2000 pavaldinių turinti vadovė – draugiška ir nuoširdi pašnekovė, kuri nuoširdžiai pasakoja apie savo įvaikinimo patirtį, neslėpdama, kad pradžioje su naujuoju šeimos nariu susigyventi buvo nelengva.
Giedrė šeimą sukūrė Anglijoje, jos vyras Remy (52 m.) turi angliško ir prancūziško kraujo. Jų dukrai Liudvikai dabar 13 m., sūnui Herkui – 11 m., o Danieliui – 10 m. Nors jauniausias berniukas yra įvaikintas ir tą žino, jis taip pat jaučiasi pilnateisiu šeimos nariu ir netgi sako, kad ir jis, kaip ir brolis bei sesė, turi lietuviško, angliško bei prancūziško kraujo.
Į Angliją Giedrė išvyko dar 1994 m. būdama vienuoliktokė – ji puikiai mokėsi ir gavo stipendiją, kad svetur baigtų mokyklą. Vėliau baigė universitetą, dirbo didelėje advokatų kontoroje energetikos teisės advokate. Paskui apsigynė energetikos teisės daktaro laipsnį, buvo pakviesta dirbti į JK energetikos rinkos reguliatorių tarnybą.
Visgi 2014 m. šeima su tuomet dviem dar nedideliais vaikais nusprendė grįžti į Lietuvą. „Nors namuose aš su vaikais kalbėjau lietuviškai, o vyras – prancūziškai, pamatėme, kad jie nusiteikę su mumis bendrauti angliškai, kaip darželyje, nes vaikai linkę pasirinkti lengviausią variantą, o mes to nenorėjome – tad nusprendėme kraustytis“, – pasakojo Giedrė.
Jiedu su vyru dar pasvarstė, ar vykti į Prancūziją, ar į Lietuvą, ir pastarąją pasirinko dėl to, kad ji – mažesnė. „Kai šalyje daug milijonų gyventojų, jie visi būna tarsi smulkūs varžteliai didžiuliame mechanizme, o tokioje nedidelėje šalyje, kaip Lietuva, kiekvienas žmogus daug brangesnis. Manau, čia kiekvienas iš mūsų galime turėti įtakos valstybės raidai – juk čia kiekviena mūsų pakelta (ir numesta) šiukšlė yra matoma“, – teigė Giedrė.
Ir ji su vyru, ir vaikai čia greitai pritapo. G. Kaminskaitė-Salters kuri laiką buvo prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja, 2016 m. perėjo į „Telia Lietuva“ bendrovę, o nuo šių metų kovo 1 d. yra jos vadovė. Remy įsidarbino „Swedbanke“, dabar užima finansų vadovo pareigas.
Vaikai iš globos namų neverkia
Kai šeima jau apšilo kojas Lietuvoje, Giedrė atsiminė savo seną ketinimą – įsivaikinti. Ji ir dabar ryškiai prisimena, kaip vaikystėje jai kilo tokia mintis.
„Kai buvau ketverių ar penkerių, buvau stipriai persišaldžiusi ir mama nuvežė mane pas gydytoją. Ten tuo pačiu metu lankėsi mergaitė iš globos namų, kuriai buvo į nosytę įstrigęs plastikinis žaisliukas. Jos į kabinetą niekas nelydėjo, jai tą žaisliuką traukė replėmis, pasipylė kraujas ir matėsi, kad jai labai skauda, bet ji neišleido nė garso. Vėliau aš mamos klausiau, kodėl ta mergaitė tokiu baisiu metu nepravirko – ir mama atsakė, kad ji iš vaikų namų, todėl žinojo, kad jos vis tiek niekas nebūtų išgirdęs“, – atsiminė lemtingą pokalbį pašnekovė.
Tada mama jai dar papasakojo apie vaikų globos namus, o dukra paskui vis prašė jos broliuko ar sesutės iš vaikų namų, bet buvo gūdus sovietmetis, net ir keturių asmenų šeimai buvo sunku išgyventi, tad apie įsivaikinimą teko pamiršti. Giedrei tos vargšės mergaitės istorija labai įstrigo (jai norisi tikėti, kad vėliau jos gyvenimas susiklostė gerai), o siekis pasirūpinti kitiems nereikalingu vaiku niekur nedingo.
