Knygoje „Laimės praktika. Keturi paprasti žingsniai, kaip pagerinti kasdienį gyvenimą“ išmoksite kitaip mąstyti apie savo laimę, sužinosite, kaip susikurti realų, bet džiaugsmingą gyvenimą. Jeigu jaučiatės pavargę nuo pozityvaus mąstymo, visokių darbų sąrašų ar mokslinių knygų apie laimę, tuomet jums tikrai patiks tai, kaip paprastai ir tikroviškai viskas perteikiama „Laimės praktikoje“ su siekiu pagerinti jūsų gyvenimą.
Žmonės mano, kad laimė yra vienintelis jausmas, bet taip nėra. Tikrasis būdas jaustis laimingesniems – išplėsti laimės apibrėžimą ir valdyti laimės užkratus. P. G. Johnson dalijasi tikromis istorijomis apie tikrus žmones, kurie įgyvendino keturis praktinės laimės principus. Naudodamiesi apmąstymus skatinančiais darbo knygos stiliaus klausimais, galėsite iš karto pritaikyti šiuos principus savo gyvenime. Sužinosite, kuo laimė yra unikali jums, kaip valdyti dažniausiai pasitaikančias patirtis, kurios žlugdo jūsų laimę.
Iš anglų kalbos vertė Romualdas Grigaliūnas.
Knygos ištrauka
Ketvirtasis principas: laimė yra daugiau, nei jums atrodo
„Galbūt esate laimingesni, nei patys pripažįstate esą?“ – toks buvo pirmasis Laimingų žmonių draugijos devizas.
Kai praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje įkūriau šią draugiją, televizijos pokalbių laidose, radijo eteryje, informacinėse reklamose, knygose, mokymuose ir seminaruose vyravo pagalbos sau ir asmeninio tobulėjimo temos. Daug dėmesio kreipta į keitimąsi bei praeities paliktų žaizdų gydymą, todėl daugumai žmonių tai tapo bendrine pokalbių tema. Bet daugiau laiko vis dėlto stengtasi skirti tam, kas yra negerai, o ne visiems geriems dalykams.
Tuo metu autorė ir oratorė Carolyn‘a Myss mūsų intymumo kalbą pavadino „žaizdologija“ (angl. woundology): užuot mėginę gydyti emocines žaizdas ir nuoskaudas, žmonės ieškojo tarpusavio ryšio bendrų turimų žaizdų pavidalu.
Mums nederėtų kuo labiau sumažinti emocinių iššūkių ar skausmo. Nereikėtų mažinti ir savos laimės. Paklauskite savęs: „Ar apie savo laimės akimirkas kalbi tiek pat daug, kiek ir apie tas, kurios laimę slopina?“ Man kilo mintis, kad, norėdama paskatinti žmones kalbėti apie laimę, turiu padėti jiems pastebėti visas akimirkas (ar bent daugiau jų), kai jaučiasi gerai.
Tai įkvėpė mane susimąstyti apie laimės apibrėžimą. Ir supratau, kad laimė – tai tas metas, kai jaučiamės gerai.
Laimė nėra vienoda. Į žodį „laimingas“ sudedame daugybę teigiamų jausmų, todėl nė nesusimąstome, koks platus jausmų spektras iš tiesų yra laimė. Taip apribojamas mūsų laimės suvokimas, todėl pasidaro labai paprasta nepastebėti visų laimės rūšių.
Ironiška, kad atpažinti galybę laimingų jausmų rūšių gali būti sudėtinga. Ne dėl to, jog sudėtinga jaustis gerai. Tiesiog neretai ignoruojame visas smulkias akimirkas, kurios daro mus laimingus. Dažnai jų paprasčiausiai neįvertiname, o kartais nė nepastebime.
Kai įkūriau draugiją, terapeutai naudodavo populiarų plakatą su užrašu „Ką šiandien jaučiu?“, kuris padėdavo pacientams atpažinti įvairias emocijas. Nusprendžiau tame plakate įvardytus jausmus suskirstyti į dvi kategorijas: vieni vertė jaustis gerai, o kiti – blogai. Tada suskaičiavau kiekvieną kategoriją ir pastebėjau, kad plakate surašyta maždaug tris kartus daugiau blogų jausmų nei gerų.
Susimąsčiau: „Argi neturėtų tame plakate pateiktų gerų ir blogų jausmų skaičius būti vienodas ar bent beveik vienodas?“ Man kilo klausimų, ar tik terapeutų bendruomenė, pati to nenorėdama, nemoko žmonių atpažinti daugiau neigiamų nei teigiamų jausmų.
Po keleto savaičių dalyvavau organizacijos, kurioje dirbau, susirinkime. Mudu su bendradarbiu smaginomės, bandydami skirti dešimt laimės tipų. Ir labai greitai sugalvojome net aštuoniolika. O bėgant metams, aš tą sąrašą dar papildžiau – taip jis išaugo iki trisdešimt vieno laimės tipo.
Laimė nėra tiesinė funkcija. Ji nėra vienoda visiems ir kiekvienam. Be to, nestovi vietoje. Laimė yra gausi. Ji – daugiau, nei jums atrodo.
