Nors Giedriaus žūtis artimuosius labai pribloškė, jie beveik nesuabejojo, kad jo darbus tęs. „Praėjusį pavasarį, kai tėtis dar buvo gyvas ir pradėjo planuoti naują šių metų parodą, kilo daug kliūčių, buvo sunku suderinti tinkamą datą, bet jis kartojo, kad parodą būtinai organizuos, juk ji jubiliejinė, dvidešimtoji. Tad po tragedijos mums nekilo abejonių, kad reikia šį darbą padaryti“, – sakė dukra.
Tiesa, šių metų kovo 14–16 d. „Litexpo“ parodų centre vyksiančios „Amber Trip“ organizavimo reikalai Giedriaus šeimai nebuvo naujiena – visi prie organizacinių darbų prisidėdavo ir seniau. Tėčiui padėdavo ne tik Venecija su 3 metais vyresniu broliu Izidoriumi bei 5 metais vyresne sese Odilija bei mama Jūrate, bet ir jos pusseserė Lėja, tetos Klotilda ir Jurgita bei finansų direktorė Jurgita, kuri per šitiek metų kartu tapo artima.
„Kai įvyko pirmoji paroda, man buvo aštuoneri. Nuo pat pradžių tėvai man ir broliui su sese apie ją daug pasakojo, vesdavosi ten. Duodavo ir mažų užduočių – sutardavome, už ką mes, vaikai, atsakingi. Pavyzdžiui, gaudavau užduotį prižiūrėti, kad tvarkingai gulėtų ant stalo sudėlioti lankstinukai. Bėgiodavau sau po parodą, žaisdavau ir staiga atsimindavau, kad turiu nulėkti patikrinti tuos lankstinukus, juk esu už juos atsakinga. O kartą apvilkta ryškia liemene, kad nepasimesčiau, Kaziuko mugėje dalinau žmonėms kvietimus į renginį“, – atsiminė pašnekovė.
Kai buvo vos šešiolikos, ji iš tėčio perėmė gerokai rimtesnę užduotį – pradėjo dirbti su VIP pirkėjais iš užsienio – juvelyrikos parduotuvių savininkais, privačiais kolekcininkais, muziejininkais. „Reikėjo juos pritraukti, juk ne visi verslininkai iš tolimų šalių, kaip kad Japonija ar Kataras, žino, kas ta Lietuva yra ir kokie renginiai joje vyksta. Seniau su jais bendraudavo tėtis, iš įvairių parodų parsiveždavęs jų vizitinių kortelių. Vėliau jis tiesiog jiems paskambindavo ir pakviesdavo į renginį. Na, o aš visus duomenis iš kortelių suvedžiau į „Excel“ lentelę, žmones kviesdavau ir lentelėje žymėdavau, kas ką man pasakė, ką reikia turėti omenyje“, – pasakojo Venecija.
Netrukus atėjo ir metas, kai ji, dar būdama visai jauna, turėjo tris pavaldinius, o klientams teikdavo VIP aptarnavimą – tarkim, koks arabas užsimena, kad jo žmona nori paragauti lietuviškos duonos, ir ji jau organizuoja, kas galėtų nubėgti jos nupirkti, kad jam pačiam nereikėtų ieškoti. Kartą verslininkų iš Kinijos pora užsiminė, kad į Lietuvą dėl kelių dienų jie tolimą kelią įveikia todėl, kad čia sulaukia ypač daug dėmesio – Venecijai tie žodžiai nuskambėjo kaip gražiausias komplimentas.
Beje, mergina vienuoliktą ir dvyliktą klasę baigė Anglijoje, vėliau ten ir studijavo – bet visuomet rūpinosi „Amber Trip“ reikalais ir prieš parodą parvykdavo į Lietuvą prisidėti prie šio projekto.
Šeimos verslo minusai
Kai Venecija prieš keletą metų grįžo iš Anglijos visam laikui, ji tęsė darbą, susijusį su parodos organizavimu.
„Bet nereikia galvoti, kad dirbti pas tėvus yra paprasta – neva nori eini į darbą, nori – ne. Mes visi šeimoje esame atsakingi, reiklūs sau ir kitiems žmonės, o darbo yra daug. Dirbti su artimaisiais nelengva ir dėl to, kad bendraudamas su darbuotojais iš šalies geriau pagalvoji apie tai, kaip pateikti pastabas, kritiką, o artimam žmogui gali ir negražiai leptelėti – kokių nesąmonių tu čia pridarei“, – pasakojo pašnekovė.
Ir pridūrė, kad visgi abu tėvai buvo labai mylintys ir vertinantys šeimą žmonės. „Būdavo, susipykdavome – bet visuomet jausdavau, kad tas pyktis praeis, o jie mane ir toliau mylės, tai niekada nesikeis“, – pasakojo Venecija.
Tiesa, tėtis meilę vaikams labiau reikšdavo ne žodžiais, o įtraukdamas į bendrus darbus bei sportinę veiklą (jis labai mėgo žaisti tenisą).
