Taigi, kas vyksta galvos smegenyse, kai įsimylime? Įsimylėjėlių galvos smegenų vaizdas panašus į asmenų, turinčių priklausomybę nuo kvaišalų. Padidėja aktyvumas tos smegenų dalies, kurioje gaminamas dopaminas, skatinantis teigiamas, malonias mintis ir jausmus. Beveik nepaliaujamai galvojame apie kitą asmenį ir su juo norime būti. Kopenhagoje (Danija) gyvenanti L.Frank ir į savo meilės paslaptis pažvelgė ne pro rožinius akinius, o moksliškai. Ji apie meilę parašė knygą.
– Ką bendra su romantika turite jūs, neurobiologė? – L.Frank paklausė vokiečių žurnalistai.
– Kodėl šią temą turėtume atiduoti filosofams ir poetams? Jie gražiai rašo apie meilę, bet jų požiūris ribotas, nes paremtas tik asmeniniais vertinimais. Norint ištirti šio jausmo išskirtinumą, būtina atsigręžti ir į mokslą. Šis daug ką atskleidžia apie žmogaus elgesio ir emocijų pagrindus. Siekiau ne tik apskritai giliau suvokti meilę, bet ir meilę, kurią esu patyrusi savo gyvenime.
– Bet iki tol teko atlaikyti likimo smūgį: 56-erių sutuoktinį pasiglemžė vėžys. Dėl to, kaip sakote, jūsų meilė tapo bename. Paaiškinkite šio žodžio prasmę.
– Kai jaunystėje netekau mamos, o po daugelio metų – ir tėvo, su kuriuo buvau labai artima, maniau, kad jau žinau, ką reiškia sielvartas ir praradimas.
Bet sutuoktinio netektis sukėlė kitokių jausmų. Sielvartas dėl Morteno, mano vyro, mirties smogė itin negailestingai. Jaučiau meilę, kuria su juo buvau įpratusi dalytis. Tačiau dabar neturėjau kam jos dovanoti. Ji kaupėsi mano viduje, tapo našta ir lenkė prie žemės. Bauginantis jausmas, privertęs susimąstyti. Supratau, kokią didelę mano gyvenimo dalį sudarė meilė.
– Meilė – visapusiška tema. Vien bandymas vertinti šį jausmą moksliniu požiūriu panašus į pasmerktą žlugti projektą. Neaišku, nuo ko pradėti ir kur sustoti.
– „Biologijoje niekas neturi prasmės, išskyrus evoliuciją“. Tai – iš Ukrainos kilusio amerikiečio, genetikos ir evoliucinės biologijos specialisto Theodosiuso Dobzhansky mintis. Tad siekiant geriau suprasti meilės ypatingumą reikia pradėti nuo evoliucijos – laipsniškų paveldimų savybių pokyčių iš kartos į kartą.
Tai buvo atspirties taškas, nuo kurio tyrimą nukreipiau į psichologijos ir biochemijos sritis.
– Žmogus priklauso žinduoliams. Šios klasės atstovai labai retai užmezga partnerystę – vos trys– penki procentai visų žinduolių. Kodėl tik žmogus trokšta ilgesnių santykių?
– Daug galima kalbėti apie teoriją, tvirtinančią, kad mūsų smegenys atlieka pagrindinį vaidmenį. Jos evoliucijos metu tapo tokios didelės, kad mūsų vaikai turėjo gimti nesubrendę, – antraip galva netilptų į gimdymo kanalą. Rūpintis tokiu vaiku reikia ilgai ir sunkiai.
Tuo pat metu mūsų smegenims reikia energijos. Norint patenkinti didelį energijos suvartojimo poreikį reikia gauti pakankamai maisto. Matyt, po tam tikro laiko moterys negalėdavo vienos prižiūrėti savo atžalų – reikėjo vyrų pagalbos. Užuot klajoję ir retsykiais poruodamiesi, jie užmezgė ryšį su moterimi ir kartu su ja ėmė rūpintis palikuoniais.
– Kokią naudą iš šio ryšio turėjo vyrai?
– Jie užtikrino savo palikuonių išgyvenimą. Šio noro nejautusių tėvų vaikai turėjo blogesnes galimybes išlikti. Tokiu būdu laikui bėgant galėjo įsitvirtinti genetiniai variantai, kurie leido susieti ryšį. Buvo įdiegta meilės programėlė...
– ... kuri atrodo labai pažeidžiama. Štai Vokietijoje trims santuokoms tenka vienos skyrybos.
– Nenuostabu, jei atsižvelgsime į esminį šios sąjungos tikslą. Gamta nenustatė, kad su vienu žmogumi būtume sujungti visam gyvenimui. Bet pasirūpino, kad su partneriu kartu liktume pakankamai ilgai, kol bendras vaikas įveiks sunkiausias gyvenimo kliūtis.
– Teigiate, jog tuokdamiesi ir bandydami įsipareigoti visam gyvenimui prieštaraujame gamtos dėsniams, nes ji sukūrė meilės lūžio tašką?
– Kai kuriems žmonėms meilės planas galioja visą gyvenimą.
Bet nėra jokio gamtos įstatymo, pagal kurį dabar tenkinantys, džiuginantys santykiai dar ir po 10 metų liktų tokie patys. Įsimylime ir manome, kad radome tinkamą partnerį ar partnerę. Veikiausiai taip ir yra – net jei tik trumpam.
– Ką patartumėte?
