Martynas dėsto mokykloje, kurią prieš dešimtį metų ir pats baigė (tuomet ji dar vadinosi profesinio mokymo centru „Žirmūnai“). Paauglystėje vaikinas abejojo dėl to, kuo nori būti. Pasvarstė, kad studijuoti universitete turbūt nenorės, nes daug teorijos mokytis jam būtų neįdomu, labiau prie širdies praktiniai užsiėmimai – ir nusprendė mokytis virėjo amato profesinės karjeros centre, o tuo pačiu jame ir baigė 12 klasių.
Baigęs mokslus jaunuolis įsidarbino restorane. Apie savo verslą nesvarstė – priešingai, netgi galvojo, kad jo imtis nenorėtų, nes restoranų versle reikia sutvarkyti daug formalumų ir suvaldyti daug procesų, kad viskas vyktų sklandžiai.
Imtis savo verslo jį paragino žmona Agnė, kurios specialybė – dizainas. Pradžioje moteris, pati kurį laiką dirbusi žurnalistinį darbą, paragino vyrą pradėti rašyti tinklaraštį apie maisto gaminimą. „Ji sakė, kad turėtų sektis, nes daugelis tinklaraštininkų – namų šeimininkės, na, o aš turiu patirties šioje srityje, galėčiau pateikti profesionalesnius receptus – pasiūlyti patiekalų, kuriuos nebūtų sudėtinga pasigaminti namuose, bet kiek aukštesnio standarto. Gal pusę metų žmona mane įkalbinėjo, kol pasiryžau“, – atsiminė Martynas.
Jis rūpinosi patiekalais, žmona – tekstais ir nuotraukomis, ir tinklaraštis sulaukė nemažo susidomėjimo. Tuo metu buvo pirmasis karantinas, ir šeima sumanė paruošti užkandžių dėžučių išsinešimui – buvo vieni pirmųjų Vilniuje, kurie ėmėsi tokios veiklos. Po to jiedu pasiūlė užkandžių Valentino dienai, paskui – Velykoms.
Sekėsi gerai, užsakymų netrūko, bet abu jautėsi išvargę, mat maistą gamindavo vakarais po savo pagrindinių savo darbų. „Aiškiai pajutome, kad reikia rinktis arba vieną, arba kitą darbą, ir, kadangi, sekėsi gerai, ryžomės imtis savo verslo“, – pasakojo Martynas.
Taip jiedu atidarė šeimos maisto studiją „2 virėjai“. Studija dieną siūlo dienos pietus, o vakarais joje kelis kartus per savaitę vyksta maisto gaminimo kursai, skirti įmonėms ar šeimoms.
„Mūsų studija nedidelė, talpina tik dešimt žmonių vienu metu, bet labai jauki – toje pačioje patalpoje ir gaminame, ir bendraujame su klientais, su nemaža jų dalimi esame susidraugavę. Kai kurie sako, kad pas mus tik šlepečių trūksta – ir jaustųsi kaip namie. Lyg ir reikėtų galvoti apie plėtrą, didesnį restoraną, bet labai nesinorėtų dirbti uždaroje virtuvėje, kur savo klientų nematyčiau“, – prisipažino Martynas.
Jis dirba kartu su žmona, kuri puikiai gamina desertus, kepa naminę duona, taip pat prisijungė jo mama – ji seniau dirbo parduotuvių vedėja, bet atskubėjo sūnui į pagalbą, kai reikėjo papildomų rankų, ir čia pasiliko.
Įranga mokykloje – geresnė nei restoranuose
Kaip maisto studijos šeimininkas pradėjo mokytojauti mokykloje, kurią pats yra baigęs? „Visai atsitiktinai. Pas mus pavalgyti užsuko vienas mokytojas, įsišnekėjome, ir jis prasitarė, kad galėtų ir mane rekomenduoti šiam darbui. Vėliau eidamas į pokalbį nerimavau, ar man pavyks, ar gerai seksis bendrauti su šiuolaikiniais jaunuoliais, bet viskas tvarkoje – teoriją dėstyti man būtų sunkiau, bet tapau praktikos mokytoju, o paaiškinti, kaip ruošti maistą, aš moku. Be to, dirbame kartu su kolege Nida, kuri turi daug patirties, tad ir aš galiu iš jos pasimokyti“, – pasakojo Martynas.
Ir pridūrė, kad VESK nuo to laiko, kai jį baigė, labai pasikeitė – dabar viskas renovuota ir modernu. „Kai mes mokėmės, maistą gaminome nedidelėje patalpoje, primenančioje namų virtuvę. Grupė buvo skaidoma į dvi dalis, kad visi sutilptume. O dabar įrengtos erdvios maisto gaminimo laboratorijos, kurios aprūpintos įvairia modernia įranga – tokia pasigirti gali tikrai ne visi restoranai“, – sakė Martynas.
O ar per dešimtmetį pasikeitė mokiniai? Pasak pašnekovo, tikrai taip, dabar jie laisvesni, drąsiau reiškiantys savo emocijas. Be to, šiuolaikiniai mokiniai dažnai linkę dirbti jau pirmaisiais mokslo metais – jie įsidarbina ir greitojo maisto, ir tradiciniuose restoranuose – nors tuo pačiu metu dar mokosi vidurinėje mokykloje, tad dažnai pavargsta ar tiesiog pamokų metu nori dalytis darbiniais įspūdžiais. Seniau buvo įprasta, kad dirbti pradeda besimokantieji trečius metus, kai vidurinė jau baigta ir didžiausias dėmesys skiriamas praktikai.
Kokių principų jaunas mokytojas laikosi, dirbdamas su mokiniais? „Na, aš nusiteikęs būti jiems labiau kaip draugas, bet būna, kad jie pernelyg atsipalaiduoja, tad prireikia ir griežtesnio žodžio. Kai gaminame maistą, nereikalauju tylos, leidžiu jiems tarpusavyje šnekučiuotis, pašmaikštauti, tik tai neturi kliudyti pagrindinei veiklai“, – sakė pašnekovas.
Teiraujuosi, kaip jam atrodo: gal kai kurie žmonės turi talentą maisto gaminimui, o kiti juo neapdovanoti? „Mokiniai tikrai skirtingi, vieniems reikia nuolatinio paskatinimo, priminimo, koks žingsnis seka toliau, o kiti linkę improvizuoti – jiems pasireikšti leidžiame, jei tik matome, kad nepridarys kokių nesąmonių. Ir dar labai matosi, kurie moksleiviai namuose gamina, o kurie ne – jie nemoka nei daržovių pjaustyti, nei tešlos išmaišyti. Bet ant jų tikrai nepykstu, paaiškinu, kaip kas daroma – juk čia jie ir ateina tam, kad to išmoktų“, – sakė nuosavą verslą turintis mokyklos absolventas.
