Jau kelioliktą kartą nelaimingas kaunietis perspėjo bičiulius, kad pasidarys galą.
„Iš pradžių labai jaudinomės, bet po keliolikos kartų visus užkniso. Supratome, kad jei nerodysim dėmesio, jis nustos tai daryti“, – prisipažino draugo perspėjimų apie savižudybę išvargintas Lukas (pavardė redakcijai žinoma).
Žudytis grasinęs vaikinas ir dabar tebėra gyvas.
„Jis žmogus prie meno – filmuoja, fotografuoja. Tiesa, turi problemų su alkoholiu, bet yra gyvas“, – džiaugėsi Lukas.
Nereikia prisiimti atsakomybės
Tokių, kaip Lukas, kurie susidūrė su draugų ar artimųjų grasinimais, kad nusižudys, yra daugybė.
Net 75 proc. savižudžių apie planus žudytis prasitarė šeimos nariams ar draugams.
Vienų kalbos apie savižudybę tik ir lieka kalbomis, kiti galų gale išties prieš save pakelia ranką.
Kaip elgtis su tais, kurie kalba apie savižudybę? Apie tai šnekėjome su paramos fondo „Jaunimo linija“ vadovu, socialinių mokslų daktaru, psichologu Pauliumi Skruibiu ir Vilniaus universiteto docentu psichologu Evaldu Kazlausku.
Susidūrusiems su žmogumi, kuris grasina nusižudyti, P.Skruibis patarė neprisiimti per daug atsakomybės už jį.
„Net jeigu žmogus nusižudo, tai yra jo sprendimas ir pasirinkimas. Mes niekada negalime 100 proc. atsakyti už kitą žmogų. Todėl nereikėtų įsijausti, kad tai priklauso nuo jūsų. Tai priklauso ne nuo jūsų, o nuo to kito žmogaus. Galima geriau, blogiau, mažiau tinkamai sureaguoti, bet jūs nesate atsakingi už tai, ką jis daro“, – kalbėjo psichologas.
Nereikia bijoti kalbėtis
P.Skruibis sakė, kad labai svarbu, ko žmogus, kuris svaidosi grasinimais nusižudyti, tikisi: pagalbos, dėmesio ar tiesiog nori tokiu būdu šantažuoti savo artimuosius.
„Jeigu žmogus tiksi pagalbos, nuoširdus pokalbis gali būti pirmasis žingsnis jos link. Dažnai žmonės bijo kalbėtis su tais, kurie grasina pakelti prieš save ranką, bijodami, kad tai dar labiau nepaskatintų žudytis. Išties tai tikrai dar labiau nepaskatins to padaryti. Nereikia vengti ta tema kalbėtis ir bijoti žodžio „savižudybė“. Taip pat nereikia bijoti ką nors pasakyti“, – drąsino daktaras.
Vis dėlto svarbiausia yra ne kalbėti, bet išgirsti, sužinoti, kas tam žmogui yra blogai, kad jis papasakotų, kodėl jam kyla mintys apie pasitraukimą iš gyvenimo, pasidalytų savo jausmais, nes tada palengvėja.
Gydytoja pasiūlė žudytis
Svarbiausia, anot P.Skruibio, neignoruoti žmogaus kalbų apie savižudybę.
Jis prisiminė atvejį, kai vienam problemų su alkoholiu turinčiam asmeniui buvo iškviesta greitoji pagalba, nes jis grasino nusižudyti. Greitosios pagalbos gydytoja, išgirdusi tokias kalbas, leptelėjo: „Na, ir žudykis. Visiems nuo to bus lengviau.“
Po poros valandų tas žmogus pasikorė.
„Aš dažnai girdžiu patarimą, kad jeigu žmogus grasina tai padaryti, nereikia į tai rimtai reaguoti ir net pasiūlyti taip ir pasielgti. Kartais tai suveikia. O kartais – ne. Nežinau, ar mes visą laiką esame pajėgūs įvertinti, kada ir kokios reakcijos galima tikėtis“, – pastebėjo P.Skruibis.
Psichologas patarė ypač sureaguoti į problemų su alkoholiu turinčio žmogaus kalbas apie savižudybę, nes yra labai rimta rizika, kad jis savo ketinimus įvykdys.
Pasikalbėjo visa šeima
Geriau, P.Skruibio nuomone, į kalbas apie savižudybę sureagavo viena šeima. Dažnai girdėdami grasinimus žudytis ir niekaip nesugebėdami savo artimojo įtikinti kreiptis į specialistus kartą visi šeimos nariai susirinko draugėn ir ramiai pasikalbėjo su tuo žmogumi.
Jie žmogui pasakė ne pirmą kartą girdintys kalbas apie savižudybę ir nemanantys, kad tai yra gerai.
„Mes norime su tavimi apie tai kalbėtis ir būtinai norime, kad dėl to pasikonsultuotum su specialistais. Mes nuo tavęs neatstosim, kol taip nepasielgsi“, – pasakė tos šeimos nariai.
Anot psichologo, toks artimųjų elgesys dažniausiai puikiai suveikia, nes taip nenuvertinami žmogaus išgyvenimai, be to, į jo problemas sureaguoja, ramiai su juo pasikalba skirtingi žmonės.
