„Patarčiau tėveliams šeimoje kuo anksčiau padaryti namų darbus – rasti progą su dukra ar sūnumi ramiai pasikalbėti negalios tema ir vaikui suprantama kalba pasakyti, kad taip jau nutinka, jog kai kurie žmonės negali vaikščioti, prasčiau mato ar girdi, o gal šių gebėjimų iš viso neturi. Padėkime suprasti, kad skirtingos galios yra ne apie žmogų, bet apie jo papildomus poreikius atlikti tam tikrus kitiems įprastus veiksmus“, – sako vaiko teisių gynėja, psichologė Romalda Stasionienė.
Vis labiau priimame kitoniškumą
Vaiko teisių gynėjos nuomone, visuomenėje didėja kitoniškumo – iš daugumos savo išvaizda ar elgesiu, taip pat ir savo skirtingomis galiomis išsiskiriančiųjų priėmimas.
Tačiau bet kuris vaikas, kai dėl savo išorės ar vidinių ypatumų skiriasi nuo daugumos, R. Stasionienės nuomone, vis dar dažniau susiduria su psichologiniu spaudimu iš bendraamžių, tai yra jo ribų peržengimu, atstūmimu ir pan. Taip pat gali patirti ir didesnę netinkamo elgesio riziką šeimose. O taip gali nutikti dėl labai paprastos priežasties – dažnai visą parą vaiku besirūpinančių artimųjų lėtinio nuovargio.
Vaiko teisių gynėja atkreipia dėmesį, kad įvairiose gyvenimiškose situacijose geresnis negalios lauko supratimas gali mums padėti išvengti netyčinės skriaudos prieš ypatingą vaiką ar net visą šeimą. Pavyzdžiui, jeigu stabtelsime, prieš skubėdami į pagalbą tėveliams su patarimais, kai vaikas „užsiožiavo“ viešoje vietoje. Juk priežastys gali būti pačios įvairiausios, o vaiko tėveliai geriausiai žino jų įveikos būdus.
Todėl negalios lauku aktyviai domisi ir dirbantieji vaiko gerovės srityje. Tai padeda vienodai gerai išmanyti visų vaikų poreikius ir pasirūpinti pagalba jiems, kai tikrai to prireikia.
„Vertinant pagalbos vaikui ir šeimai poreikį, bene reikšmingiausia mums yra vaiko nuomonė. Tad kai kalbamės su, pavyzdžiui, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų turinčiu vaiku, ir kai turime duomenų, kad jis galėjo patirti skriaudą, pasitelkiame ir specifines žinias, kantrybę ir empatiją“, – dalijasi mintimis vaiko teisių gynėja R. Stasionienė.
Save suvokia per kitų reakcijas
Lietuvos negalios organizacijų forumo advokacijos vadovė Simona Aginskaitė atskleidžia, kad vaikai savo galias suvokia santykyje su visuomene, tai patvirtina įvairūs tyrimai. „Tarkime, vaikas bendrauja gestų kalba, o gal juda vežimėlio pagalba – jam tai atrodo natūralus būdas gyventi ir siekti savo tikslų. Ir tik susidūręs su kitų reakcijomis, jis gali įtikėti savo ribomis“, – sako S. Aginskaitė.
Todėl, pasak ekspertės, derėtų būti jautriems savo reakcijoms viešose vietose, vengti perdėto dėmesio ar kitais būdais išskirti bet kurį vaiką, net ir turint pačius geriausius ketinimus.
S. Aginskaitė pasakoja, kad bendraujant su skirtingų galių turinčių vaikų tėvais jai tenka girdėti, jog juos dažnai vis dar trikdo aplinkinių žvilgsniai. Pasitaiko, kad suaugusieji demonstruoja užuojautą, o smalsūs mažesni vaikai, natūralu, kad garsiai užduoda tėvams klausimus. Dėl to kartais susiklosto jiems nepatogi atmosfera kavinėje, kino teatre, autobuse ar kt.
„Tikriausiai dažnas įsivaizduojame, kad netekę regėjimo ar galimybės vaikščioti – patys norėtume užuojautos. Tačiau svarbu suprasti, kad mūsų visų patirtis labai skirtinga, tad kai vaikas prie savo galių jau yra prisitaikęs, jis jaučiasi daug saugiau, nei pasijustume bet kuris kitas, savo gebėjimų netekęs staiga“, – akcentuoja pašnekovė.
Svarbios galimybės, ne išimtys
Kai kalbame apie vaiką ar jaunuolį su negalia ugdymo procese, S. Aginskaitė patikina, kad svarbiausia šiems mokslo siekiantiems jauniems žmonėms turėti vienodas galimybes su kitais. Tad turime padėti tokias galimybes užtikrinti. Pašnekovė vardija pakankamą pagalbos specialistų parengimą, mokyklų prieinamumą ir kitų erdvių pritaikymą turintiems sunkumų judėti, filmų, teatro ar įvairių kultūros renginių prieinamumą vaikams su regos ar klausos negalia ir t.t.
Ekspertė siūlo pradėti nuo mažų žingsnių ir stebėti, kaip tai keičia aplinką ir santykius tarp mūsų.
Tarkime, vaikų darželyje mažieji lanksto 3D origamius, o pedagogė supranta, kad vienam iš mažųjų, turinčiam Dauno sindromą, ši užduotis pernelyg sunki. Išties tam reikia judesių tikslumo ir susikaupimo. Todėl šiam vaikui išradinga pedagogė pasiūlys ne 3D, o panašų, tik plokščią darbelį – taip mažasis irgi liks įsitraukęs į tokią pačią veiklą su kitais vaikais.
Tą pačią situaciją galime priimti įvairiai
S. Aginskaitė siūlo pasklaidyti šaunią į lietuvių kalbą išverstą suomių knygelę „Aš irgi galiu“, kurioje vaizdžiai atskleidžiamos skirtingos vaikų galios. Tarkime, pasakojama, kad vaikas gali nevaikščioti, bet jis juda vežimėliu – o jie būna įvairūs, ir sportiniai, ir elektriniai. Būna bioninių rankų, dirbtinių akių, gestų kalba, įvairių elektroninių pagalbos priemonių – ir visa tai pateikiama kaip įdomi įvairovė, kuri padeda turintiesiems negalią dalyvauti veiklose kartu su visais.
„Tokio romaus požiūrio mums dar labai reikia mokytis. Taip pamažu mes geriau vieni kitus pažįstame, tad ir ateina supratimas, kad mūsų galias lemia ne sveikatos būklė, o visuomenės požiūris ir pakankamas aplinkos prieinamumas skirtingų galių žmonėms“, – tvirtina pašnekovė.
Praktikės įsitikinimu, negalia yra ne vien medicininė būklė, tai ir kultūrinis fenomenas. O kiekvienas iš mūsų turime galią formuoti visiems lygias galimybes, ypač augindami vaikus ir formuodami jų nuostatas.
Kilus klausimams, kviečiame žmones pasikonsultuoti su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 8 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant bendruoju pagalbos numeriu 112.
