Jau kelis dešimtmečius su psichikos liga gyvenanti vilnietė prisipažino, kad šizofrenija pakeitė jos likimą – neteko ne tik artimųjų, bet nutrūko bendravimas su seserimi. Ji nenorėjo lankyti sergančiosios, kuri dažnai gydėsi vienoje psichiatrijos ligoninėje.
„Susirgau šizofrenija, tai buvo beveik prieš 25 metus. Man buvo sunku eiti ligos keliu, nieko apie ją nežinant, suvokiant, ko iš jos laukti ir tikėtis.
Aš ėjau lyg apgraibomis tamsoje. Nieko nemačiau priekyje. Tik tą gąsdinantį ligos veidą, kartais išryškėjantį labai stipriai, o atokvėpio minutėmis – išblėstantį. Aš buvau viena akistatoje su liga.
Dar negaliu sakyti, kad esu visiškai sveika. Geriu daug vaistų. Bet dar nesu stipri. Išmokau nesitapatinti su savo liga. Išmokau džiaugtis, atsiverti gyvenimui, išmokau jį kurti.
Tik dabar galiu pasakyti kitam: „Nebijok“. Juk visada išlieka sveikoji asmenybės dalis – vidinis branduolys. Net tada, kai norisi šaukti: „Nebegaliu daugiau“.
Ligos pasaulis, ypač psichikos, yra ne tik paslaptingas, bet ir gąsdinantis. Esame pripratę prie „normos“ ir viskas, kad išeina už jos ribų, yra svetima.
Psichikos liga sergantis žmogus tampa svetimas. Jis atrodo neprognozuojamas, net artimieji nežino, kas su juo vyksta, ko galima iš jo tikėtis.
Tačiau liga nėra nežinia, ji turi savo dėsningumus, savo eigą ir ribas. Tai toks pasaulis, kurį galima pažinti ir priimti, būti jame kartu su sergančiuoju. Pasistenkime būti kartu. Įsiklausyti ir išgirsti.
Niekas nėra apsaugotas nuo psichikos ligos. Ji gali pasibelsti į kiekvieno žmogaus duris.
Atsigręždama į savo ligą, matau visus tuos 25 metus, prisimenu poeto V.Mačernio žodžius: „Mes nežinome kam, bet gyventi, kurti ir juoktis pasauly – puiku; nes ir tai, ką mes esame iškentę, vienąsyk prasiveržia džiaugsmu.“
Ilgainiui man kildavo vis rečiau abejonių, kas aš esu. Priimdama vis daugiau savo „Aš“ dalelyčių, susikūriau vientisesnį savęs vaizdą. Tai daugybė „Aš“: tas, kuris bendrauja su šeima, tas „Aš“, kuris susitinka su draugais, tas „Aš“, kuris ilgisi švelnumo ir meilės, tas, kuris pyksta, įveikia įvairias situacijas, susitinka su nepažįstamais žmonėmis. , ir tas „Aš“, kuris kuria.
Įsitikinau, kad būtent kūryba labiausiai skatina savo vertės pajautimą ir savigarbą. Taip išmokau džiaugtis. Juk labai liūdna, kai tiek daug žmonių nesugeba to daryti, nes juos varžo gilus pesimizmas.
Kartais apatija užvaldo ir mane, bet ji netrukdo džiaugtis tais gerais dalykais, kurie vyksta čia ir dabar, nepriklausomai nuo mano būsenos.
Išmokau tuo džiaugtis, kai atradau savyje vidinį vaiką – smalsią, kūrybingą, veiklią ir laimingą būtybę. Tai padaryti buvo sunku, teko nueiti ilgą kelią, kurį lydėjo net 7 metai konsultacijų su psichoterapeute. Taip atradau kūrybą.
Kūrybos pasaulis labai skyrėsi nuo ligos pasaulio, kuriame skambėdavo persekiojantys balsai, baimė, kaltė, nerimo priepuoliai, užsimiršimas, kai nebejausdavau laiko ir erdvės, bandymai nusižudyti ir savęs žalojimas. Dažnai mąstydavau – gal tai tikrasis mano gyvenimas? Gal aš tada esu gyviausia?
Gyviausia, nes labai skauda. Ir aš nieko nenorėjau įsileisti į savo pasaulį. Bijojau, kad mane sutryps. Bijojau, kad atstums. Tada rašydavau. Mano liga buvo nuolatinis balansavimas ties mirties riba. Ir ta riba visada būdavo šalia.
Stengdavausi susivaldyti, tai kainavo daug valios pastangų. Prisiminiau, F.Nietzsche rašė, kad galima ištverti bet kokį „Kaip?“, jeigu yra „Dėl ko“. Todėl stengiausi išsaugoti tą trapų, kartais gležną ir jautrų ryšį su savimi. Tas susitikimas su savimi man buvo vienintelis kelias į Gyvenimą.
Ir tada jau gali klausti savęs „Kam?“ ir „Kaip?“ Tada gali atrasti meilę sau ir kitiems, meilę gyvenimui. Valią gyventi. Aš turėjau sau kartoti, kad galiu būti kitokia – kartais silpna, o kartais – labai stipri. Nors buvo balsų, kurie man vis kalbėjo apie mirtį. Ir skatino mane nusižudyti. Aš nežinojau, kaip įsitvirtinti tokiame pavojingame pasaulyje. Aš neradau jame savo vietos. Aš jaučiau be galo stiprią savo agresiją, kurią nukreipiau į save.
Lyg ir sakiau, kad jau nebenoriu mirti, o elgiausi taip lyg norėčiau save sunaikinti. Aš nenorėjau pripažinti esminio dalyko – jei aš gimiau, vadinasi, turiu savo paskirtį šiame gyvenime. O būtent to nenorėjau pripažinti. Aš savo pyktį nukreipdavo giliai į save. Mane kamavo įkyri mintis, kad užimu svetimą vietą ir, jei manęs nebūtų, atsirastų daugiau erdvės kitiems.
Šį pyktį lydėjo ir kaltės jausmas. Kaltės, kad iš viso esu. Tai buvo lyg mirties išraiška. Ir tik su laiku, vis geriau pažindama save, aš suvokiau, kad reikia išgyventi mirtį ir tik tada pajusi, kad gyvenimas – džiaugsmas.
Neįmanoma išgyventi meilės, neišgyvenus baimės. Nes meilė gimsta kaip baimės patyrimo rezultatas. Kito kelio nėra.
Atėjo metas, kai supratau – tos dvi priešingos asmenybės pusės esu aš. Kad gyvenimas ir mirtis – tai aš. Aš esu daugiau nei tos dvi dalys. Aš ir esu Gyvenimas.''
Ištrauka iš Valstybinio psichikos sveikatos centro leidinio „Šizofrenija – liga, pakeitusi mūsų gyvenimą“
