Savanoriauti nuo pat paauglystės ir išnaudoti po pamokų likusį laisvą laiką prasmingai Medą labiausiai skatino noras būti arčiau kultūros ir meilė teatrui. Motyvacijos pridėjo ir draugai, visuomet prisijungiantys prie savanorių, bei supratimas, kad šitaip ne tik duodama, bet ir gaunama. Vilnietė, dar būdama moksleivė, taip dažnai lankėsi teatruose, kad įsiliejimas į savanorius įvyko tarytum savaime.
„Savanorystė leido prisiliesti prie daugybės renginių ir festivalių. Labiausiai įsiminusios kultūros savanorystės buvo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, „Kino pavasaryje“ ir Vilniaus mažajame teatre. Tai – daugiasluoksnės ir turtingos patirtys, dovanojusios daug daugiau nei galimybę matyti kultūrą iš arti“, – dalijasi savanorė.
Jaučiasi prisidedanti prie kultūros proceso
Savanoriaudama teatruose bei kino festivaliuose Meda prisiliečia prie įvairių savanoriams skirtų užduočių. Jos dažniausiai būna nesudėtingos, įkandamos kiekvienam, bet suteikiančios prasmės jausmą, išmokančios vis naujų dalykų. Kadangi darbai kaskart skiriasi, rutina savanorystėje neįmanoma.
„Teatruose dažniausi darbai – žiūrovų bilietų tikrinimas, atsakymai į iškilusius klausimus, nukreipimas į vietą, nurodytą ant žiūrovų nusipirkto bilieto, scenos paruošimas spektakliui ir jos sutvarkymas po jo. Kino festivaliuose vyrauja kiek kitokie darbai – budėjimas filmo metu, norint sulaukti kuo greitesnės pagalbos, jei filmo juosta sustotų ar įvyktų kitokie nesklandumai, informacijos teikimas tam skirtame taške, lankstinukų dalyba, svečių pasitikimas ir kitokie festivalio procesą stipriai palengvinantys darbeliai“, – vardija savanorė.
Mokosi lyderystės meno ir organizuotumo
Meda, prisidėdama prie kultūros renginių, ne tik prasmingai išnaudoja po filologijos mokslų ir darbų likusį laisvą laiką, bet ir išmoksta įgūdžių, kurių prieš savanorystę stokojo. Dešimtmetį trunkanti savanorystė, anot pačios savanorės, išmokė būti geru žmogumi ir užaugino ją kaip asmenybę. Ir, nors tai ir reikalauja laiko, bet vidinis džiaugsmas juntamas kasdien.
„Kurį laiką Lietuvos nacionaliniame dramos teatre buvau savanorių koordinatorė, taip per savanorystę išmokau lyderystės meno, o sugebėjimas visur spėti ir viską padaryti laiku atkeliavo nemažai metų derinant savanorystę su darbais ir mokslais. Kadangi pradėjau savanoriauti dar pačioje paauglystėje, manau, kad savanorystė mane užaugino. O čia sutikti žmonės dabar – jau ilgamečiai draugai“, – šypsosi pašnekovė.
Vis dar abejojančiuosius, ar kultūros savanorystė jiems, Meda Petrikaitė skatina pamėginti. Po to, įsitikinusi savanorė, atsitraukti nebepavyks: „Pabandžius norėsis dar ir dar, nes labai gera žinoti, kad tavo laikas išnaudotas prasmingai ir naudingai.“
Sekite Facebook puslapį Savanorystė kultūroje | Facebook ir atraskite įdomią sritį, pamatykite jos užkulisius, patirkite užburiančią jų magiją.
Publikacija finansuojama Europos socialinio fondo finansuojamo veiksmų programos 12 prioriteto „Techninė parama, skirta informuoti apie veiksmų programą ir jai vertinti“ ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis.