Kuo geriau jaučiatės, tuo stipresnė jūsų energinė vibracija. Tai irgi leidžia patirti mažiau streso, lengviau suvaldyti laimės slopiklius ir netgi paprasčiau pasiekti karščiausias svajones.
Laimingų akimirkų būna visą laiką, net ir pačiame nelaimių įkarštyje, nes laimė nėra nelaimės, baimės, streso, chaoso ar dirgiklių nebuvimas. Norint patirti daugiau laimės, tereikia pastebėti ir pripažinti visas pasitaikančias laimingas akimirkas. O Laimingų žmonių draugijos trisdešimt vienas laimės tipas kaip tik ir
padeda tai padaryti. Jis praplečia tai, kaip apibrėžiate laimę, todėl jums paprasčiausiai tereikia pastebėti, kada tų laimingų akimirkų pasitaiko.
Veikiausiai nepavyks patirti visų trisdešimt vieno tipo laimių kasdien. Tikėtina, kad nuolat patirsite tuos, kurie jums atrodys artimiausi, bet patirsite daugiau nei vieną kartą per dieną. O pradėję pastebėti skirtingus laimės tipus, imsite lengviau atpažinti tas akimirkas, kai jie pasitaikys. Taip patirsite daugiau geros savijautos, pakylėtos nuotaikos momentų.
O dabar išsiaiškinkime, kiek daug tos laimės gali būti.
***
Pramogos
„Mano ketverių metų dukters klasė kalbėjosi su vienu klasės draugu, kuris buvo Argentinoje, – pasakojo Francisco‘as. – Kadangi mes buvome Ispanijoje, visai kitoje laiko juostoje, pas juos jau – naktis, ir vaikai panoro sužinoti, kodėl.“
„Išmoksime, kaip veikia planetos, – atsakė mokytoja. – Taigi pradėkime nuo Didžiojo sprogimo teorijos.“
Francisco‘as pamanė: „Tai bus tikrai įdomu, jie juk dar tokie maži.“
Po kelių dienų jo duktė parėjo namo labai susijaudinusi dėl Visatos atsiradimo. „Iš pradžių ničnieko nebuvo, – aiškino mergaitė. – Jokių žmonių, gyvūnų, augalų, bet ta tuštuma buvo labai suspausta. Taip stipriai, kad ji tiesiog sprogo – bam! Ir tada atsirado viskas: augalai, gyvūnai ir žmonės. Viskas.“
„Ką gi, tai juk tikrai nebloga Didžiojo sprogimo teorijos santrauka,“ – pamanė Francisco‘as.
Kitą dieną jo dukrelei teko praleisti pamokas. „Labai gaila, kad negalėsi daugiau sužinoti, kaip prasidėjo Visata,“ – tarė Francisco‘as.
„Oi, aš jau viską ir taip žinau, – atsakė ji. – Nieko daugiau ir neišmokčiau.“
„Mane be galo džiugino, kaip ji suprato šią ypač sudėtingą temą, – pasakojo Francisco‘as. – Jos galvoje visą šį dalyką apima toks į keturias eilutes telpantis Didžiojo sprogimo teorijos paaiškinimas. O mes juk kartais bandome viską pernelyg sukomplikuoti.“
***
Naujas vadybininko pareigas užėmęs Richard‘as ruošėsi pateikti pirmąją departamento biudžeto paraišką. Viršininkas jam patarė: „Visada į savo biudžeto „norų sąrašą“ įtrauk absoliučiai viską, ko gali prireikti, nes dauguma punktų vis tiek bus atmesti.“
Richard‘as suvokė, kad pradinis biudžeto sąrašas yra tik dalis laviravimo tarp skirtingų vadovybės lygmenų. Kuris nors lygmuo reikalaus vieno dalyko (net jeigu iš tiesų to net nereikia), o kitas sakys: „Ne.“ Richard‘as žinojo, kad, nevykstant tokiam korporatyviam laviravimui, buhalterijos skyriui atrodys, jog jie neatlieka savo pareigų.
Todėl jis nusprendė šiek tiek pasismaginti ir paprašyti sau į biurą sūkurinės vonios. Taip jie gaus tikrai atmetimo vertą punktą. Be to, viršininkas juk jam buvo sakęs: „Tavo biudžetas yra tavo norų sąrašas.“
Richard‘as pamanė, kad viršininkas tai pamatys, pasijuoks ir išbrauks. Tačiau, didžiausiai Richard‘o nuostabai, reikalavimą gauti sūkurinę vonią patvirtino ne tik jo viršininkas, bet ir dar trys vadybos lygmenys. Tereikėjo įveikti paskutinį lygmenį, ir jau būtų reikėję eiti išsirinkti, kokios vonios norėtų savo biure. Nors ir buvo priblokštas, kartu žavėjosi tokia galimybe.
Deja, per paskutinę patikrą Richard‘o prašymas gauti sūkurinę vonią buvo atmestas. Kad ir kaip ten būtų, jis pasidžiaugė, mąstydamas, kokios spalvos vonia labiau tiktų jo biure, – žalio marmuro ar granito.
