Pats garsiausias ir įtakingiausias velnio varytojas pastarąjį pusšimtį metų buvo tėvas Gabriele Amorthas (1925-2016) – vyriausiasis Vatikano egzorcistas, kuris, jo paties žodžiais tariant, per 30 metų atliko dešimtis tūkstančių efektyvių ritualų. Daug kas jį laikė mistiku ir keistuoliu, net katalikai jautėsi nejaukiai dėl jo veiklos. Bet vėliau istorijos apie apsėstųjų patirtus siaubus tapo populiarios, ir tie, kas religines apeigas laikė paprastu šartatanizmu, pripažino G.Amorthą svarbia religine figūra.
Šiame straipsnyje sužinosite, kaip italų tradicijos padėjo jaunam teisininkui tapti superžvaigžde, kaip elgėsi jo išgydytieji, už ką egzorcistų autoritetas nekentė Hitlerio ir Stalino ir kuo jam neįtiko Haris Poteris.
Velnio varytojų mada
G.Amorthas gimė 1925 m. gegužės 1-ąją teisininkų šeimoje. Karo metais jis, būdamas paauglys, dalyvavo Italijos pasipriešinimo judėjime – vėliau už tai jis Italijos valdžios buvo apdovanotas garbės medaliu.
Penktajame dešimtmetyje G.Amorthas nusprendė sekti tėvo ir senelio pėdomis: studijavo teisę, po to dirbo su jaunu politiku Giulio Andreotti (vėliau šis krikščionis demokratas užėmė įvairias aukštas pareigas valdžioje, tris kartus buvo ministru pirmininku).
Tačiau galiausiai jaunuolis nusprendė susieti savo gyvenimą su Katalikų bažnyčia – įstojo į religinę Šv.Pauliaus bendruomenė, o šeštojo dešimtmečio pradžioje priėmė įšventinimus.
Po 30 metų G.Amorthas vyskupo prašymu tapo egzorcistu, o 1986 m. kardinolas Ugo Poletti jį paskyrė vyriausiuoju Romos katalikų bažnyčios egzorcistu.
Tuo metu pasaulyje prasidėjo naujas „mistikos“ bumas, šimtai tūkstančių žmonių įvairiose šalyse atsigręžė į religiją ir jos galimybes dirbti su žmogaus siela ir kūnu.
G.Amortho vadovavimo laikais egzorcizmas kardinaliai pasikeitė: įsteigęs Tarptautinę egzorcistų asociaciją, jis pakėlė ir įtvirtino „velnių varytojų“ ir prakeikimų šalintojų statusą. Po poros dešimčių metų jos autoritetą pripažino ir aukščiausiame religiniame lygmenyje.
Taip pat 1999 m. pradžioje Vatikanas išleido oficialų dokumentą, reguliuojantį dvasininkų egzorcistų veiklą, ir rekomendavo padidinti tokių specialistų skaičių visame pasaulyje. Netrukus jų skaičius išaugo iki kelių šimtų.
Pirmą kartą šie klausimai buvo svarstyti dar Antrojo Vatikano susirinkimo laikais (1962–1965 m.), o iki tol egzorcistai vadovaudavosi knyga, išleist XVII a. pradžioje. Galutinė „De Exorcismis et Supplicationibus Quibusdam“ redakcija datuojama 2004 m.
Laikoma, kad egzorcistai pirmiausia turi remtis medicininiais įrodymais: svarbu atmesti kenčiančiojo psichines ir fizines ligas, ir tik po to galima atlikti ritualus.
Kai kurie katalikai ir net aukšto rango dvasininkai ignoruoja egzorcizmą ir užuominas apie jį Evangelijoje, tačiau daug įvairias konfesijas išpažįstančių krikščionių tvirtina, kad piktųjų dvasių išvarymas Naujajame testamente minimas apie dvidešimt kartų.
Dauguma – psichikos ligoniai
G.Amorthas buvo įsitikinęs, kad egzorcizmas žmonėms yra būtinas. „Vyksta dalykų, kurių protas negali paaiškinti, bet Biblija juos, kita vertus, aiškina“, – sakė jis. Yra žinoma, kad popiežius Benediktas XVI buvo aistringas tokių praktikų šalininkas.
Kai kurie G.Amorthą laikė beveik šventuoju, ypač jį gerbė gimtojoje Italijoje: pagal statistiką, apie pusę milijono šios šalies žmonių kasmet kreipiasi į egzorcistus. Bet kiti juo netikėjo, laikydami pakvaišėliu ir išsišokėliu, populistu, trokštančiu valdžios ir pigaus autoriteto. Ypatingą pasipiktinimą kėlė jo garsūs nepagrįsti pareiškimai.
Bet dauguma, nepaisant nieko, gerbė tėvą Gabrielę už gilų atsidavimą savo darbui ir nuoširdų religingumą, kurio jis neišdavė visą savo gyvenimą. Jie pripažino, kad jis padėjo psichiškai nesveikiems ir nestabiliems žmonėms, nukreipė juos ir guodė jų šeimas.