Tik, kai jiedu su vyru apšilę kojas Lietuvoje ėmėsi tvarkyti įvaikinimo reikalus, viskas pakrypo kiek kitaip, nei jie įsivaizdavo.
Vaikas atsirado greitai
Sutuoktiniai lankė įtėvių ir globėjų kursus ir manė, kad, kol sulauks naujo šeimos nario, ilgai užtruks. Tačiau, kadangi vyras nėra Lietuvos pilietis, o tarptautinėms šeimoms įsivaikinti sudėtinga, jiems pasiūlyta pirmiausia imtis vaiko globos, jie sutiko – ir pasirodė, kad vaikų globai ilgai laukti nereikia.
Giedrė buvo vos pradėjusi dirbti naujame darbe, ir praėjus vos kelioms savaitėms po kursų pabaigos 2016 m. sausį sulaukė skambučio, kad tinkamas vaikas atsirado.
Būsimieji įtėviai paraiškoje nurodo, kokio vaiko norės. Jiedu pasirinko berniuką, mat jau turėjo savo sūnų ir dukrą, o žinojo, kad berniukams rasti įtėvius sunkiau, tad tikėjosi, kad taip jų eilė ateis greičiau. Taip pat pageidavo, kad vaikas būtų iki trejų metukų amžiaus, jis gali turėti kompensuojamų sveikatos sutrikimų (vaiku su sunkiais sutrikimais rūpintis nebūtų pajėgę dėl darbų, na, o kažkokių sveikatos bėdų neišvengiamai turi visi globėjų laukiantys vaikai – juk vien dėl traumuojančios vaikystės jiems visiems nustatomas raidos atsilikimas).
Kai sulaukė skambučio, kad Krizių centre yra jiems tinkamas berniukas Danielius, Giedrė su Remiu nesuabejojo, kad jį ims, nors dar nebuvo jo matę. „Mes buvome iš anksto sutarę, kad jokio „grožio konkurso“ nerengsime ir imsime tokį vaiką, kokį pasiūlys“, – sakė ji.
Bet ar ji nebijojo, kad su nepažįstamu vaiku gali nesutapti charakteriai? „Ne, vaiko charakterio per kelis susitikimus vis tiek nepažinsi, jis išryškėja, tik apsigyvenus kartu“, – įsitikinusi Giedrė.
Jiedu su vyru pirmą kartą Danielių aplankė Krizių centre. Jis ten dėl netinkamos priežiūros buvo atsidūręs jau ketvirtą kartą – vis būdavo paimamas iš namų, kuriuose suaugusieji piktnaudžiavo alkoholiu, paskui vėl grąžinamas.
Koks buvo jų pirmasis įspūdis, pamačius būsimą šeimos narį? „Na, jis turėjo nemažai antsvorio (vaikai linkę daug valgyti, kai jaučiasi nesaugūs), turėjo mažai plaukučių, dermatitą (gal dėl patirto streso) ir nuostabią šypseną“, – atsiminė Giedrė.
„Kada išvešit šitą atgal“
Jau netrukus visi kartu važiavo namo. Pirmosiomis dienomis bene sunkiausia buvo sūnui Herkui, kuris buvo vos dešimčia mėnesių vyresnis už Danielių, ir staiga per vieną naktį turėjo tapti vyresniuoju broliu. Atvykėlis, iki tol turėjęs nedaug žaisliukų, iškart panoro susigrobti visus jo žaislus ir susikrauti savo lovoje.
„Pamenu, Herkus jau kitą dieną, sėdėdamas ant laiptų, taip niūriai paklausė – kada jūs šitą išvešit atgal į Krizių centrą?“ – atsiminė Giedrė.
Ir jai pačiai pradžioje buvo nelengva. Juolab, kad lyg ir tikiesi, kad vaikas su tavimi bus laimingas ir dėkingas už gražesnį gyvenimą – o jis toks nebūna, priešingai, jis nori išbandyti ribas.
„Vaikas, jau ne kartą išduotas, mano, kad taip nutiks ir vėl – ir tuomet jis siekia, kad tai nutiktų kuo greičiau, kad jis vėl grįžtų į ankstesnę vietą, kur jam galbūt ir nebuvo gera, bet bent jau viskas pažįstama. Jis pyksta, kelia isterijas, netgi kandžiojasi – gal pusmetį, kol galiausiai nurimsta, suvokęs, jog, kad ir koks blogas bebūtų, šitie žmonės jo nepaliks“, – aiškino Giedrė.
