Muzikalioje šeimoje užaugusi E.Grubliauskaitė į Mastrichtą ne veltui vežėsi ir gitarą – bosistė neabejotinai gali tapti ne tik bendramokslių vakarėlių siela. Elzė užsiminė, kad toje šalyje turi draugų, tad jie galėtų padėti įsiveržti į džiazo klubų sceną.
Juk mergina ne kartą sau įrodė, kad gali pasiekti užsibrėžtų tikslų, nors tai nelengva. Per kančias – į žvaigždes. Šis posakis klaipėdiečių Vytauto ir Ingos (46 m.) Grubliauskų dukrai gerai žinomas, mat jai niekas iškart nenutiesė raudonojo kilimo. Šito Elzė turi nusipelnyti pati.
– Ar atslūgo įtampa išlaikius brandos egzaminus ir gavus Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos baigimo atestatą? Ką labiausiai prisiminsite iš gimnazijos laikų? – paklausiau E.Grubliauskaitės.
– Aš gimiau iš meilės muzikai, nes mano tėvai susipažino džiazo klube „Kurpiai“, tad dar net negimusi buvau muzikos apsuptyje. Tėvai nuo pat mažens veždavosi mane kartu su savimi į koncertus. Augau profesionalių muzikantų akyse, dauguma iš jų vėliau tapo mano mokytojais.
Į Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją įstojau tik šeštoje klasėje. Anksčiau lankiau laisvalaikio muzikos studiją pas Liną Šviriną, todėl pirmieji metai buvo itin sunkūs. Man reikėjo visus pasivyti, papildomai mokytis solfedžio ir kitų muzikos teorijos pagrindų.
Dėl tokio sunkaus darbo vaikystėje dabar brandos egzaminai manęs neišgąsdino. Juk visada atkakliai siekiu užsibrėžto tikslo. Tėvams niekada neteko manęs raginti nei groti, nei daryti namų darbų.
Žinoma, tai nebuvo lengva, o brandos atestatas yra sunkaus darbo įvertinimas. Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazija pasižymi laisva dvasia, tarpusavio pagarba, nesvarbu, kaip atrodai, svarbu tavo idėjos, kūrybiškumas, žavesys ir pakantumas.
– Iš anglų kalbos egzamino pavyko gauti šimtuką. Ar tiek ir tikėjotės?
– Iš šio egzamino tikrai tikėjausi aukšto įvertinimo, tačiau apie šimtuką net nebuvau pagalvojusi. Anglų kalbos pamokos mane išmokė rašyti esė. Tačiau tikrieji įgūdžiai atsirado anksti, nes tekdavo bendrauti su muzikantais iš užsienio. Tikiu, kad anglų kalbos žinios pravers tolesnėse studijose, nes mokysiuosi Olandijoje.
– Esate vienintelė bosistė šios gimnazijos istorijoje. Ar jums buvo padaryta išimtis, kad galėjote rinktis gitaros mokslus kaip pagrindinę discipliną?
– Kai išlaikiau specialybės baigiamąjį egzaminą, Menų gimnazijos direktorius Gintautas Misiukevičius man didingai pranešė, kad esu vienintelė per keturiasdešimt gimnazijos gyvavimo metų baigusi bosinės gitaros specialybę. Tačiau jokios išimtys man niekada nebuvo daromos.
Esu kategoriškai nusistačiusi prieš bet kokį išskyrimą iš bendraklasių, nes tai būtų nesąžininga. Galiu padėkoti, kad manimi pasitikėjo mokytojai ir padėjo tobulėti ir augti.
– Nuo kokio amžiaus grojate bosine gitara? Kuo šis instrumentas įdomus?
– Šį instrumentą į rankas pirmą kartą paėmiau būdama dešimties metų, kai metus grojau „Grock“ studijoje. Rimčiau juo pradėjau užsiiminėti, kai įstojau į Eduardo Balsio menų gimnaziją būdama dvylikos metų.