Pašnekovė atsiminė ir itin intensyvų etapą, kai 7 val. ryto išvažiuodavo į darbą, 17 val. iš jo išeidavo, grįžusi namo porą valandų pamiegodavo, kad atsigautų – ir atsikėlusi vėl dirbdavo iki 2–3 val. nakties.
Tada tėtis jai prie kompiuterio prikabino lapą su užrašu: „Daryk paprastai!“. Jis aiškino, kad tegul ji pirma padaro darbus tiek, kiek tai būtina, o vėliau, jei dar liks laiko, galima bus viską šlifuoti ir tobulinti – juk negali visada visko atlikti tobulai.
„Atsimenu, kaip tėtis kartą mane pakvietė eiti papietauti. Atsakiau, kad negaliu, nes turiu daug darbo. Jis paragino, kad vis tiek eičiau, po to dar nusivedė pasivaikščioti – aš sakiau, kad turiu lėkti prie darbų, o jis sakė, kad mes vaikštome, ir reikia tuo mėgautis. Jis buvo žmogus, kuris kaip retas kitas sugebėjo derinti darbą ir gyvenimą. Turėjo daug darbų – ne tik parodą, bet ir įvairių kitokių verslų – bet vis tiek sugebėjo mėgautis kiekviena diena. Būdavo, paskambina kažkam verslo reikalais, bet pasišneka ir apie tenisą, ir apie pašnekovų vaikų pasiekimus“, – susigraudino Venecija.
Dėl gintarų smarkiai rizikavo
Gintaro dirbiniais G.Guntorius netikėtai susidomėjo, grįžęs iš tarnybos armijoje. Jo tėvai su sese Klotilda tuo metu buvo persikraustę į Palangą ir pradėję prekiauti įvairiais smulkiais papuošalais bei bižuterija, po to jo mama pradėjo verti gintarus. Kartą sūnų ji nusivedė pas garsų meistrą, kuris pasakė, kad jei gintaro dulkių kvapas žmogui patiks, tai jį gali įtraukti visam gyvenimui. Taip ir nutiko.
Po kurio laiko gintaro dirbiniais susidomėjusiam, prie tėvų darbų prisijungusiam Giedriui į rankas pakliuvo lankstinukas apie JAV, Arizonos valstijoje, Tusono mieste vykstančią juvelyrikos parodą – ir jis sumanė lietuviškas grožybes pristatyti ten. Didelis minusas – jis neturėjo pinigų, kurių tam reikėjo, o jo mama jų paskolinti atsisakė, juk sumanymas buvo rizikingas, jie gerai nė nežinojo, kas tokiose parodose vyksta ir kaip ten tvarkomi reikalai. Visgi vyras nenuleido rankų, pinigų pasiskolino iš krikšto mamos ir į Ameriką išvyko.
„Taip surizikavus ir prasidėjo tarptautinė jo gintarų kelionė“, – pasakojo Venecija. Išvykų į renginius užsienyje vėliau buvo ir daugiau, bet kadangi keliauti po svečias šalis su sunkiais lagaminais pasirodė nelengva, palengva Giedrius subrandino mintį tokią parodą surengti Lietuvoje. Juolab, kad gitaras – Baltijos jūros auksas, bet čia jam buvo skiriama nedaug dėmesio, aplink jūrą esančiose šalyse ir dabar vyksta tik viena didesnė paroda Gdanske.
Štai taip Lietuvoje, Vilniaus rotušėje 2004 m. pirmą kartą buvo surengta „Amber Trip“ paroda, dabar jau pergyvenusi savo organizatorių.
Norėdavosi tėčio patarimo
Kaip Venecija mano, ar tėtis būtų patenkintas jubiliejine netrukus įvyksiančia „Amber Trip“ paroda? „Dabar man atrodo, kad viską padarėme tikrai gerai, nors ruošiantis kartais ir norėdavosi sulaukti tėčio patarimo... Bus ir daug pirkėjų, ir pardavėjų – apie 150 dalyvių iš 15 pasaulio šalių – ir įvairių įdomių veiklų, tarkim, gintarinio pakabuko gamyba, emalio technikos dirbtuvės, ir meno konkursas „Inclusive“. Šio konkurso komisijos pirmininkas yra pasaulinio pripažinimo sulaukęs Ruudt Peters, kuris taip pat eksponuos savo juvelyrikos kūrinius.
Na, bet dabar visa tai yra dar tik popieriuje ir „debesyje“, o galutinai tai, kad viskas pavyko, galėsiu sakyti tik po to, kai viskas jau įvyks ir išleisime patenkintus lankytojus. Visus labai kviečiu apsilankyti parodoje, susipažinti asmeniškai su kūrėjais, gamintojais, kurie garsina Lietuvos vardą juvelyrikos industrijoje“, – sakė G.Guntoriaus dukra.
