Atsako socialinės politikos konsultantė, psichologė, žurnalistė Dovilė Šakalienė:
„Gerbiama Margarita,
Džiaugiuosi, kad parašėte. Atviras pokalbis yra pirmas žingsnis į problemos sprendimą, nepriklausomai nuo to, ar pagalba reikalinga Jums, ar kitam žmogui, kuri Jums rūpi.
Jau nesyk kalbėjau ir rašiau, kad mūsų visuomenėje esamas 5% psichologinės pagalbos prieinamumas liečia ne tik paprastus piliečius, kaip įprasta manyti. Pagalbos negauna pareigūnai ir medikai – nors jie kasdien prisiima atsakomybę už kitų žmonių sveikatą ir gyvybę. Jei policijos pareigūnų atveju ledai bent kiek pajudėjo – Vytauto Bako ir Sauliaus Skvernelio pastangomis įsteigta keliasdešimt psichologų etatų visoje Lietuvoje, tai kitose srityse vis dar reikua esminių pokyčių.
Medikų atveju situacija vis dar įstrigusi politinės valios lygmenyje, o pokyčių bent iki Seimo rinkimų sunku tikėtis, nes pati sveikatos apsaugos sistema orientuota išskirtinai į žmogaus fiziologiją arba kūną, bet ne sielą, psichiką. Nesyk į mane kreipėsi pagalbos grubiu, net žiauriu medikų bendravimu ar abejingumu nusivylę, įskaudinti žmonės.
Tik piktos valios tokiose situacijose būna retai. Dažniau turime atvejus, kai onkologai, reanimatologai, operacinių slaugytojos nesąmoningai ginasi nuo didžiulės naštos kasdien matyti žmogiškąją kančią ir pacientų mirtis. Negaudami pagalbos, negalėdami saugiai ir padedant psichikos sveikatos profesionalui išventiliuoti neišvengiamų bet kokiam normaliam žmogui emocijų, įprasminti ir integruoti stebimas netektis – jie tiesiog atjungia empatiją, nes kitaip neištvertų. Ir kenčia visi.
Moksliniai tyrimai atskleidė, kad praktiškai neįmanoma nubrėžti ribos tarp psichosomatinių sutrikimų ir fiziologinių ligų. Iš esmės visos ligos ir sutrikimai turi psichologinį komponentą – nuolat stresą patiriantis žmogus ir mažiau atsparus susirgimams, ir patiria sunkesnes komplikacijas. Onkologine liga sergančio vaiko sveikatai tiesioginį teigiamą poveikį turi mamos psichologinė būklė – o kaip ją šiuo metu gali užtikrinti ligoninė, jei psichoonkologų skaičius juokingas, o patys medikai negauna jokios pagalbos?
Bet yra dar viena grupė žmonių, apie kuriuos šiame kontekste labai retai kalbame. Tai mokytojai, pedagogai. Už vaiko ar jauno žmogaus ugdymą, lavinimą atsakingi žmonės neišvengiamai patenka į vaikų ir paauglių emocijų lauką. Iš namų atsinešamos visos problemos – konfliktai, smurtas, skurdas, priklausomybės, plius natūraliai brendimo laikotarpiu ištinkančios hormonų audros ir nuotaikų svyravimai.
Mokytojas turi atpažinti vaiką kamuojančias problemas ir rasti būdą padėti. Šiandien, kai turime fragmentišką pagalbos sistemą, tai padaryti tampa tikru iššūkiu. Stresas didžiulis – psichologinė pagalba kiekvienam pedagogui yra būtina. Šiandien ją gauti vis dar sunku.
Suprantu, kad skamba blogai. Ar noriu Jus nuvilti? Anaiptol.
Kaip rodo statistika, krizių metu žmonės kur kas mažiau serga depresijomis, nes organizmas mobilizuojasi išgyvenimui. Mano supratimu, šiandien Lietuvoje kaip tik yra gili psichologinė ir socialinė krizė, apsunkina skurdo, smurto ir baisaus priklausomybės nuo alkoholio lygio. Tad vienas iš variantų yra mobilizuotis pagalbos sistemos kūrimui.
Visų pirma, jos pareikalauti. Nežinau, kokia yra Jūdų profesija, kuri iš mano aprašytų situacijų Jums tinka, gal ir nė viena, bet Jūs turite teisę į psichologinę pagalbą, į galimybę nukrauti Jus slegiančias problemas, rūpesčius, emocinį nuovargį ir ramiai atrasti sprendimus, kurie Jums leis tinkamai pasirūpinti savimi bei neprarasti gyvenimo džiaugsmo.
Pirmiausia savo poliklinikoje pareikalaukite nemokamų 10 psichologo konsultacijų. Jei esate medikė – galbūt verta suburti kolegas ir kreiptis į įstaigos vadovą: psichohigiena yra būtinybė sveikatos apsaugos darbuotojams, tad pasamdyti psichologą tikrai svarbiau, nei nupirkti tomografą. Jei esate pedagogė – analogiškai galite rimtai pasikalbėti su mokyklos vadovybe ir kreiptis į savivaldybę dėl psichologinių konsultacijų pedagogams užtikrinimo.
Savo kailiu išmėginau, kad pradėjus siekti pokyčių – jie ateina. Ne visuomet iš karto, ne visuomet tiksliai taip, kaip norisi. Bet ateina.
O šiandien tiesiog apdovanokite save puodeliu mėgstamos kavos ar ledų ir ramiu pasivaikščiojimu vakarėjančiame parke. Kaip liudija tyrimai, 45 minutės pasivaikščiojimo ramiu miško ar parko keliuku, o dar geriau – pajūriu, normalizuoja kraujospūdį, sumažina streso hormonų išsiskyrimą ir padovanoja ženkliai ramesnį miegą.
Šilčiausi linkėjimai, Dovilė“.
***
Baisūs dalykai neretai vyksta pačioje artimiausioje aplinkoje. Apie tai linkę nutylėti ne tik liudininkai, bet ir pačios aukos. Patiriate fizinį ar psichologinį smurtą? Esate tokio smurto liudininkai? Netylėkite. Klauskite, prašykite pagalbos, dalinkitės savo patirtimi.
Savo klausimą įrašykite į skydelį, kurį rasite po šiuo straipsniu – atsakymą jūsų nurodytu el. paštu pateiks projekte „Nebijok kalbėti“ dalyvaujantys specialistai arba projekto ambasadorė, žurnalistė Daiva Žeimytė. Anonimiškumą garantuojame.
