Galbūt dėl savo skeptiško požiūrio į panašius dalykus jokio nerimo, apie kurį klausinėjo aplinkiniai, nejaučiau.
Tačiau šiek tiek susirūpinau, kai derinant susitikimo laiką Lietuvos hipnozės asociacijos prezidentas Liudvikas Lazauskas paklausė: „Kada būsite morališkai pasiruošusi?” Negi man kas nors negerai, kad visai nesijaudinu?
Daugiau nei 20 metų hipnozę taikantis gydytojas psichiatras-psichoterapeutas L. Lazauskas šypsojosi: „Baimintis nėra ko. Hipnozė taikoma tik tiems, kurie sutinka būti užhipnotizuoti.
Be to, ir užhipnotizuotas žmogus nedarys to, kas jam pakenktų ar žemintų jo orumą.”
Filmuose matome, jog žmonės hipnotizuojami pasitelkus švytuokles ar laikrodžius. „Ar jūs taip pat naudojate šiuos įrankius?” – įsitaisiusi psichiatro kabinete klausiu L. Lazausko.
„Tai, ką matote kino filmuose, klasikiniai dalykai, kurių mes mokomės. Tačiau šių dalykų nenaudoju.
Švytuoklė reikalinga tam, kad žmogus sutelktų dėmesį. Tai padeda įsigilinti į vidinius pojūčius. Bet užhipnotizuoti žmogų galima ir be šių priemonių.”
Anot gydytojo, transą žmogus gali patirti žiūrėdamas į kavos puodelį. Turbūt daugelis yra pajutę būseną, kai susirinkimo metu kolegos kalba, o patys nieko nebegirdi.
Panašią į hipnozę techniką naudoja vagys, čigonai, iliuzionistai. Jų pasirodymų metu žmogus tarsi zombis klauso iliuzionisto komandų.
Bet tik tų, kurios jam nekenkia ir nežeidžia jo žmogiškojo orumo. Antraip žmogus iš karto išeina iš transo būsenos.
L. Lazauskas pasiūlo patogiai įsitaisyti fotelyje, nors, pasirodo, poza didelės reikšmės neturi.
Užhipnotizuoti galima ir stovintį, ir sėdintį, ir gulintį žmogų. Patogiai atsisėsti ar atsigulti rekomenduojama tik todėl, kad po seanso paprastai jaučiamas nuovargis, įsitempia raumenys.
Įsitaisau. Rankos ant atlošų. Kojos nuleistos ant žemės. Šalia manęs ant kito fotelio sėdi psichologas – jo akys tokios hipnotizuojančios!
Tačiau L. Lazauskas juokiasi, kad esą jo skvarbus žvilgsnis – tik profesinis įgūdis atidžiai stebėti kiekvieną paciento judesį, mimiką.
Psichologas liepia triskart atsidusti. Pasirodo, tai padaryti nelengva, kai tave įdėmiai stebi svetimas žmogus. Sulaukiu pastabos, kad skubu. Reikia kvėpuoti lėčiau, ramiau.
Kvėpavimas hipnoterapijoje itin svarbus. Jos metu žmogus turi kvėpuoti poilsio režimu. Iškvėpimas turi trukti du kartus ilgiau nei įkvėpimas.
Iškvepiant L. Lazauskas siūlo įsivaizduoti, kad pučiu pro šiaudelį arba mažą skylutę. Atrodo, užduotis paprasta. Tačiau iš tiesų ne viskas taip lengva.
Nesistebiu, kodėl dažniausiai prireikia net poros seansų, kol L. Lazauskas išmoko pacientą atsipalaiduoti, nusiraminti.
„Hipnozės tikslas – pripratinti žmogų prie ramybės. O kai jis ramus, gali sukontroliuoti savo baimę ir nerimą”, – sako L. Lazauskas.
„Vadinasi, jokio stebuklo nėra – jį sukuriame patys?” – perklausiu.
„Tikrai taip. Specialistas tik padeda. Jis būna šalia, kad patartų, į ką atkreipti dėmesį, ką daryti ir kaip po to jaustis.
Norai išsipildo tada, kai mes jais pasidalijame su kitais. Noro išsakymas yra pirma jo įgyvendinimo fazė. Prisiminkite pasaką „Stebuklinga lazdelė” – apie ežiuką, gelbėjusį zuikį.
Pasakos pabaigoje ežys zuikiui atiduoda stebuklingą lazdelę. Zuikis klausia: „O kaip tu be jos?” Ežys atsako: „Lazdų miške pilna. O stebuklas yra galvoje.”
