R.Tuminas į Tel Avivą pastarąjį kartą išskrido spalio 6-ąją, o ankstyvą spalio 7-osios rytą „Hamas“ teroristai iš Gazos Ruožo įsiveržė į Izraelio teritoriją ir pradėjo tokį pogromą, kokio viso pasaulio žydai nebuvo patyrę nuo Holokausto laikų.
„Man atvažiavus Tel Avive ne kartą kaukė sirenos, buvo skelbiamas oro pavojus, bet aš į slėptuvę nebėgau. Bute, kuriame esu apsistojęs, yra specialus betoninis kambarys. Tačiau ir jame dar nebuvau užsidaręs.
Vieną naktį išėjau į balkoną ir stebėjau, kaip Izraelio karinės pajėgos numušinėja „Hamas“ leidžiamas raketas. Jos krinta kaip meteoritai, išraizgydamos naktinį dangų ornamentais“, – atrodytų, ne apie karą, o apie kažkokį reginį ramiu balsu pasakojo R.Tuminas.
Artimieji jo prašė pirmomis karo dienomis grįžti namo vienu iš lėktuvų, kuriais iš Izraelio buvo evakuojami ten užsilikę maldininkai, turistai ar su reikalais viešėję lietuviai. „Gesher“ teatro vadovybė taip pat patarė geriau bent jau kuriam laikui išvykti.
Tačiau R.Tuminas nesutiko, pasiliko Tel Avive. Ir beveik kasdien eina į repeticijas. Nors kone kiekvienas aktorius jau paliestas beprotiško karo, vis tiek ateina į teatrą. Pamažu gimsta naujas R.Tumino spektaklis pagal prancūzų klasiko Edmond’o Rostand’o pjesę „Sirano de Beržerakas“.
Žinant, jog R.Tuminas jau daug metų serga onkologine liga, neįtikėtina, kad kasmet dar sukuria po spektaklį. O kartais ir po kelis.
Šių metų sausį „Gesher“ teatre jo pastatytas spektaklis „Ana Karenina“ sulaukė triumfo. Atrodė, kad po tokio sudėtingo kūrinio, ir dar su hebrajų kalba šnekančiais aktoriais, režisierius kurį laiką ilsėsis. Bet jis netrukus vėl ėmėsi sudėtingų pastatymų.
„Kartą per mėnesį man, pritaikius bendrąją nejautrą, daroma bronchoskopija Lietuvoje arba Izraelyje. Po kiekvienos tokios procedūros atsigaunu, jaučiuosi kur kas geriau“, – patikino režisierius.
Po „Anos Kareninos“ jis jautėsi išties neblogai, todėl gydytojai išleido trims savaitėms važiuoti į Veneciją. Ten Carlo Goldoni teatre lietuvis statė spektaklį „Neįtikėtinas įvykis“.
„Deja, iš karto po premjeros mane vėl ištiko priepuolis. Privalėjau nedelsiant grįžti į Izraelį, tiesiai į ligoninę. Pakilus lėktuvui pajutau, kad trūksta oro, pradėjau dusti. Stiuardesė atnešė deguonies balioną, bet pasirodė, kad jis beveik tuščias. To deguonies pakako vos kelioms minutėms, o reikėjo daugiau nei trijų valandų skrydžiui“, – neslėpė R.Tuminas.
Lėktuvo vadas jau buvo nusprendęs leistis Turkijoje. Suprasdamas, kad lėktuve – apie du šimtus keleivių ir jie greičiausiai visi režisierių keikia, jis iš paskutinių jėgų lėktuvo kapitonui rodė, kad skristų į Tel Avivą, o po kurio laiko neteko sąmonės.
„Kai atsigavau, žvelgdamas į save iš šalies iš nuostabos juokiausi – nusileidus lėktuvui Tel Avive mane nešė neštuvais virš keleivių galvų. Visi plojo. O man, pabudus šlovės instinktui ir manant, kad esu teatre, nes skamba plojimai, net plūstelėjo jėgų. Bet, matyt, vėl praradau sąmonę. Atsibudau jau ligoninėje“, – apie patirtus išbandymus lyg anekdotą pasakojo R.Tuminas.
Grįžti į Lietuvą po eilinės operacijos Tel Avive jam neleido gydytojai, nes reikėjo dar kurį laiką jiems kone kasdien pasirodyti. O „Gesher“ teatras taip pat, neprarasdamas vilties, įkalbinėjo pastatyti dar vieną spektaklį.
