Psichikos liga, kuri užklupo Giedrių, kai jam buvo 12 metų, netgi sutrukdė jam pabaigti vidurinę mokyklą.
G.Raščiausko jaunystė nebuvo lengva – vyras prisimena, kaip gydytojai vardindavo pavadinimus įvairių ligų – depresija, neurozė, nervinis išsekimas, kurios galėjo jį varginti.
Vėliau pasidarė sunku sukaupti dėmesį, todėl ėmė varginti skaitymas.
Buvo metas, kai Giedrius netikėjo, kad kada nors išeis iš ligoninės, jam atrodė, jog nesugebėtų gyventi savarankiškai.
Jauną vyrą nuolat persekiojo liūdnos mintys, jis svarstė, kas bus, kai mirs jo motina, kas juo rūpinsis.
Tik po ilgos pertraukos, 2010-aisiais, gydydamasis Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje ir dalyvaudamas meno terapijos seansuose, Giedrius pradėjo piešti. Tada jam buvo netoli trisdešimties.
Išleistas į namus Giedrius nuolat sugrįžta į ligoninę, lanko ten įsikūrusį klubą „13 ir Ko“ ir netgi tapo šio klubo atradimu. Kartu su kitais klubo nariais per pastaruosius kelerius metus Giedrius dalyvavo šešiose parodose.
O dabar Lietuvos medicinos bibliotekoje atidarė savo pirmąją personalinę parodą „Mandalų rokas“.
Daug ką paveldėjęs iš savo motinos, buvusios matematikos mokytojos, Giedrius domisi ornamentika, todėl į piešinius įpina senųjų baltiškų raštų motyvų.
Jis taip pat mėgsta kurti abstrakčias ir mįslingas kompozicijas, kurias tik pats sugeba paaiškinti.
Be piešimo, Giedrius mėgsta sunkųjį roką, todėl savo parodą pavadino „Mandalų roku“.
Giedriaus likimą padėjo pakreipti mokytoja Birutė Savickienė – žymaus tapytojo Augustino Savicko marti. Ši pedagogė pati tapo, todėl patarė savo auklėtiniui rinktis daugiau spalvų ir jas maišyti.
Šio patarimo Giedrius neišmetė iš galvos. Vieną darbą pavadino „Laimės papildai“, prie jo ant lapelio užrašė keturias raides – SSRI.
Šiomis raidėmis žymima veiklioji medžiaga, esanti antidepresantų sudėtyje.
Vaistus nuo depresijos Giedrius vartoja dažnai.
„Būti be vaistų man reikštų išprotėjimą, o piešiniai mane stiprina. Ypač padeda piešimas ant šilko“, – prisipažino Dienos užimtumo centrą vienoje poliklinikoje lankantis vyras.
2010-ųjų pradžioje į klubą „13 ir Ko“, įsikūrusį Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, atėjęs Giedrius atrodė sutrikęs.
Jį kamavo vidinė pilkuma, todėl prašė gydytojų sugrąžinti jausmus. Tai padaryti nepavyko nei vaistais, nei kitais būdais.
Tik piešdamas jis galėdavo trumpam užmiršti savo ligą.
Dabar piešimas jį taip pakerėjo, kad gali valandų valandas komponuoti raštus, kurti labirintus, pasikartojančias figūras, yra sukūręs ir ekslibrisą.
„Anksčiau neišeidavau iš ligoninės, o pradėjus piešti man pavyko nutraukti maratoną po įvairias ligonines“, – prisipažino stiprybės šaltinį suradęs Giedrius.
Klubo „13 ir Ko“ vadovė psichiatrė Danguolė Survilaitė neabejoja – meninė veikla padeda ligoniui sveikti.
Pradėjęs piešti Giedrius nustojo prašytis į ligoninę. Jis nebekartoja, kad prastai jaučiasi. Jis nesureikšmina savo pojūčių ir nesusitapatina su paciento vaidmeniu, nes dabar turi svarbių užduočių.
„Kiekvienam žmogui reikia pripažinimo – nesvarbu, kokia liga jis serga. Giedriaus darbai įrėminti, nors atlikti pieštuku, tušinuku.
Tai rodo pagarbą jo kūrybai“, – kalbėjo gydytoja D.Survilaitė.
Meno terapija nėra paprastos piešimo ar tapymo pamokos. Tokiu būdu yra skatinamos sveikosios asmenybės jėgos, kurių nepalietė liga.
Tokia terapija nepašalina negalavimų, nepanaikina ligos priežasties, tačiau turi didelį poveikį, mat kūrybinė veikla moko pacientus susikaupimo, kantrybės, pastabumo, lavina atmintį.
Meno terapijos specialistais dažniausiai tampa profesionalūs dailininkai, o ne gydytojai.
Profesionalūs menininkai supažindina pacientus su naujomis išraiškos technikomis, o tai suteikia naujų galimybių pasakyti tai, ko neįmanoma išreikšti žodžiais, emocijomis, kūno kalba.
„Labai dažnai žmonės mano, kad pradėjus piešti ligonis pasveiks. Taip nebus. Psichikos ligą lemia organiniai pakitimai.
Jei pacientui trūksta spalvų ir emocijų jutimo, tai galima kompensuoti menine veikla. Gebėjimas džiaugtis spalva niekur nedingsta“, – sakė psichiatrė Nijolė Goštautaitė-Midttun.
Piešdamas ar tapydamas pacientas išreiškia save, pajunta, kad gali daug ką nuveikti savo gyvenime.
Lankydamas meno terapijos seansus ligonis nesijaučia vienišas, jam lengviau bendrauti su medikais ir savo artimaisiais.
Juk sveiko žmogaus požymis – kūryba. Sveikas žmogus yra savarankiškas, jis sugeba duoti kitiems, o sergančiam žmogui reikia kitų pagalbos, dėmesio, užuojautos, supratimo.