Giliai iškvėpusi sulaukiu psichologo klausimo, kas keičiasi. Nežinau, kas turėtų keistis. Todėl nedrąsiai prisipažįstu – niekas.
Susitelkti į save ir savo pojūčius, matyt, nepadeda ir skvarbios gydytojo akys, ir už jo nugaros tiksintis laikrodis, ir už durų girdimas šioks toks triukšmas.
Guodžiu save tuo, kad daugumai žmonių sunkiai sekasi sutelkti dėmesį į vieną veiklą ar tašką.
Lyg kokia paauglė krizenu kas kartą išgirdusi gydytoją sakant, jog man puikiai sekasi, kad aš atsipalaidavusi. Aš su juo nesutinku. Bet jam vis dėlto pasakau, kad jaučiuosi ramesnė.
Psichologas apsidžiaugia – tai ir yra svarbus atramos taškas, kurio link hipnozės metu einame.
„Po kelių atodūsių nurimus kvėpavimui žmogus iš tikro pradeda ramiau jaustis. Į tai reaguoja ir širdis – pradeda lėčiau plakti.
Kuo ramiau ir tolygiau kvėpuojame, tuo ramiau plaka širdis. Mūsų kūnas pilnas jutiklių, receptorių.
Signalai iš atitinkamų kūno dalių siunčia žinią į mūsų smegenis, kad kūnas prisitaiko prie ramybės. Dėl to atsiranda jausmas, kurioje situacijoje, aplinkoje taip jautėmės”, – sulėtintu ramiu balsu kalba L. Lazauskas.
„Kokie prisiminimai atėjo į galvą, kai sakėte, jog jaučiatės ramiau?” – klausia psichologas.
Hmm... Ir vėl sumeluoti juk negaliu. Kurį laiką galvoje nesusisuka jokie vaizdiniai. Laimė, kelioms sekundėms galvoje šmėkšteli saulėta Karibų jūros pakrantė ir žydra jūra.
Gydytojas nudžiunga, kad jo darbas neina perniek. Ramiu, sulėtintu balsu jis nesustodamas kalba apie jūros ošimą, saugumą, šilumą, visą kūną šildančią saulę.
„Kai ramiai ir tolygiai kvėpuojame, kraujagyslės atsidaro, kraujas pradeda laisvai tekėti ir mūsų kūnas sušyla. Tuomet ne tik mintyse, bet ir kūne juntame tikrą malonią šilumą.
Tuomet sutampa mūsų prisiminimai ir kūno pokyčiai”, – kaip per sulėtintą filmą kalba L. Lazauskas.
Jis ir toliau manęs klausinėja, kas keičiasi. O man ir toliau sunku pasakyti. Hipnozės specialistas ragina pasvajoti.
O kad lengviau sektųsi, pataria surasti kėdėje ar sienoje tašką, į kurį galėčiau sutelkti savo žvilgsnį, arba tiesiog užmerkti akis.
Susirandu. Gal dėl spoksojimo į vieną tašką, o galbūt iš tiesų pajutau hipnozinį transą, bet mano akis apgaubia ašarų migla. Nesu pratusi nepaliaujamai spoksoti į vieną tašką.
O gydytojas džiaugiasi, kad man pavyko ir viską puikiai kontroliuoju bei jaučiu. Vis dėlto aš matau tik fotelį. Kelias minutes galvoje sukęsis saulėto Karibų paplūdimio vaizdinys greitai išnyko.
Gydytojas dar labiau sulėtina ir pritildo balsą. Sako, jis taip prisiderina prie ramios ir saugios aplinkos.
L. Lazauskas mane ragina mintyse kartoti savotišką burtažodį: „Kiekvieną kartą visais atžvilgiais vis geriau.”
Pasak gydytojo, šis burtažodis atveria stebuklingus vartus į įdomias vidines permainas.
„Kai žmogus ilsisi, organizmas atlieka savotišką inventorizaciją ir pravėdina tai, kas buvo pamiršta, užsistovėję. Tai tarsi sanitarinė valanda”, – lygina L. Lazauskas.
Specialistas visą laiką pasakoja, kas turėtų darytis kūnui – rankos, kojos, nugara, galva, kaklas šiek tiek suglebti, pavargti ir maloniai remtis į kėdės atlošą.
Pasak jo, būtent tuo metu organizmas ilsisi ir kaupia energiją.
„Miego metu energija kaupiama 5–6 fazėse. Trumpo hipnozės seanso metu užtenka vieno tokio epizodo. Bet po jo žmogus dažnai pasijunta tarsi miegojęs valandą ar net porą”, – kalba L. Lazauskas.