Klausiu, ar tuo metu, užklupus tokiems sunkumams, tikrai nekilo minčių jo atiduoti atgal? Pašnekovė patikino, kad tikrai ne, sunkumus įveikti padėjo tai, kad jiedu su vyru labai vienas kitą palaiko ir yra kaip viena stipri komanda.
Rūpinantis vaikais, moteriai paraleliai teko dirbti su savimi – reikėjo išsiugdyti meilę įsūniui. „Kai gimsta vaikas, moterį užplūsta hormonai ir meilė vaikui ateina savaime, o šiuo atveju buvo kitaip – man meilę teko išsiugdyti nuo 0 iki 100 procentų. Dabar jau gerai suprantu, kodėl kai kurie vyrai gimus vaikui jaučiasi pasimetę – jiems taip pat reikia jį po truputį pamilti. Suprantu ir tai, kaip Indijoje veikia vadinamosios „arranged marriages“ (liet. – primestosios santuokos), kai būsimuosius sutuoktinius superša tėvai, bet vėliau jie kartu gyvena gražiai, nes meilė – tai išsiugdomas jausmas. Aš dabar Danielių myliu lygiai taip pat, kaip savo biologinius vaikus“, – pasakojo Giedrė.
Rūpinimasis kitu – saviugdos mokykla
Vaikas prie naujų tėvų greit prisirišo, kadangi didesnę laiko dalį iki tol buvo praleidęs ne institucinėje globoje, o namie (vaikams, ilgiau augusiems institucijose, kyla problemų dėl prisirišimo). Tačiau, kadangi namuose juo nebuvo tinkamai rūpintasi, jis neturėjo įgūdžių, kurių turi institucijoje augantys vaikai – dvimečiui reikėjo nuo pradžių rodyti, kaip naudotis stalo įrankiais, aiškinti, kad negalima valgyti maisto nuo žemės, negalima išeiti iš parduotuvės, nesumokėjus už prekes, ir kt. Pradžioje jis net slėpdavo maistą po pagalve – gal bijojo, kad jo gali pritrūkti.
Kol visi sunkumai buvo įveikti, praėjo maždaug dveji metai. Kaip pastebėjo pašnekovė, per tą laiką ir ji, ir vyras labai paaugo ir subrendo kartu su vaikais. „Rūpinimasis globojamu vaiku – tai puiki saviugdos mokykla, kai atrandi savyje galių, apie kurias nė nežinojai“, – nusišypsojo Giedrė.
Tiesa, jiems su vyru visgi pavyko sutvarkyti biurokratinius reikalus iš globėjų tapti įtėviais.
Berniukui jokių nuolaidų dėl jo sunkesnės praeities įtėviai nedarė, mokė jį to paties, kaip ir biologinius vaikus. „Nors pas mus atvykęs jis nė nekalbėjo, brolį ir sesę greit vijosi. Ketverių jau mokėme jį skaityti, ir, nors pradžia buvo nelengva, jis to išmoko, o palankęs prancūzišką darželį, su tėčiu pradėjo kalbėtis prancūziškai – dėl to kitiems įtėviams galiu pasakyti, kad tikrai nereikia bijoti įrašo „raidos atsilikimas“ – tinkamas rūpestis vaiku padeda greitai jį įveikti“, – tikino pašnekovė.
Vaikai vadina tėvus senamadiškais
Danielius su Herkumi dabar neatskiriami, vienas dėl kito daug ką padarytų, nors kartais ir pasibara, kaip tikri broliai. Sesė didžiuojasi, kad ji – vyriausia ir vienintelė mergaitė, o prireikus ji pasirūpina broliukais, tarkim, palydi juos į būrelius.
Giedrė pajuokavo, kad vis trys vaikai dažnai susivienija prieš tėvus kaip kokios profsąjungos, nes juos laiko bendru priešu.
Kodėl? „Jie laiko mus blogais ir senamadiškais tėvais, pyksta, kad mes mažai laiko leidžiame žaisti telefonais – vietoje to liepiame skaityti knygas, ir rimtesnes nei koks „Nevykėlio dienoraštis“. Pyksta ir dėl to, kad mes pageidaujame, kad jie nesakytų „medis“ ar „gėlė“, o įvardytų konkrečius pavadinimus – „skroblas“, „rasakila“ ir pan.“, – aiškino pašnekovė, kurios močiutė buvo žinoma homeopatė Anelė Ivašauskienė, tad ir ji pati vaikystėje žinojo visų augalų pavadinimus.
