasiu? Nieko, tik atrasiu patirtį. Juk kelias atgal yra. Kai jo neturi, tada būna kitaip“, – svarstė Milane įsikūrusi lietuvė.
Netradicinės reklamos agentūrą Lietuvoje turėjusi rinkodaros ekspertė naujoje šalyje ilsėjosi trumpai. Ji pardavė savo turėtą akcijų paketą ir nusprendė imtis naujos veiklos.
Italijoje susirasti gerai mokamą darbą nelengva, ypač atvykėliams. Supratusi, kad labiausiai norėtų neatitrūkti nuo Lietuvos, veikli lietuvė ryžosi susikurti tokią veiklą, kurioje vietos atsirastų abiem mylimoms šalims – Lietuvai ir Italijai.
„Norėjau nepaleisti lietuvybės, pasauliui pristatyti Lietuvą, o lietuviams padėti pajudėti platesne prasme kalbant tiek apie verslą, tiek apie keliones. Man tai svarbu.
Kai pakalbi su žmonėmis, kurie čia gyvena dešimtmetį ar daugiau, bet su Lietuva nieko nedaro, jie jaučiasi labai nutolę, – pabrėžė S.Normantaitė. – Kai atvažiuoji į kitą šalį ne dėl to, kad norėjai pabėgti, o todėl, jog norėjai praplėsti save arba taip susiklosto aplinkybės, tuomet norisi išlaikyti tą ryšį.“
Taip atsirado lietuvės tinklalapis, skirtas didžiausiam jos ir vyro pomėgiui – kelionėms. Salomėja skaičiuoja, kad aplankė jau beveik visus 20 Italijos regionų, todėl mielai dalijasi savo atradimais su tais, kurie Italiją nori pažinti geriau.
„Internete susikūriau savo puslapį „Labas Italia“. Nesu dizainerė, tad dariau, kaip sugebėjau, su nuliu išlaidų. Pradėjau konsultuoti žmones kelionių klausimais. Anksčiau stebėjausi, kodėl italai keliauja tik Italijoje. Lietuviai visi keliauja, jei tik turi galimybę, nesvarbu kur, – į Turkiją, Egiptą, Ispaniją, Italiją – nori svečias šalis pamatyti.
O italai daugiausia keliauja savo šalyje, ir tai suprantama – juk yra 20 skirtingų regionų. Per metus vieną regioną aplankyk, ir jau dvidešimt metų atostogų sudėliota. O jeigu dar norėsi kur nors sugrįžti, gyvenimas ir prabėgs“, – kelionių aistra dalijosi lietuvė.
Salomėja prisipažįsta tik Italijoje supratusi, kad norint pažinti šią šalį – tai lyg sunešioti geležines klumpes, gali neužtekti viso gyvenimo.
„Kol nepradėjau gyventi Italijoje, sakiau, kad pažįstu ją ir net moku itališkai. Dabar, planuodama kitiems keliones ir nemažai važinėdama, supratau, kad Italijos visai nepažįstu.
Italija – labai spalvota, turtinga žmonių, kultūrų, gamtovaizdžių, paveldo, net dialektas keičiasi kas 50 kilometrų. Čia tik reikia atvažiuoti ir gerti visą tą grožį. Tai tikrai labai įvairi šalis, bet turi vienijantį dalyką – žmonės visur šilti ir draugiški.
Kartais keliautojai bijo, nes nemoka anglų ar italų kalbos, bet tai ne problema – italai tave paims už rankos ir nuves, parodys, kur yra stotelė ar kavinė, padės net neprašomi“, – tikino Italijos grožio pakerėta S.Normantaitė.
Ji neslepia, kad kelionės jai – geriausia investicija.
Pomėgis keliauti Salomėją suartino ir su vyru – abu ant pečių užsimetę kuprines savaitgaliais mina vis naujus takus, o labiausiai mėgsta lankyti Šiaurės Italijos kalnus ir ežerus.