Ir tik dar po kelerių metų pamėgau bosinę gitarą, kai susipažinau su garsiu lenkų bosistu Wojteku Pilichowskiu. Jis mane pakvietė į muzikinę vasaros stovyklą Lenkijos kalnų miestelyje Javorkuose. Ten važiavau penkerius metus paeiliui. Toje stovykloje supratau, kad bosinė gitara yra tobula sintezė tarp ritminio ir harmoninio instrumento, kuris yra būtinas grupėje.
Stovykloje grodavau itin daug, namo grįždavau net pajuodusiais pirštais. Ten buvo vieni lenkai, todėl buvau priversta šiek tiek pramokti lenkų kalbos, kad gebėčiau susikalbėti.
– Jūsų tėtis Vytautas – trimitininkas, mama Inga mokėsi groti saksofonu, rengia uostamiestį garsinančius džiazo festivalius. Kodėl sulaužėte šeimos tradiciją ir pasirinkote bosinę gitarą? Ar tėvų nuomonės dėl to klausėte?
– Manau, kad senos tradicijos nebuvo. Tikriausiai labiau laužyčiau tradiciją, jei gročiau muziką, kuri visiškai neprimena džiazo. Tėvai niekada neprieštaravo mano instrumento pasirinkimui, kaip tik vertino tai, kad įnešiau įvairovės. O ten, kur vyrauja džiazo dvasia ir filosofija, spaudimui vietos negali būti, priešingai – gerbiamas kiekvieno pasirinkimas, kad ir koks jis netikėtas.
Kadangi tai buvo mano pasirinkimas, niekas jo nekritikavo ar kokio kito nesiūlė, nors lengva nuostaba bent iš pradžių buvo.
– Klaipėdos pilies džiazo festivalio sielomis vadinami jūsų tėvai turbūt nejučia ir visą šeimą įtraukė į muzikos pasaulį. Ar iš penkių V.Grubliausko vaikų daugiau kas nors susiejo savo gyvenimo kelią su muzika?
– Muzika namuose skamba kiekvieną dieną, o kasmet vykstantis festivalis neapsieina be kiekvieno šeimos nario pagalbos.
Mano jaunėlis brolis Vytautas Eduardo Balsio menų gimnazijoje mokosi trimito, fortepijono klasėje, o nuo kitų mokslo metų mokysis vokalo.
Vyresnė sesuo Saulė taip pat mokėsi šioje gimnazijoje, tačiau dailės skyriuje, o dabar pasuko į finansų sritį. Vyresnis brolis Žilvinas užsiima grafikos dizainu.
– Ar Klaipėdos pilies džiazo festivalis jums tapo pagrindine scena? Kur dar esate grojusi?
– Klaipėdos pilies džiazo festivalio scena yra didžiausia, kurioje esu grojusi, tačiau pasirodžiusi esu ir kitose nuostabiose scenose, tokiose kaip „Kaunas Jazz“, Žagarės vyšnių festivalis, „Tauragės Jazz“ „Leopolis Jazz“, „Alanya Jazz Days“, „Odessa Jazz Festival“, „Šiaulių BigBand“, „Ednist Jazz Festival Kyiv“, „Kaunas Europos kultūros sostinė“, „Valencia Boat Show“.
Taip pat grojau ir „Jazz fontanas“ konkurse, Lenkijoje kelerius metus paeiliui „Muzyczna Owczarnia“ muzikinės stovyklos koncertuose.
Šiais metais Klaipėdos pilies džiazo festivalyje grojo JAV žvaigždė Nik West. Sužinojusi, kad baigiau meno mokyklą, ji man pasiūlė kartu su ja pagroti. Tai buvo ir didžiulė garbė, ir atsakomybė, ir lyg antras baigiamasis egzaminas.
– Mačiau kalėdinės dainos, kurią atliekate kartu su tėčiu, vaizdo įrašą – jame atskleidėte stiprų savo balsą. Ar širdyje nekyla dainininkės ir bosinės gitaros atlikėjos dvikova?