„Atsidūriau lyg tarp dviejų ugnių – gydytojai nepaleidžia, o teatras įkalbinėja imtis „Sirano de Beržerako“ pastatymo. Vizitus pas medikus keitė repeticijos. Bet darbas mane pamažu ir atgaivino, sugrąžino į gyvenimą“, – įsitikinęs R.Tuminas.
Atrodytų, kad turint rimtų sveikatos problemų ir vienas spektaklis R.Tuminui per metus – nemenkas išbandymas.
Tačiau iš Kinijos pradėjo plaukti laiškai su kvietimu atvykti atnaujinti spektaklio „Faustas“, kurį režisierius buvo pastatęs dar prieš koronaviruso pandemiją. Tuomet po dviejų premjerinių spektaklių jo rodymas buvo sustabdytas.
„Leistis į tokią tolimą kelionę gydytojai man uždraudė. Buvau labai patenkintas, kad negaliu vykti į Kiniją. Bet ištiko staigmena ir net nemenkas išbandymas – netikėtai kinai aktoriai nusprendė patys atvykti į Tel Avivą.
Atvažiavo septyniolika žmonių. Ne tik puikų vertėją atsivežė, bet ir maišus ryžių, įvairių produktų, puodus, tinkančius kinų maistui gaminti. Kitaip tariant, atsiskraidino visą savo virtuvę, kuri užėmė kone pusę lėktuvo“, – apie dar vieną likimo pokštą su šypsena prisiminė R.Tuminas.
Kinai Tel Avive repeticijoms buvo išsinuomoję studiją, į kurią režisierius važinėjo beveik kasdien tarp vizitų į ligoninę ir repeticijų „Gesher“ teatre.
„Repetuojant su kinais ir Izraelio aktoriais nutolo nerimas dėl ateities, nes užsukti į ligoninę man buvo pasidarę lyg užeiti į mėgstamą kavinę išgerti kavos.
Tik gaila, kad nepavyko išvengti pakartotinio švitinimo ir chemoterapijos. Antrą kartą netekau plaukų, bet jie kaskart atauga vis vešlesni. Tad plinkantiems vyrams galėčiau patarti ryžtis chemoterapijai. Tektų pasikankinti, bet tikrai padėtų atsiauginti plaukus“, – šmaikštavo R.Tuminas.
Klausimą, ar dar planuotų, ar norėtų ką nors pastatyti Lietuvoje, R.Tuminas pokalbio metu vis apeidavo lyg jo negirdėdamas, lyg nustumdamas tarsi jau tuščią taurę.
„Aktoriai manęs pasiilgę, norėtų dirbti sykiu. Jaučiu, kad vis dar laukia sugrįžtančio. Bet kas aš – nelegalas savo sukurtame teatre? Išvarytas pro duris, tikrai nelipsiu per langą.
Kaip suprantu, kiti Lietuvos teatrai mielai mane kviestų, bet bijo dabartinės valdžios. Nieko, gal kada nors atsitokės ir ta valdžia. Gal man pavyks pastatyti spektaklį pagal Antano Škėmos kūrybą. Apie tai seniai galvoju“, – kalbėjo režisierius.
Iki šiol R.Tuminas su ilgesiu prisimena Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažosios salės, kuri buvo tapusi pirmaisiais jo kurto Mažojo teatro namais, atidarymą.
„Tada kūrėme Pierre’o Carlet de Marivaux „Dvigubą nepastovumą“. Buvo aštuonios peržiūros. Neleido. Supratęs, kad nieko neišeis, susiradau vokiečio Haroldo Mullerio pjesę „Tyli naktis“.
Pakviečiau vaidinti legendinę aktorę Moniką Mironaitę (1913–2000). Kurį laiką buvo sunku su ja dirbti. Ateidavo į repeticijas pikta, vos kojas vilkdama, nes buvo susipykusi su savo vyru rašytoju Juozu Baltušiu (1909–1991).
Gal po mėnesio darbo staiga Monika sušvito. Pasirodo, susitaikė su J.Baltušiu, o jis kone kiekvieną vakarą atsivesdavo į teatrą iš Argentinos sugrįžusius lietuvius. Dainos liedavosi plačiai, nuo vaišių lūždavo grimo kambarių stalai. Taip M.Mironaitės ir J.Baltušio dėka buvo atidaryta Mažoji salė“, – pasakojo režisierius.
Jei tik sveikata leis, R.Tuminas norėtų kitais metais vykti statyti spektaklio Graikijos Epidauro teatre, į kurį yra pakviestas su dar šešiais garsiais pasaulio režisieriais. Graikai pageidautų, kad lietuvis sukurtų spektaklį pagal kurio nors jų klasiko kūrinį.