Pasak paties G.Amortho, jis išviso atliko nuo 70 iki 160 egzorcizmų – velnio išvarymo ar prakeikimo atšaukimo ritualų. Dažnai vienam žmogui reikėdavo keleto egzorcisto vizitų.
Bet šio skaičiaus laikyti visiškai realiu negalima: pats dvasininkas teigė, kad per visą savo gyvenimą sutiko apie šimtą „tikro sielos užvaldymo“ atvejų, o kiti pacientai buvo tiesiog psichiškai nesveiki žmonės, kuriems iš tiesų reikėjo gydytojų pagalbos. Jis padėdavo jiems, konsultuodamasis su psichiatrais.
„Daugeliu atvejų tikro velnio įsikišimo nėra, ir mano darbas apsiriboja pasiūlymu tiems, kurie ateina pas mane, gyventi tikėjimo ir maldos gyvenimą. To pakanka nuraminti baimes tų, kurie bijo blogio“, – kalbėjo jis.
Labiausiai pažeidžiamos – moterys
Dvasininko metodai nebuvo banalūs. Savo patirtį jis aprašė knygoje „Egzorcistas pasakoja“, išleistoje 1994 m. Vienas seansas vidutiniškai trukdavo apie 30 minučių, per vieną rytą dvasininkas turėdavo iki penkių susitikimų. Jis laikė, kad egzorcizmą galima atlikti ir telefonu ar per „Skype“ skambutį.
G.Amorthas visada ant savo kabineto sienos pasikabindavo popiežiaus Jono Pauliaus II portretą (nes, pasak jo, „demonai priešais jį labai susierzina“), o su savim nešiodavosi du medinius kryželius, šlakstyklę švęsto vandens šlakstymui ir flakoną su švęstu aliejumi.
Kad suprastų, ar žmogus iš tiesų apsėstas, G.Amorthas apžiūrėdavo žmogaus akis. „Laikydami du pirštus virš paciento akių, mes pakeliame vokus, – aiškino jis. – Beveik visada blogio įsikišimo atveju akys būna visiškai baltos. Net laikydami vokus rankomis mes nelabai galim atskirti, ar vyzdžiai nukreipti aukštyn, ar žemyn“.
Labiausiai pažeidžiama kategorija dvasininkas įvardijo moteris: pagal dešimtojo dešimtmečio vidurio, kai G.Amorthas dirbo aktyviausiai, statistiką, iš maždaug 40 Romoje kiekvieną savaitę atliktų egzorcizmų apie 80 proc. jo lankytojų buvo vidutinio amžiaus viduriniosios klasės moterys. Taip pat tarp jo pacientų neretai pasitaikydavo vaikų.
G.Amorthas aiškino, kad moterys „labiau pažeidžiamos, nes būtent jos dažniausiai lanko aiškiaregius, mediumus, spiritizmo seansus, priklauso sektoms“. Pasak jo, tamsos jėgos dar nuo Adomo ir Ievos laikų bando užvaldyti moteris. Laimei, tikino jis, dauguma „magų“ – paprasti šarlatanai, kurie gali pakenkti tik piniginei, bet ne sielai.
Išvarė Liuciferį
G.Amorthas pasakojo, kas neretai per seansus apsėstieji levituoja ir išspjauna stiklo šukes ir geležies gabaliukus. Jis net surinko tokių daiktų kolekciją – figūrėlės, raktai, grandinėlės, vinys ir kita. Jos noriai juos demonstruodavo kaip savo efektyvaus darbo įrodymą. Kartą, pasakojo jis, moteris net atrijo tranzistorinio radijo gabaliuką. Tiesa, to įrodymo nepateikė.
Tačiau, nepaisant garsių tėvo Gabrielės pareiškimų, sunkiausiais „pacientais“ tapdavo jauni žmonės – apie tai pasakojo liudininkai ir jo kolegos. Kunigas Marcello Stanzione pasakojo istoriją, primenančią groteskišką siaubo filmą: jam su G.Amorthu iš jauno italo pilvo pavyko išvaryti Liuciferį, kalbėjusį angliškai.
Auka inkštė, levitavo ir raitėsi iš skausmo, o aplink ją sklido kapų šaltis. Kai velnias pripažino pralaimėjimą, jis pranešė tikslią dieną ir valandą, kada ketina palikti šį kūną. Nors jokių įrodymų nėra, M.Stanzione iki šiol tvirtina, kad viskas buvo būtent taip.
2020 m. jis išleido knygą „Velnias manęs bijo: garsiausio pasaulio egzorcisto gyvenimas ir darbas“, kurioje pateikiamos fantastiškos detalės iš G.Amortho praktikos. Tačiau skeptikai mano, kad M.Stanzionei tai tik nauja galimybė išgarsėti, pasitelkiant garsaus egzorcisto vardą.
Pats G.Amorthas neretai pasakodavo panašias istorijas, bet jo gyvenimiškos situacijos buvo realistiškesnės. Be to, klausytojus papirkdavo jo gerumas ir ramybė: jis su užuojauta žvelgė į pacientus, aiškindamas, kad jie ne blogi žmonės, o kenčiantys, kuriems būtina pagalba.
