Moteris buvo ištekėjusi, turėjo tris vaikus, tačiau tai jos nesustabdė – ji pasirinko savižudybę. Kodėl? Šis klausimas natūraliai iškyla žmogui, kurį pasiekia tokia informacija. Priežasčių gali būti daug, tačiau tik pati, tokį kelią pasirinkusį moteris jas žinojo.
Šeimos santykių ir skyrybų psichologas Mykolas Tuncė paaiškino, jog moterys kur kas dažniau kalba apie savižudybę, tačiau nenusižudo, kai tuo tarpu vyrai mažiau kalba, o daugiau veikia.
Deja, bet šiuo atveju moteris ėmėsi veiksmų. Ar galėjo profesinė veikla pastūmėti tokiam žingsniui? Psichologo teigimu, nebūna atvejų, kai žmogus nusižudo dėl vienos priežasties – dėl sudėtingų darbo sąlygų, dėl nesėkmingų santykių. Šios dvi priežastys gali pasirodyti svarios, tačiau juose slypi kur kas daugiau – nepasitenkinimas savo gyvenimų, tikslų neturėjimas, saugumo nebuvimas.
M.Tuncė pastebėjo, jog profesijos pasirinkimas apie žmogų gali atskleisti nemažai informacijos – jeigu moteris pasirinko kariuomenę, gali būti, jog norėjo daugiau saugumo, režimo bei santykių su kitais. Galbūt tokiu būdu norėjo pritapti prie žmonių, pajausti saugumą. „Juk bet kuris žmogus negimė būti vienas, jis gimė būti tarp žmonių“, – priminė psichologas.
Nors Mykolo Tuncės teigimu, dienos režimas bei rutina yra tik į gerą, jis įžvelgė ir pavojų.
„Matote, kariuomenėje (kaip, beje, ir visur kitur) kai kurie dalykai gali neatitikti žmogaus požiūrio, vertybių. Šiais laikais yra nemažai vegetarų bei veganų, kurie sako griežtą NE gyvūnų žudymui, o ką jau kalbėti apie žmonių žudymą? Nesvarbu, jog šaudoma ne į gyvą žmogų – pasąmonėje tai kertasi su žmogaus vertybėmis, o tai psichologiškai sekina žmogų,“ – tvirtino M.Tuncė.
Tuo tarpu pats karo psichologas Andrius Jurgaitis, prisiminęs šį baisų įvykį, papasakojo apie tai, su kokiais sunkumais gali susidurti jauni kariai.
„Su sunkumais susidurti galime bet kur, tačiau, jei kalbėtumėm apie kariuomenę, norėčiau išskirti laisvės suvaržymą,“ – pažymėjo psichologas. Tačiau jis teigė, jog taip būna tik pradžioje, kuomet jauni žmonės dar nespėja priprasti prie dienos režimo.
Jie turi daryti ne tai, ką nori, o tai, ką privalo. Be to, negali nuo ryto iki vakaro naršyti internete ir susirašinėti su draugais. Tačiau visa tai tik į gerą – tereikia apsižvalgyti ir pamatyti, kiek jaunų žmonių, net pereidami gatvę, negali atplėšti akių nuo telefono ekrano.
A.Jurgaitis paaiškino, jog viskas priklauso nuo konkretaus atvejo. Būna tokių jaunuolių, kurie yra įpratę kiekvieną vakarą gerti arbatą su visa šeima ir aptarinėti dienos reikalus – savaime suprantama, jog iš pradžių jiems bus sudėtingiau. Kitą vertus, į kariuomene nėra priimami paaugliai – čia ateina jau suaugę žmonės, kurie pradeda savarankišką gyvenimą.
Dar kitiems gali būti neįprastą kiekvieną rytą sportuoti – bet ir prie to pripranta. Psichologas pažymėjo, jog išbandymų nereikėtų baimintis, juk karys nebūna vienas – ji supa tą patį išgyvenantis jaunimas. „O sunkumų nebuvimas bei nieko neveikimas tikrai nepriduoda žmogui motyvacijos,“ – tikino psichologas.
Išklausius kariuomenės psichologą, iš karto gimė klausimas – o kaip tie testai, kurie padeda nustatyti kandidato į karius psichinę būklę? „Yra, yra tie testai. Bet patikėkite, jeigu žmogus planuoja kažką nuslėpti, jam tai gali labai gerai pavykti. Juk kol nepagavo, tol negalima vadinti vagiu. Čia taip pat. Vieną dieną žmogus tą testą atliks vienaip, kitą dieną – kitaip. Jo rezultatai gali parodyti lengvą polinkį į depresiją, tačiau gali net to neparodyti – o žmogus nusižudo.“