– Kai gimiau, garsiai paleidau gerklę ir jau tada gydytojai sakė, kad būsiu stiprių plaučių dainininkė. Dar būdama maža lankiau vokalo pamokas.
Balsas buvo mano pirmas instrumentas. Pirmoji profesionali muzikinė patirtis buvo, kai legendinio amerikiečio muzikanto Ray Charleso dukra Sheila Raye Charles pakvietė mane su seserimi įrašyti lopšinę. Tuo metu man buvo devyneri, o Saulei – trylika metų. Dėl šios patirties ir toliau mokiausi vokalo, todėl dabar esu kviečiama koncertuoti kaip vokalistė.
– Šiuo metu koncertuojate su grupe?
– Taip. 2021 metų vasaros pabaigoje grupės „The Bleach Band“ lyderė Polina Timofejeva susisiekė su manimi ir pakvietė prisijungti. Nuo tada kartu grojome įvairiuose festivaliuose, klubuose, konkursuose, koncertuose, įrašėme dainą kartu su lietuviškų šaknų turinčia dainininke iš Niujorko, „Grammy“ nominante Nicole Zuraitis, kurios klipas yra įkeltas į „YouTube“ platformą.
– Ar nebus sunku išsiskirti su šeima ir miestu prie jūros?
– Pandemija parodė, kad muzikanto duona nėra labai soti, tad nusprendžiau studijuoti papildomai tarptautinę teisę seniausiame Olandijos mieste Mastrichte, kuris, deja, nėra prie jūros.
Muzika buvo, yra ir visada bus mano gyvenime, bet noriu turėti ir atsarginį kelią, ugdyti save ir kitoje srityje. Tarptautinės teisės žinios padės man ir siekiant muzikinės karjeros.
Jau dabar su Lietuvos muzikantais, studijuojančiais Olandijoje, dėliojame muzikavimo planus ir vizijas. Net legendinės grupės „Queen“ nariai buvo astronomas, inžinierius, odontologas, pats Freddie Mercury baigė grafikos dizaino studijas, tad pasaulinio lygio muzikantų pavyzdžiu seku ir aš.
Klaipėda – mano gimtasis ir pats mylimiausias miestas, todėl nebuvo lengvas pasirinkimas išvažiuoti mokytis ne tik į kitą miestą, bet ir į kitą šalį. Bet, manau, itin svarbu pamatyti pasaulį, nes neįmanoma pakeisti pasaulėžiūros, jei visą gyvenimą liksi vienoje vietoje.
Nelengva palikti šeimą, tačiau grojama džiazo muzika man visada primins ją, kol būsiu išvykusi.
– Ar, be muzikos, turite kokių nors kitų pomėgių? Ar lieka laiko meilei?
– Mano mylimiausi žmonės yra mano šeima. Šeimą mėgstu džiuginti savo pagamintais vegetariškais patiekalais. Kaip muzikoje galima viską groti iš natų arba improvizuoti, taip ir gaminant galima paisyti recepto arba gaminti savaip. Kitiems maisto ruošimas gali atrodyti varginanti pareiga, o man – vienas atsipalaidavimo būdų.
Neįsivaizduoju gyvenimo ir be mylimo šuns Rokio, kuris mane skatina eiti prie jūros ir į mišką. Domiuosi istorija, dažnai žiūriu istorinius filmus, skaitau biografines knygas.
Mano gyvenime meilės apstu. Meilė muzikai man padėjo atrasti mylimąjį. Viename koncertų Kaune būdama scenoje pajutau susižavėjimo sklidiną žvilgsnį iš minioje esančio vaikino.
Po koncerto jis mane užkalbino ir pakvietė kavos.
Iš karto pajutau sielos bendrystę, nors ir esame skirtingų tautybių. Gyvendami skirtingose šalyse sugebėjome neprarasti dvasinio ryšio iki šiol. Jis – didžiausias mano gerbėjas. Scenoje dar labiau pasitikiu savimi, kai jaučiu jo palaikantį žvilgsnį.
