Smurtas šeimoje – itin dažnas reiškinys ne tik Lietuvos kaimuose ir vienkiemiuose, bet ir didžiuosiuose miestuose. Tik dažniausiai aukos apie tai bijo prasižioti.
Poras kartu konsultuojantys sutuoktiniai Vilija Girgždė ir Viktoras Keturakis sakė, kad už jų kabineto durų lieka daug paslapčių. Tačiau į konsultaciją atėjusias poras šie psichologai įspėja – prireikus jie gali liudyti teisme.
„Dirbdami su tokia pora pirmiausia susitariame, kad smurtas turi būti tuoj pat nutrauktas. Jei jis pasikartoja, sustabdome konsultacijas ir turime pranešti atsakingoms institucijoms. Tai besąlygiškas susitarimas. Tik jo laikydamiesi galime spręsti įvairius klausimus“, – sakė V.Keturakis.
Svarbiausia yra atskirti, kada smurtas – konflikto pasekmė, kai susipykstama net iki muštynių, o kada – ilgai besitęsiančios prievartos išdava.
Pirmu atveju veikia abu partneriai, o antruoju tai yra prievarta prieš kitą žmogų.
„Blogiausia, kai šeimoje esant tokiai situacijai pora susitaiko, nes spaudžia aplinkiniai: „Kaip tu viena pragyvensi?“ arba „Atimsi iš vaikų tėvą“, – kalbėjo V.Girgždė.
Todėl psichologė palaiko moteris, kurios apsisprendžia keisti gyvenimą, kad jų vaikai nematytų smurto.
– Išnaudojamas asmuo ilgai tiki, kad smurtautojas pasikeis. Ar taip gali įvykti?
V.Girgždė: Ne.
V.Keturakis: Smurtautojas yra santykių centras – dažniausiai jis (nors gali būti ir ji) jaučiasi nusipelnęs, kad jo poreikiai būtų patenkinti. Tam jis naudoja visas priespaudos priemones – nuo psichologinio spaudimo, „smegenų plovimo“ iki fizinio smurto, kad priverstų kitą žmogų tenkinti jo poreikius. Smurtas – tik ledkalnio viršūnė, tai vienas būdų priversti kitus paklusti.
Kad smurtautojas pasikeistų, jis turi ryžtis ilgam asmenybės keitimo procesui. Kad to imtųsi, žmogus turi jausti didelį diskomfortą. Tačiau diskomfortą jaučia ne jis, o aplinka.
Galbūt paskui kada nors gyvenime koks nors įvykis privers smurtautoją pasikeisti. Bet taip nutinka labai retai. Viename airių projekte, iš kurio mes mokomės, 20 metų buvo vykdomi tyrimai, dirbama su smurtaujančiais žmonėmis – ir jie beveik nesikeičia.
Tai aiškus įrodymas, kad kaskart grįžimas į senas vėžes tokiai porai baigiasi tik dar didesne smurto grėsme. Po viešo skandalo smurtautojas suvokia: „Šį kartą mane pamatė, todėl kitą kartą elkis taip, kad nepamatytų.“
– Ar smurtautoją galima atpažinti anksčiau, nei prasideda fizinė prievarta?
V.Girgždė: Įsimylėjimo laikotarpiu sunku įvertinti kitą žmogų, bet svarbu pajusti, kaip mane veikia kitas. Ar į mano norus atsižvelgiama, ar aš tik paklūstu kito žmogaus valiai? Iki smurto – ilgas kelias.
Moteris jau per pirmus pasimatymus gali pajusti, kad ji atsakinga už visus nesusipratimus, emocinę temperatūrą. Pavyzdžiui, už tai, kad tarp dviejų žmonių atsirado įtampa, kad jie nesusišneka arba kad vyras nusivylė, kilo pavydo jausmas. Iš pradžių jaučiasi atsakinga, o paskui tampa kalta.
V.Keturakis: Kitas signalas – kai jau per pirmus susitikimus pajunti prievartą, jauti, kad tave verčia ką nors daryti, kad kitas žmogus ryškiai dominuoja. Tuo metu gali atrodyti – nieko tokio, aš jį pakeisiu. Bet tai – rimtas signalas.
– Vadinasi, čia vėl pakiša koją stereotipas, kad tikras vyras yra stiprus, jis priima sprendimus už moterį?
V.Keturakis: Toks vyras stengiasi atspėti moters poreikius, bando susigaudyti, kas jai svarbu, bet motyvas yra kitas – smurtautojas renka informaciją, kad vėliau galėtų ją panaudoti prieš auką.
V.Girgždė: Tai atrodo tarsi detektyvas, bet taip būna. Pavyzdžiui, moteris, ką tik patyrusi sudėtingus santykius su ankstesniu vyru, pasipasakoja ir taip atskleidžia smurtautojui savo silpnąsias vietas.
V.Keturakis: Paskui, kai situacija ima blogėti, tie argumentai naudojami prieš ją. Dar vėliau įvyksta lūžis – „išplaunamos smegenys“.
