Ernestas pasakojo, kad jis jau seniai svajojo nukeliauti į Japoniją – jam labai įdomi atrodė šios šalies kultūra, istorija, ypač feodalizmo laikotarpio, taip pat domino ir japoniška medija.
Žinoma, Japonija nėra tokia šalis, kurią lengvą aplankyti, ir dar studentui, bet šiemet Ernestas tokią galimybę atrado, nors savo svajonių šalį pasiekė per aplinkui – prieš tai pagal universitetinę „Erasmus“ mainų programą išvyko studijuoti į Pietų Korėją, iš kurios taip pat parsivežė krūvą įspūdžių.
Ernestas pasakojo, kad praėjusią vasarą pamatė skelbimą, kad VILNIUS TECH siūlo pagal mainų programą vykti į Pietų Korėją, pagalvojo, kad šis pasiūlymas labai patrauklus ir užpildė paraišką. Didelių vilčių, kad pavyks, nepuoselėjo, bet jam pavyko – ir šių metų vasarį iškeliavo į šalies sostinę Seulą.
Studijuoti turėjo Kchanjango universitete (pilnas pavadinimas anglų k. – Hanyang University ERICA campus).
„Apie Pietų Korėją iki tol žinojau nedaug. Oro uoste mus pasitiko ir valandą važiavome iki universiteto, o mane, galima sakyti, ištiko šokas dėl to, koks Seulas milžiniškas ir kiek jame visko telpa. Naktimis ant pastatų šviečia daugybė didžiulių reklamų, bet tuo pačiu tai – rimtas, solidus miestas“, – pasakojo Ernestas.
Ir pats universiteto miestelis buvo didelis – pėsčiomis nuo vieno jo galo iki kito turėjai eiti apie 20 min. Universitetas, vaikino žodžiais tariant, buvo modernus ir inovatyvus – klasės naujai įrengtos ir aprūpintos įvairia reikiama įranga.
Lietuvis gyveno bendrabučio kambaryje su kitu studentu iš Nyderlandų, mokslai vyko anglų kalba, tiesa, mokėsi ir korėjiečių kalbos, bet ši, kaip prisipažįsta, pasirodė sudėtinga (ypač tarimas, daug keistų tarpusavyje panašių garsų). O šiaip mokomi dalykai buvo naudingi, gavo naujų žinių apie žaidimų dizainą, su kuriuo ir planuoja sieti savo ateitį.
Kokie žmonės jam pasirodė korėjiečiai? „Lietuviai gal atviresni, bet korėjiečiai – irgi geri žmonės. Tik man susidarė įspūdis, kad jie drovisi bendrauti anglų kalba, net jeigu ją ir gerai moka, nes bijo suklysti. Ir dar susidarė įspūdis, kad jie labai daug mokosi – kai kurie per sesiją, rodos, vien tai ir daro – be to, jie labai nervinasi dėl kiekvieno testo rezultatų. Lietuviai ir kiti europiečiai šiuo atžvilgiu yra ramesni ir kiekvieno pažymio taip nesureikšmina“, – sakė Ernestas.
Ir paklaustas patikino, kad ir pats visus egzaminus (per vieną semestrą vyksta dvi sesijos) išlaikė neblogai.
Dar besimokydamas pašnekovas buvo ištaikęs progą nuvykti į Pietų Korėjai priklausančią Džedžu salą ir užkopė į joje esantį aukščiausią šalies kalną Halasaną. Taip pat keturioms dienoms nukeliavo į Honkongą, kur jam labai patiko atmosfera, o miestas pasirodė itin kontrastingas – tarkim, gatvėje stovi prabangus „Ferrari“ automobilis, o po juo ropinėja tarakonai.
Baigęs mokslus studentas kelioms dienoms nuvyko į Filipinus. „Ten tropikai, žmonės negyvena prabangiai, realiai jie neturi pinigų ir gyvena prastomis sąlygomis, – bet visi atrodo labai linksmi ir laimingi“, – pastebėjo Ernestas.
Galiausiai jis leidosi į mėnesio trukmės kelionę po Japoniją, kuri jo lūkesčių neapvylė.
Po šalį jis keliavo traukiniais, kurie labai modernūs ir greiti, ir pervažiavo nemažą jos dalį iš pietų iš šiaurę. Aplankė Tokiją, kuris pasirodė labai didelis megapolis ir labai gražus, Fukuoką, kurioje buvo itin intensyvus naktinis gyvenimas, Naros miestą su gražiu parku, kuriame ganosi prijaukinti elniai, Kiotą, kuriame daug senų pastatų ir šventyklų, Osaką, Hirosimą, Nagasakį ir kitus miestus.
Apie minėtuosius du miestus, kurie mums žinomi iš to, kad juose buvo susprogdintos atominės bombos, Ernestas sakė, kad dairydamasis tikrai neįtartum, kad ten buvo nutikę kažkas baisaus, tiesa, senesnių pastatų juose nedaug.
Paklaustas, ar Japonijoje jo neišgąsdino didelės kainos, vaikinas atsakė, kad nors jos didesnės už lietuviškas (ir už korėjietiškas), labai baisios nepasirodė. „Stengiausi neišlaidauti, bet per dieną tai šen, tai ten – ir susidarydavo nemaža suma“, – sakė Ernestas.
Rugpjūčio pradžioje jis jau grįžo į Vilnių, ir jam truputį liūdna, kad jo nuotykiai Azijoje pasibaigė. Baigęs studijas universitete – liko paskutinis kursas – vaikinas į užsienį išlėkti dirbti gal ir nenorėtų, bet norėtų darbuotis įmonėje, kur galima tą daryti nuotoliniu būdu – tam, kad dirbdamas galėtų ir pakeliauti.
