Nuvalkioti klausimai, į kuriuos gyvenimas jau daug kartų yra atsakęs buvusiems anksčiau už mus. Patys kalti, liurbiai! Kaip gi šitaip? Ogi taip. Pažiūrėkite į savo pačių elgesį su mažesniais, silpnesniais už save. Gyvūnais, seneliais, o ypač – vaikais. Kaip siekiate viską sureguliuoti ir sudėlioti į lentynėles.
Nes taip reikia. Taip priimta. Kažkas tau tai jau padarė, o dabar tą patį darai ir tu.
Štai žaislų skyrius naujoje „Senukų“ parduotuvėje. Prie lentynos trypčioja sumišusi mergaitė: aiškiai susidomėjusi robotais transformeriais. Bet viršuje aiškiai baltu ant mėlyno parašyta: „Berniukų žaislai“. Gal ji kokia nenormali, kad domisi savo lyčiai nebūdinga veikla?
Geri dėdės ir visažinės tetos pasirūpino mano kartos vaikyste principingai bausdami už išskustus smilkinius, susiaurintas kelnes, auskarus ir kitą „neformatą“. Mes buvome į laisvę besiveržiančios Lietuvos vaikai, bet užaugę ir subrendę pamatėme štai ką. Tie, kurie iš mūsų atiminėjo uždraustus „Pink Floyd“ ir AC/DC dainų tekstus, mūsų šalyje pasisėję kaip Sosnovskio barščiai. O jų daigai toliau dauginasi.
Todėl žinoma – ten naujoje parduotuvėje, tame pačiame skyriuje yra ir kitos lentynos. Virš jų baltomis raidėmis ant rožinių stendų parašyta „Mergaičių žaislai“. Kokia gėda turėtų būti vyriškai auklėjamam berniukui ten užklysti ir pasidairyti į „mergaitiškus“ daiktus: plastikinius puodelius, lėkštutes, garbanotus ponius ir vienaragius.
Jeigu lietuviai atidarytų tokią parduotuvę kur nors Švedijoje ar Danijoje ir sugalvotų suskirstyti žaislus pagal vaikų lytis, juos tą pačią dieną priblokšti tėveliai paduotų į teismą. Nes čia iš tos pačios istorinės serijos, kai autobuse priekinės eilės būdavo skiriamos baltiesiems, o galinės – juodukams.
Gamta – įvairi ir nenuspėjama. Kartais mergaitė gimsta berniuko kūne, ir atvirkščiai. O būna, kad vaikams tiesiog smalsu išmėginti kitos lyties žaidimus, nes tai visiškai nieko nereiškia. Todėl tokios segregacinės informacinės lentelės tik parodo, kokie suvaržyti esame patys, nors tuo pačiu reikalaujame laisvių iš galingesnių.
O visa tai ateina iš... Visiškai teisingai, jūsų ir mūsų praeities. Psichologai tai vadina introjektais, svarbia savimonės dalimi.
Turbūt ne kartą augdami girdėjote tam tikras frazes. „Mokykis, nes eisi griovių kasti“. „Berniukai neverkia“. Kiek vėliau nuskambėjo ir šitie „Visi vyrai kiaulės“. Arba – „Visos jos – kalės“.
Senelių, tėvų, dėdžių, vyresnių brolių ir seserų gyvenimiška išmintis, kaip įkaitinta adata įkišta į dar minkštą galvą, kad ištikimai nešiotumei visą gyvenimą ir būtinai perduotumei savo atžaloms. Pats nesuprasdamas, kodėl tą ar kitą kartą būtent taip pasielgei. Uždraudei, sugėdinai, sudavei. Padėjai į lentyną ir prislėgei neginčijamo autoriteto akmeniu.
Šis gyvenimo balastas – tai ir anksčiau gyvenusių žinios, nuostatos, taisyklės, tikėjimai, prietarai. Visa tai, kas nėra paremta jūsų asmenine patirtimi. Žinoma, nemaža dalis jų yra racionalūs ir teisingi, nes būtent taip perduodama žmonijos patirtis ir kultūra. Tačiau tarp jų – nemažai dvasinių šiukšlių, kurios nugula savimonės dugne kaip toksiškos drumzlės.
Besišaipantys balsai klasėje. Tėtuko žodžiai: vėl nesimokai, nesistengi, kas iš tavęs bus. Pavargusi motina: pasitrauk, dabar neturiu kada. Vyresnės sesers pavydūs šūksniai: ei tu, gražžžuole... Visa tai yra tolimų dienų vaizdiniai, kurie slūgso pasąmonėje. Ir būna gyvenime akimirkų, kai introjektus iškeliame į paviršių ir pradedame į juos reaguoti kaip vaikystėje.
Prie tų pirmųjų autoritetų netrukus prisideda ir kiti, ne mažiau galingi. Mokytojai, viršininkai, politikai ir dvasininkai. Kuo uždaresnė ir aklo paklusnumo reikalaujanti šeima, kuo labiau į reguliavimą linkusi santvarka, tuo daugiau tokių inkarų į nugarą sminga vargšei aukai.
Atsigręžkite – kur Lietuva buvo vos prieš ketvirtį amžiaus? Ir pažvelkite kur ji dabar. Ilgesys kietam vadovavimui, paklusnumui be diskusijų taip greitai neišsivadės. Bet prieš eilinį kartą žiūrėdami į perkreiptas valdžios burnas prisiminkite, kaip elgiatės su tais, kuriems patys esate valdžia.
