Dukters jaudulys prieš pirmąjį koncertą Palangos kavinėje „Jūros akis“, kurioje apie tris dešimtmečius dainavo V.Katunskytė, buvo labai didelis. Monika nerimavo, kaip ją priims žiūrovai, ištikimi mamos gerbėjai, ar ateis naujų klausytojų.
Bet po pasirodymo atlikėja įsitikino, kad be reikalo jaudinosi, – gerbėjai liko patenkinti, prašė autografų, maloniai pabendravo.
Liko ne tik gražūs prisiminimai, bet ir padrąsinimas, kad ji eina teisingu keliu, ir žiūrovai nepamiršo nei motinos, nei jos balso.
Tokio nuoširdaus susitikimo su gerbėjais Monika nesitikėjo, juolab staiga grįžusi į lietuvišką sceną po 11 metų. Ji jaudinosi, ar sugebės išpildyti motinos lūkesčius ir dirbti taip, kaip dirbo ji, šlagerių karalienė.
Įsitikinusi, jog baiminosi veltui, dukra susigrąžino pasitikėjimą: „Sugebu dainuoti puikiai, kaip ir dainuodavau su mama iki išvykimo į Angliją.“
M.Katunskytė pajuto klausytojų meilę po pirmo koncerto, suprato, jog jie džiaugiasi, kad dainininkė visam laikui grįžo į Lietuvą. Tad ji pajūryje vasaroja būdama laiminga ir patenkinta.
– Ar tęsėte mamos tradiciją po koncertų pabendrauti su publika? – paklausiau M.Katunskytės.
– Mama buvo atvira gerbėjams ir žiūrovams – su jais kalbėdavosi, fotografuodavosi, lygiai tą patį darau ir aš, niekas nepasikeitė.
– Maždaug trisdešimt vasarų V.Katunskytė toje pačioje vietoje linksmino gerbėjus energingomis dainomis. Galbūt to paties tikėdamiesi į koncertus ir dabar atėjo poilsiautojai?
– Aš atlieku savo repertuaro dainas. Be abejo, ruošiu naują programą, kurioje bus ir mamos dainos „Robinzonas“, „Pražydę sodai“, ir mano.
Nespėjau grįžusi paruošti tos programos, nes jaučiuosi kaip ką tik išlipusi iš lėktuvo.
Kai grįšiu į Šiaulius, susitiksime su kompozitoriumi Sigitu Adeikiu, daug metų rašiusiu dainas mamai bei man, ir parengsime programą. Visos Sigito parašytos dainos jau patikrintos laiko, gerai priimamos klausytojų.
– Dainuosite tai, ką pasiūlys kompozitorius, o gal keisite savo dainavimo stilių?
– Niekas nesikeis, noriu likti atpažįstama. Roko ir džiazo tikrai nedainuosiu. Esu popmuzikos atlikėja. Mano mama tai dainavo, tą darysiu ir aš.
– Į koncertus atėjo ištikimų V.Katunskytės gerbėjų?
– Ateina į koncertus mamos publika, labai džiaugiuosi, kad ji pamilo ir mane, sulaukiau gražių komplimentų, labai didelio palaikymo. To nesitikėjau. Labai džiaugiuosi, kad mane visi taip stipriai myli.
Scenoje pasakiau, kad nė vieno žmogaus nenuvilsiu, tęsiu mamos kelią ir nesustosiu, sieksiu vis daugiau ir daugiau.
– Kai kas galėtų pasakyti, kad mama, o ne kas kitas jums atvėrė kelią į sceną ir prisimindami ją daugelis atėjo pasiklausyti jūsų.
– Nors 11 metų nebuvau Lietuvoje, prieš tai scenoje dirbau su mama.
Turiu ir savo gerbėjų. Be abejo, man mama ir jos pavardė daug kur padėjo. Tai natūralu. Būtų keista, jei būtų kitaip.
– Palangoje apsistojote ten pat, kur ir mama įsikurdavo vasaros koncertams?
– Įsikūriau virš kavinės, kurioje dainuoju. Mama gyvendavo kitur, nes jai būdavo sunku lipti laiptais.
– Gal V.Katunskytės išgarsintoje kavinėje ant sienų atsirado jos nuotraukų, dieną skamba jos dainų įrašai?
– Šito kol kas nėra. Tiesiog kavinėje skamba įprasta vakarinė muzikinė programa.
– Ar prieš mirtį mama teisingai jums patarė grįžti namo?
– Ji gerokai anksčiau prašė grįžti į Lietuvą, bet visokių buvo situacijų, vis tempiau grįžimą, sakiau: „Mama, dar po metų, dar po pusės metų.“
Jau tikrai planavau grįžti, jau buvome apsitarusios su mama, kaip dirbsime kartu.
Bet netikėta mirtis paankstino mano grįžimą.
– Jau nebegrįšite į Londoną?
– Dabar atrodo, kad ne. Bet niekada negali sakyti „niekada“. Aš irgi nemaniau, kad vieną dieną viskas šitaip netikėtai apsivers.
Užtat dabar įsitikinau, kad niekada negali žinoti, kaip gyvenime gali nutikti. Tačiau tikrai noriu gyventi savo namuose gimtuosiuose Šiauliuose ir nenoriu nieko keisti.
Dainuos jaunoji Katunskytė, į koncertus vyksiu po visą Lietuvą. Niekas nesikeičia – kaip mama koncertavo rudenį, žiemą, pavasarį, vasarą, taip ir aš.
– Ar Londone turėjote daugiau veiklos, be mažamečio sūnaus priežiūros?
– Dainavau lietuvių baruose, vakarėliuose. Arnoldas jau ne mažylis, jam – šešeri metai.
Žinoma, sūnui labiau patinka Lietuvoje. Grįžome, jis labai šiltai prisimena močiutę, jam čia gera. Juk aplinkui girdi lietuvių kalbą, mato tradicijas.
Vaikas labai patenkintas, džiaugiasi pabuvimu pajūryje. Ir aš dėl to esu laiminga.
– Ką nors keitėte grįžusi į namus, kuriuose gyveno ir užgeso V.Katunskytė?
– Tai yra mano namai. Nei jų parduosiu, nei į ką nors keisiu. Niekada nesusitaikysiu, kad mamos nebėra. Vis dar verkiu ją prisiminusi. Verksiu ir po 10, ir gal po dvidešimties metų. Tai natūralu. Jei būtų kitaip, sakyčiau, kad neturiu širdies, jausmų. Aišku, gyvenimas tęsiasi, bet gedulas – natūralus žmogiškas jausmas.
Kai grįžau į namus, nieko nekeičiau. Visi mamos daiktai stovi savo vietoje.
– Gal iš mamos paveldėjote kurį nors mikrofoną?
– Tas, su kuriuo ji dirbo daug metų, iškeliavo kartu su ja. Mikrofoną įdėjau į karstą. Aš taip pasielgiau dėl to, kad ji daugybę metų atidavė muzikai – dainavo nuo šešiolikos. Todėl jos darbo įrankis turėjo iškeliauti kartu su ja.
Aš turiu savo mikrofoną. Jis lydi mane muzikinėje kelionėje.
– Ar niekas nesistebi, kad atsiliepiate mamos telefonu?
– Ne. Visiems mamos draugams, pažįstamiems buvau sakiusi, kad jos telefonas – dabar mano. Niekas nesikeičia. Tęsiu jos gyvenimą.