Griežtos pažiūros
Katalikų vyskupai turi teisę atlikti velnio išvarymo apeigas. Tradiciškai šis darbas būdavo deleguojamas specialiai tam parinktam dvasininkui, bet pastaruoju metu vis mažiau vyskupijų paskiria oficialų egzorcistą. Tokį elgesį G.Amorthas griežtai kritikavo. „Aš įsitikinęs, kad vyskupai, kurie nepaskiria egzorcistų, daro mirtiną nuodėmę“, – sakė jis.
Mėgstamiausias tėvo G.Amortho filmas buvo 1973 m. amerikiečių filmas „Egzorcistas“. Dešimčiai „Oskarų“ nominuotas siaubo filmas, jo nuomone, nepaisant specialiųjų efektų, buvo daugeliu atžvilgių korektiškas ir realistiškas. Interviu jis pabrėžė, kad šis filmas plačiosioms masėms pademonstruoja jo darbo esmę – „žmonės turi suprasti, ką mes darome“.
Skirtingai nuo daugelio kolegų, G.Amorthas laikė savo pareiga viešai rodytis ir detaliai pasakoti apie ritualus ir net komentuoti pasaulyje šiuo metu vykstančius ir istorinius įvykius. Ypač griežtai jis kritikavo Josifą Staliną ir Adolfą Hitlerį, manydamas, kad jie buvo apsėsti velnio. „Jūs galite spręsti pagal jų elgesį ir veiksmus, pagal siaubus, kuriuos jie padarė, ir piktadarystes, padarytas jų liepimu. Štai kodėl mes turime ginti visuomenę nuo demonų“, – sakė jis.
Egzorcistas tvirtino, kad blogio jėgos gali užvaldyti ne tik vieną žmogų, bet ir grupę, ir net visus valstybės gyventojus – taip, jo nuomone, įvyko su naciais. Pažymėtina, kad, pagal neseniai išslaptintus Vatikano dokumentus, popiežius Pijus XII bandė „išvaryti“ Hitlerį per atstumą, bet tai nesuveikė.
Taip pat G.Amorthui nepatiko saga apie Harį Poterį – pasak jo, tokios knygos pastūmėja vaikus į okultizmą ir skatina tikėjimą juodąja magija. „Haryje Poteryje velnias veikia gudriai ir slaptai, po nepaprastų galių, maginių užkeikimų ir prakeikimų kauke“, – sakė jis. Pasak jo, vaikams reikia skaityti pasakas, kur magija – instrumentas, o ne siužeto pagrindas. Nepatiko egzorcistui ir kai kurie atlikėjai, pavyzdžiui, Marilyn Mansonas. „Neturiu nieko prieš roką, tai labai gerbiama muzika. Aš prieš satanistinį roką“, – kalbėjo jis.
Kliuvo nuo G.Amortho ir jogos mėgėjams. Jis šią senovinę praktiką sulygino su knygų apie stebukladarį berniuką skaitymu. „Abu užsiėmimai atrodo nekalti, bet turi reikalą su magija, ir tai veda link blogio“, – aiškino jis. Jo netenkino ir faktas, kad joga atsirado Indijoje, nes, pasak jo, „Rytų religijos grįstos klaidingu tikėjimu reinkarnacija“.
Nufilmavo tikrą egzorcizmą
Dėl tokių kategoriškų pasisakymų – ir dėl kultūrinių reiškinių, ir apie moteris kaip neva kaltas dėl piktųjų dvasių plitimo, daugelis tikinčiųjų gėdijosi G.Amortho. Bet bėgant laikui paaiškėjo, kad jo nuopelnas žmonijai buvo visų pirma pagalba ir nuraminimas jų, kurie prašė jo patarimo ir pagalbos.
Daug sergančių žmonių su jo pagalba įveikė prizines situacijas – apie jo veiklą teigiamai atsiliepė neurochirurgai ir psichiatrai. Kai 2016 m. G.Amorthas mirė, jo mirtis italams buvo beveik nacionalinė tragedija.
Likus keletui mėnesių iki dvasininko mirties režisierius Williamas Friedkinas, sukūręs mėgstamą G.Amortho filmą „Egzorcistas“, nufilmavo apie jį dokumentinį filmą. Pasak W.Friedkino, anksčiau jis realybėje niekada nematė egzorcizmo apeigų, bet dvasininkas leido jam dalyvauti viename iš paskutinių seansų.
Juosta buvo pavadinta „Velnias ir tėvas Amorthas“, ir jos kadrai išties bauginantys: jauna moteris, apsupta užjaučiančiųjų, blaškosi konvulsijose ir rėkia nežmogišku balsu.
Kritikai filmą pavadino antimoksliniu kliedesiu, „beskone šarada“ ir piguva, o heroję Kristiną, dalyvavusią rituale, paprasta neurastenike.
„Stebėdami egzorcizmą, atliekamą filme „Velnias ir tėvas Amorthas“, mes matome, kad italai savo sąmonės DNR vis dar nešiojasi viduramžių kultūros sėklas. Velnias ir egzorcizmas yra šios aistringai katalikiškos šalies psichikos dalis“, – rašė „Variety“ kino kritikas Owenas Gleibermanas.