Vaikai išmaniaisiais telefonais žaisti gali po pusvalandį per dieną, dar prisėda prie kompiuterio paruošti namų darbų. Tačiau tėvai pradėjo tikrinti kompiuterio naršymo istoriją, mat pastebėjo, kad įtartinai daug namų darbams skirto laiko atima futbolo varžybų stebėjimas „Youtube“ platformoje.
Futbolu ir kitomis sporto šakomis labai domisi jaunėlis Danielius. Herkus labai mėgsta menus – daug piešia, mielai lankosi parodose, na, o Liudvikai svarbiausios jos draugės, ji labai mėgsta bendrauti. Taigi visi vaikai, kaip pastebėjo mama, labai skirtingi – įdomu juos stebėti, nors kartais ir reikia pasukti galvą, sugalvojant visiems patinkančių veiklų. Ačiū dievui, tam yra kelionės. Šeima kiekvieną laisvą minutę išnaudoja žygiams ir kelionėms, o pasaulio pažinimo džiaugsmas vienija visus.
Kad pinigai vaikų nesugadintų
Be jau minėtųjų, šeimoje yra ir kitų taisyklių, kurios gali atrodyti neįprastai. Vaikai į tėvus kreipiasi „jūs“, kaip ir pati Giedrė vaikystėje darė.
Be to, nors įmonės vadovės ir finansininko šeima tikrai nejaučia nepriteklių, jie stengiasi, kad vaikai neprisirištų prie materialinės gerovės. Jie patys sau drabužius renkasi tik platformoje „Vinted“. Savaitei berniukai gauna po 2 Eur, mergaitė, kadangi yra vyresnė – 3 Eur kišenpinigių.
„Mes suprantame, kad pinigai labai lengvai gali vaikus sugadinti, jeigu jie įpras pirkti brangius drabužius ir gauti viską, ko užsigeidę, tad stengiamės, jog taip nenutiktų. Tačiau visi kartu tariamės, kam paaukoti – „Maisto bankui“, Ukrainai ar dar kažkam, be to, savaitgaliais dažnai kartu savanoriaujame „Maisto banke“ – taip norime vaikams išugdyti vertybes, kad užaugę jie būtų gerais žmonėmis. Juk vaikai nėra mūsų nuosavybė, jie sulauks aštuoniolikos – ir pradės savo gyvenimus; tėvų rolė – sudėti vertybinį pagrindą, ant kurio tie gyvenimai bus toliau statomi“, – pasakojo Giedrė.
Beje, jos vaikai jau nusiteikę, kai baigs mokyklą, pasiimti vadinamuosius laisvus metus, pakeliauti po pasaulį ir per tą laiką patys nuspręsti, ką toliau nori veikti gyvenime.
O moteris yra nusiteikusi ir tam, kad, kai prasidės įvaikinto berniuko paauglystė ir jis daug labiau norės maištauti prieš namuose taikomas taisykles, jis įniršęs gali sakyti, kad tikruosiuose namuose gyventų laisviau nei čia.
Kol kas Danielius savo biologine šeima nesidomi, tik sykį mamos lyg tarp kitko paklausė, kodėl kai kurie žmonės atiduoda savo vaikus? „Aš atsakiau, kad visi žmonės savo vaikus myli ir nori juos auginti, bet kai kurie iš jų turi tiek daug savo problemų, kad neturi galimybių vaikais pasirūpinti. Tada jie priimą labai atsakingą sprendimą – leisti vaikui augti kitoje šeimoje, kur juo bus tinkamai pasirūpinta“, – sakė Giedrė.
O ar moteriai nesunku darbe vadovauti 2000 žmonių komandai ir grįžus namo dar galvoti apie vaikams ugdomas vertybes ir savanoriauti kartu su jais? Ji pripažino, kad kartais tikrai pavargsta – užtat labai džiaugėsi vaikų rudens atostogomis, per kurias vyras su jais iškeliavo pas senelius, o ji liko viena, važiavo prie jūros ir ilsėjosi, daug miegojo ir traukdavo pasivaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis pajūriu.