Per 25 minučių seansą jis daugybę kartų pakartoja: „Puiku. Labai gerai. Aha...”
Kartkartėmis mano veide atsirandanti šypsena, L. Lazausko nuomone, irgi ne bėda – tai tik parodo, jog hipnozės metu aš viską puikiai girdžiu, reaguoju į aplinką ir kontroliuoju visus procesus.
Gydytojas vaizdingai, su daugybe palyginimų kalba ir apie nuvilnijančias šilumos bangas, ir per visą kūną perbėgančias skruzdėles. Bet nieko panašaus nejaučiu.
Man atrodo, kad jis kartoja tuos pačius dalykus kitais žodžiais.
„Jūs puikiai ir gerai jaučiatės, džiaugiatės savo prisiminimais, maloniais vaizdais.
Malonūs prisiminimai jums leidžia jaustis ramiai, saugiai. Kūnas gali būti aptingęs. Jausmas toks, lyg maudytumėtės vonioje.
Prisiminimai jums naudingi. Leiskite, kad jie gyvuotų ir po tam tikro laiko – kai kūnas pailsės, į rankas, kojas, nugarą, galvą iš lėto grįš jėgos.
Su kiekvienu iškvėpimu tarsi banga siuntėme malonius pojūčius po visą kūną, skatinome puikius, malonius prisiminimus, gerą būseną, savijautą. Ateis laikas, kai jūs pailsėjusi išeisite iš tos būsenos.
Tada su kiekvienu įkvėpimu į jūsų pailsėjusias rankas ir kojas sugrįš dar daugiau energijos ir žvalumo. Rankos, kojos taps lengvesnės ir tvirtesnės, aiškesnė ir šviesesnė galva.
Galėsite puikiai koordinuoti savo kūną ir puikiai jį valdysite. Toks poilsis pagerins sąnarių skysčio savybes.
Rankų, kojų pirštai dar geriau lankstysis, judesiai bus lengvi, malonūs. Tarsi skristumėte ant sparnų.
Kai būsite pasiruošusi, visi malonūs pojūčiai – energija, žvalumas bus dar stipresni. Galėsite pajudinti kojas, rankas, pasirąžyti ar nusižiovauti”, – kalbą baigė L. Lazauskas.
Aš, nesusipratėlė, kelias minutes taip ir nesupratau, kad čia buvo hipnozės seanso pabaiga. Laukiau kokio nors pabaigos akcento. Kad ir pliaukštelėjimo rankomis ar žodžio „viskas”.
Skrydžio džiaugsmo, apie kurį kalbėjo gydytojas, nepajutau.
Iš psichologo kabineto išėjusi į tamsų lietingą vakarą jaučiausi tikrai ne taip, kaip per atostogas Karibų jūros pakrantėje.
Įdomu, ar tai būtų įmanoma pasiekti per 10 hipnoterapijos seansų?
Išbandyti paskatino kunigaikštienė
Mintis išbandyti vieną mistiškiausių gydymo metodų kilo po to, kai pasaulio spaudoje pasirodė žinutės, esą Kembridžo kunigaikštienė Catherine lanko hipnoterapiją.
Kartu su sutuoktiniu Williamu vasarą pirmagimio susilauksianti 31–erių karališkosios šeimos atstovė viliasi, kad pasąmonės terapija jai padės įveikti stiprų rytinį pykinimą ir pakeis jį noru valgyti sveiką bei maistingą maistą.
Ar iš tiesų hipnoterapija gali padėti įveikti tokius negalavimus kaip rytinį pykinimą, nemigą, mikčiojimą, valgymo sutrikimus? Juk, rodos, tai fiziologiniai dalykai, visiškai nesusiję su žmogaus smegenimis.
„Dar ir kaip susiję, – tikino mano eksperimento neišsigandęs L. Lazauskas. – Nuo ko skauda galvą, skrandį, dvylikapirštę žarną ar dar ką kita? Visi negalavimai – tai kūno signalas, laikas sustoti ir pamąstyti. Žmonės mano, kad gali pergudrauti savo kūną išgėrę tabletę, arbatos arba – dar blogiau – alkoholio, narkotikų. Tačiau yra fiziologinės ribos, kurių peržengti nevalia.”
Gydomosios hipnozės taikymo paletė įvairi. Ji gali padėti atsikratyti nerimo, baimės, pavyzdžiui, būti žmonių minioje, uždarose patalpose.
Hipnozė gali padėti atsikratyti ir priklausomybių. Tačiau tai sudėtinga ir sunku. Be didelio žmogaus noro ir valios to pasiekti neįmanoma. Be to, tą kodą reikia vis atnaujinti.