„Vieni investuoja į pilvą, kiti – į antikvarinę vazą, treti – į nekilnojamąjį turtą, o mes džiaugiamės, kai galime ištrūkti prie ežero, užkopti į kalną, nueiti prie vienuolyno ir atrasti ką nors nauja.
Aš esu už lėtą keliavimą, net kelionę be plano. Mes su vyru kelionių neplanuojame, žinoma, nekalbu apie nakvynes ir kitus bazinius dalykus, o tiesiog važiuojame ir pasineriame.
Būna, žmonės atvyksta pirmą kartą į Italiją ir prašo suplanuoti maršrutą ten, kur nėra turistų. Žinoma, galiu suplanuoti kalnų urve pagyventi, bet ar tai bus Italija?
Norint suprasti, kas yra Italija, reikia bent kartą aplankyti ir Romos Koliziejų, ir Milano katedrą, pabūti Venecijoje, palaikyti Pizos bokštą. Italija yra šalis, kur turistų galybė, nes ji to verta, lobių čia tikrai daug ir visi jie viename delne“, – pabrėžė keliautoja.
Tačiau Italija – ne tik turizmo kraštas. Dar viena S.Normantaitės svajonė – padėti atverti duris Lietuvos verslui Italijoje. Pirmuosius žingsnius ji jau išbandė – italams pristatė Lietuvoje kuriamus sėdmaišius, kuriuos spėjo įvertinti net interjero dizaineriai. Tačiau vėliau projektas sustojo. Vis dėlto šūkiu „Kai darai, tai padarai“ besivadovaujanti lietuvė tiki, kad lietuviška produkcija gali sėkmingai konkuruoti Italijos rinkoje.
„Įėjimo į Italijos rinką kaina didelė. Tai ilgos distancijos bėgimas, bet Lietuvai į tokią šalį reikia pasižiūrėti. Šalis didelė, vartotojų daug, perkamoji galia irgi yra.
Tik reikia tinkamai paruošti namų darbus, turėti finansavimą ir kantrybės, nes jeigu verslas Lietuvoje gali atsipirkti per 5 metus, Italijoje prireiks ir 10-ies. Konsultavau keletą lietuvių, kurie sakė: turime 10 tūkstančių eurų, dar tiek pat pasiimsime paskolą iš banko, ką galime padaryti Italijoje? Nieko, nes čia viskas – ir nuoma, ir darbo santykiai, ir mokesčiai – labai brangūs.
Tokiu atveju geriau nerizikuoti ir neįklimpti į skolas“, – perspėjo Lietuvoje su įvairiais prekių ženklais dirbusi rinkodaros ekspertė.
Pastebi S.Normantaitė ir priešingą tendenciją – nuo verslų ir kitų nesibaigiančių reikalų pavargę tautiečiai po Italijos saule ieško poilsio arba „dolce vita“ (liet. „saldus gyvenimas“) skonio, kuriuo ši šalis garsėja pasaulyje.
„Manęs prašo: Salomėja, ar gali surasti darbą ūkyje arba padavėjo darbą? Finansine prasme Italijoje stebuklų nerasi. Lietuvoje gal paprasčiau siekti karjeros, o Italijoje daug žmonių, didelė konkurencija. Įrodyti savo sugebėjimus nėra paprasta.
Palyginu gimtinę su Italija, biurokratinius dalykus, tai Lietuvoje gerokai paprasčiau – pavyzdžiui, į banką gali prisiskambinti iš karto, o Italijoje kelias savaites gali nepavykti. Bet mano vidinis pozityvumas verčia visur įžvelgti grožį. Nemėgstu vertinti, kur geriau ar blogiau, yra tiesiog kitaip ir reikia prisitaikyti prie sąlygų.
Kiekvienoje šalyje man norisi pasidžiaugti tuo, kas yra gražiausia, arba pakeisti, jeigu tai gali.
Žinoma, kartais tam tikri dalykai erzina, papyksti, bet jeigu yra blogai, reikia važiuoti kitur ieškoti savęs“, – patarė naujas gyvenimo spalvas svečioje šalyje atradusi S.Normantaitė.