„Aš labiau tokį bendravimo būdą rekomenduočiau, negu pasakymą: „Eik ir karkis.“ Taip elgiantis kyla mažiau rizikos, kad žmogus nusižudys. O tai, kad jis kitus vargina savo dažnomis kalbomis apie savižudybę, yra natūralu“, – kalbėjo P.Skruibis.
Nebūtinai rodo norą mirti
E.Kazlauskas taip pat pritarė, kad labai svarbu išgirsti, jeigu žmogus kalba apie savižudybę.
„Tyrimai rodo, kad didžioji dalis nusižudžiusių žmonių bandė vienaip ar kitaip apie tai pranešti“, – pastebėjo E.Kazlauskas.
Psichologas mano, kad jeigu žmogus kalba apie savižudybę, tai nebūtinai reiškia, kad jis nori mirti. Galbūt tai paprasčiausiai ženklas, kad jam sunku, kad jis kenčia, nerimauja, nori palaikymo, dėmesio.
„Net jeigu apie savižudybę pasakoma juokais, reikėtų į tai reaguoti. Svarbu pasikalbėti su žmogumi, išsiaiškinti, ką jis nori tuo pasakyti, kaip jaučiasi, nebijoti kalbėtis apie tai, ar žmogus tik galvoja, ar turi ir kažkokių ketinimų nusižudyti. Jeigu žmogus prasitaria, kad galvojo net kaip tai padaryti, galbūt reikėtų pasiūlyti jam kreiptis į psichologus ar paskambinti į centrus, teikiančius dvasinę pagalbą telefonu“, – siūlė docentas.
E.Kazlauskas pastebėjo, kad neretai žmonės vengia kreiptis į psichologus, to gėdijasi. Į psichologus jis patarė žvelgti kaip ir į bet kokius kitus medikus, į kuriuos drąsiai kreipiamasi susirgus ar patyrus traumą.
Geriau nevykdyti užgaidų
Kartais nusižudyti žmonės grasina bandydami tokiu būdu šantažuoti savo artimuosius, kurie atsisako vykdyti jų užgaidas.
P.Skruibis patarė jokiu būdu neskubėti vykdyti visų tokių šantažuotojų užgaidų. Toks elgesys problemos neišspręs, bet dar labiau ją pagilins.
„Jeigu žmogui vienąkart pavyko savo gauti, gali būti, kad jis ir vėliau bandys taip siekti savo tikslų“, – įspėjo psichologas.
Su šantažuotojais P.Skruibis patarė tiesiog pasikalbėti. Rimta reakcija gali būti pagalbos būdas.
Geriausia tokiam žmogui pasiūlyti susirasti psichologą ar psichiatrą, galbūt pasisiūlyti palydėti iki specialisto, bet jokiu būdu nesutikti daryti taip, kaip jis reikalauja, ir vykdyti jo užgaidų.
Vis dėlto į grasinimus nusižudyti reikėtų sureaguoti, net jeigu tai daroma šantažo tikslais.
„Net ir tie, kurie savižudybe grasina šantažo tikslais, taip elgiasi iš bejėgiškumo. Aš tikrai nesiūlau pasiduoti šantažui, bet galima išgirsti tą bejėgiškumą ir į tai sureaguoti“, – aiškino pašnekovas.
Reikėtų kviesti policiją
O kaip elgtis su tais, kurie paskambina ir įspėja, kad jau žudosi: ketina nušokti nuo stogo atbrailos ar persipjauti venas?
P.Skruibis patarė tokiu atveju, kai žinoma, kur toks žmogus yra, skambinti į policiją.
„Žinoma, gal policininkai neapsidžiaugs, kad taip siūlau. Gal ir jie ne visada jaučiasi užtikrintai ir turi pakankamai žinių, kaip reaguoti. Vis dėlto būtent gelbėjimo tarnybos: policija, ugniagesiai ir greitoji pagalba turi reaguoti į tokias situacijas“, – įsitikinęs psichologas.
Laiku iškviestos pagalbos tarnybos gali sustabdyti žmogų nuo lemtingo žingsnio.
„Tuo momentu, kai ketina žudytis, žmogus gali jaustis beviltiškai, nes sunkumai atrodo slegiantys ir kitos išeities jis galbūt nemato. Bet sustabdytas nuo šio žingsnio po kiek laiko jis gali pradėti galvoti, ką daryti, kad išspręstų problemas. Jeigu kas nors laiku nukeltų nusižudyti nusprendusį žmogų nuo stogo krašto, galbūt jis ilgai ir laimingai gyventų“, – kalbėjo pašnekovas.
Siūlo uždegti žvakę išėjusiems
Pasaulyje kas 40 sekundžių nusižudo žmogus. Dar dažnesni yra bandymai nusižudyti. Išeiti iš gyvenimo kas nors bando kas tris sekundes.
Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, pernai Lietuvoje nusižudė 927 asmenys. Dauguma nusižudžiusiųjų – 753 žmonės – vyrai.
Šių metų išankstiniai duomenys rodo, kad nuo sausio iki birželio nusižudė 557 asmenys.
Siekiant atkreipti dėmesį į didelį savižudybių skaičių ir ieškoti išeičių užkirsti tam kelią rugsėjo 10-ąją minima Pasaulinė savižudybių prevencijos diena. Šios dienos vakarą žmonės raginami languose uždegti žvakę, skirtą atminti tiems, kurie pasitraukė iš gyvenimo.