Moteris nebepasitiki savo pojūčiais, jausmais, mintimis, abejonėmis, kad jai negerai, o tiki tuo, kas jai sakoma, – kad ji pati nemoka susitvarkyti. Tai baisiausias dalykas: ji patiria prievartą, jaučia, kad jai negerai, bet yra įtikinta, jog pati yra kalta.
Sunku patikėti, kai pats to nesi išgyvenęs. Iš šalies atrodo siaubinga ir nesuvokiama, kodėl auka patiria smurtą, bet nebėga. Bet tokio elgesio pagrindai buvo padėti kur kas anksčiau.
– Kas nutinka, kai istorija iškyla į viešumą?
V.Girgždė: Žmogus, kuris turi statusą visuomenėje, neretai įsitikinęs, kad jis – nebaudžiamas, neliečiamas, ir tai labai apsunkina situaciją.
V.Keturakis: Gerai, kai žiniasklaida ištraukia žinomų žmonių ydas į dienos šviesą – tai gali būti signalas kitoms poroms, kad netinkamas elgesys nelieka nepastebėtas.
– Kai į viešumą patenka informacija apie kokį nors smurtinį konfliktą, kai kurios poros pasidžiaugia: „O mes tai visai nesipykstame.“ Tačiau žinau, kad jūs per savo konsultacijas partnerius mokote priešingai – pyktis.
V.Keturakis: Konfliktas – ryškus nuomonių susidūrimas. Žmonės, kurie sako, kad visai nekonfliktuoja, gali pradėti vengti vienas kito, kad tik neįvyktų susidūrimas. Arba susikaupusios nuoskaudos galiausiai sprogsta kaltinimais: „Tu visada...“ Tai reiškia, kad kitus kartus aš nutylėjau.
V.Girgždė: Patariame konfliktus spręsti, kai jie dar valdomi. Tik po kurio laiko žmonės suvokia, jog mokėti pyktis – vertybė, kad galima kartu viską išsiaiškinti.
V.Keturakis: Konflikto metu žmogus nori, kad būtų išgirsti jo poreikiai, jaučiasi nesuprastas ir dar garsiau išsako savo norus. Paprastas patarimas: jei nori, kad tave suprastų, pirmiausia pasistenk suprasti kitą.
– Ar vadinamosios nesmurtinės poros irgi gali muštis?
V.Girgždė: Gali būti, jog tam tikros krizės metu konfliktas pasiekia tokį lygį, kai suduodama vienas kitam, supurtoma, pastumiama. Tai sukrėtimas, tačiau vėliau tokia pora gali išspręsti problemas ir gyventi toliau, jei smurtas nebepasikartoja.
V.Keturakis: Bet vis tiek tai signalas, kad buvo peržengta riba. Kai atsitinka toks įvykis, svarbu į tai reaguoti labai rimtai: ir sau, ir kitam nubrėžti labai aiškias ribas, kad antro karto nebus arba tada jau bus pabaiga.
Tai suteikia tvirtumo. Sykį peržengus ribą kitą kartą tai padaryti dar lengviau. Blogiausia, kai viskas nuleidžiama juokais, bandoma teisintis sunkia vaikyste. Kai tavo ir tavo vaikų saugumas yra pastatytas ant kortos, negali būti jokių pasiteisinimų.
V.Girgždė: Paprastai per konfliktą savo galia naudojasi abu partneriai. Tačiau įgudęs skriaudėjas labai gerai tuo pasinaudoja, o kitas partneris nežino, kaip tai daryti.
Žmogui, kuris ilgai buvo auka, kartais prireikia profesionalų pagalbos, kad iš naujo išmoktų jausti save ir pradėtų mąstyti savarankiškai.
– Kaip nutinka, kad žmogus nustoja pats mąstyti?
V.Keturakis: Kultūriniai stereotipai mus moko – reikia atsisakyti savęs, aukotis dėl kito.
Kita vertus, apginti savo jausmus, poreikius ir mintis reikia pastangų, nes privalu pagalvoti, ką jauti, ko nori. O tai daryti kartais tiesiog tingisi. Kartą nusileidžiama, antrą, o trečią sykį žmogus ima jaustis nelaimingas. Ir net pats nelabai supranta, kodėl.
V.Girgždė: Konfliktai išnaudojimu pagrįstuose santykiuose ir šeimoje, kurioje nėra smurto, skiriasi.
Pirmuoju atveju po konflikto vienam reikia atleisti, nėra pykčio jausmo partneriui, norisi jo pagailėti, jį suprasti, nes gyvenama iliuzija, kad jis kada nors pasikeis.
O antruoju atveju po konflikto abu jaučia pyktį, abu turi nuoskaudų, partneriams kyla noras atsitraukti, pabūti vieniems, apsvarstyti, kiek kurio poreikiai yra vertinami, ar nepraranda savo kriterijų ir vertybių – kas priimtina, o kas ne.
Po konflikto abiem partneriams norisi grįžti labai atsargiai.