– Nesvarstyti, ar šis asmuo yra būtent „tas, ta“, o žingsnis po žingsnio įsitikinti. Tuomet paaiškės – gal taip, o gal ir ne.
– Atrodo, lyg tai būtų taip lengva...
– Tereikia nutildyti vidinį balsą, norintį mums įteigti, jog turime būti kartu iki gyvenimo pabaigos. To mums gamta nenurodė. Tai – kultūros ir žmogaus suvokimo, kokie turi būti idealūs santykiai, išraiška.
– Apklausos atskleidžia, jog daugelis žmonių norėtų sutikti giminingos sielos partnerį. Moterys – šiek tiek dažniau, bet to siektų ir 55 proc. vyrų. Tikite sielų giminystės samprata?
– Ne, bent jau ta reikšme, jog du žmonės sukurti vienas kitam. Šiuo atveju nėra nė vieno mokslinio įrodymo. Sielų giminystės sampratą vertinu gana kritiškai. Tyrimas atskleidžia, jog tikėjimas sielų giminyste gali užgožti požiūrį į esamą partnerystę. Šios teorijos šalininkams sunkiau susitaikyti su sutuoktinio ar draugo trūkumais. Jie linkę perdėti jų tariamas klaidas, nes mano, jog jis ar ji nėra giminingos sielos. Tokie žmonės daugiau būna nepatenkinti partneryste, dažniau skiriasi.
Svarbu suprasti, jog mūsų patiriamus jausmus lemia ne vien partneris ar jo savybės, bet ir asmeninis vertinimas bei lūkesčiai. Neslėpsiu, turėjau santykių, kurių nelaikiau idealiais.
Jaučiau, kad kažko trūksta, pavyzdžiui, įdomių diskusijų. Bet ši partnerystė buvo gera daugeliu kitų atžvilgių. Ar vertėjo ieškoti tos mažos dalies, kurios man trūko? Gal partneris jos išvis neturėjo? Bet juk ryšys su juo buvo laimingas.
– Rašote, jog žmogus, nepaisant lyties, monogamiškas ir kartu ištvirkęs. Kaip taip gali būti?
– Šios dvi savybės būdingos kiekvienam ir kiekvienai. Viena vertus, norime sekso – čia ir nedelsiant. Kita vertus, turime emocinio ryšio ir pastovumo poreikį. Abu šie troškimai prasmingi giminės pratęsimo požiūriu. Žinome ir savo geidulingąją pusę. Galima būti laimingam su partneriu ir sutikti žmogų, su kuriuo norėtume pasimylėti. Bet neturime pasiduoti šiam troškimui.
Reikia apmąstyti pasekmes, tada prieisime prie visai kitokios išvados.
– Tai primena vokiečių literatūros klasiko Johanno Wolfgango von Goethe’s herojų Faustą, sakiusį: „Ak, mano krūtinėje gyvena dvi sielos.“ Nejau vien abejonės mus sulaiko nuo meilės romanų?
– Viena vertus, taip. Tačiau žinome ir tai, kad kiekvieno žmogaus lytinis potraukis gali skirtis.
– Vaikystės metais tėvo jums suteiktą saugumo jausmą dabar laikote dovana. Kodėl?
– Santykių teorija atskleidžia, jog pirmaisiais mūsų gyvenimo metais reikalingas emocinis ryšys su kitu žmogumi, kuris mus saugo ir mumis rūpinasi. Šis ryšys padeda pozityvaus socialinio ir emocinio ugdymo pamatą.
Visuomet jaučiau artumą su tėvu, bet nesupratau, kiek tai davė naudos. Šis jausmas padėjo man vėliau užmegzti stabilius santykius ir netgi į meilę žvelgti kaip į savaime suprantamą dalyką. Šitai supratau tik po pokalbių su psichologu ir įvertinusi tyrimus.
– Hormonai, evoliucija, psichikos būklė, kultūra – ar dar galime save kontroliuoti, kai įsimylime?
– Manau, kad bent jau šio jausmo negalime kontroliuoti. Pasimatymų paslaugos sritis sukuria nuomonę, kad poros suranda viena kitą ir tampa laimingos dėl juos jungiančių bendrų interesų. Bet nėra jokių įrodymų, jog toks pažinties tipas geresnis nei klasikinis būdas: žmonės atsitiktinai susitinka ir susipažįsta.
– Sunki užduotis, nes, matyt, iš viso nežinome, ko ieškome. Žinoma, ypač traukia tam tikros savybės. Cituojate psichologo Paulo Eastwicko žodžius: „Visi esame neapsaugoti nuo grožio galios.“ Bet su kuo galiausiai susisiejame, tai jau visiškai kitas klausimas.
– Manome, jog norime šalia savęs žmogaus, pasižyminčio tam tikromis savybėmis. Bet nėra jokios garantijos, kad iš tikrųjų įsimylėsime būtent tokį žmogų. Iš anksto nežinome, su kuo santykiai susiklostys. Galime tik išbandyti ir laukti, kokia linkme viskas pakryps.
– Skamba labai lemtingai ir nelabai moksliškai.
– Meilės formulės niekada nebus. Ir aš nesiekiau jos rasti, tiesiog norėjau daugiau sužinoti apie meilę, geriau suprasti šį jausmą. Išmokau tikroviškiau žvelgti į lūkesčius, siejamus su meile, bet gal praradau šiek tiek romantikos.
Kita vertus, labiau vertinu meilę, kurią turiu savo gyvenime.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
