Rodė didžiausias dėvėtas kelnes
Apie Šimonių miestelyje gyvenantį ir avininkyste besiverčiantį 52 metų Alvydą Kavoliūną „Panevėžio rytas“ rašė praėjus beveik metams po skrandžio mažinimo operacijos. Tuomet vyras dar tik mokėsi gyventi kitokiu ritmu, pratino organizmą prie naujų mitybos taisyklių ir sveikesnio gyvenimo būdo.
Chirurgų dėka liesėti pradėjęs vyras laikraščio fotografui tada rodė kelnes, kurias dėvėjo prieš operaciją, kai svėrė 168 kilogramus.
Ne visi tada tikėjo, kad sumažintas skrandis duos ilgalaikį efektą. Buvo manančiųjų, kad sočiai prisikirsti įpratęs vyras neatsispirs gardaus maisto pagundoms ir po metų kitų pamirš medikų prisakymus, vėl bus kaip kubiliukas.
Šimonietis pasirodė esąs užsispyręs. Kartą pasiryžęs atsikratyti nereikalingų kilogramų A. Kavoliūnas 5 metus drausmingai laikėsi gydytojų nurodymų, ribojo maisto kiekį, atidžiai rinkosi produktus ir, kai tik galėjo, automobilį keitė dviračiu ar ėjimu pėsčiomis.
Gyvenant tokiu režimu nėra grėsmės vėl pavirsti lašinių kalnu. Tačiau šiek tiek atleidus vadžias svoris kaipmat ima augti.
Prie kelių ligų – ir depresija
Po chirurginės intervencijos 186 centimetrų ūgio vyrui pavyko sulysti iki 98 kilogramų. Žiemą jis šiek tiek pasunkėja, svoris keliais kilogramais perkopia šimtą. Vasarą žiemos riebalai ištirpsta kaip nebuvę.
A. Kavoliūnas sako, kad, išvedus visų sezonų vidurkį, jo svoris kelinti metai sukasi apie 100 kilogramų.
Ryžtis skrandžio mažinimo operacijai A. Kavoliūnas apsisprendė po vieno vizito pas gydytoją, kai medikė tiesiai šviesiai paklausė, norįs jis gyventi ar ne. Tada ūkininkas kentėjo nuo kelių rimtų ligų, vis smarkiau progresuojančių nuo didėjančio svorio. Gydytojų komisija jam buvo skyrusi antrą neįgalumo grupę.
Kasmet A. Kavoliūnui darėsi vis sunkiau judėti, jis jau nebepajėgė vairuoti traktoriaus ir beveik nebegalėjo paeiti. Sunkiasvorį kankino aukštas kraujospūdis, dusulys, stuburo problemos, o galiausiai pristojo ir depresija.
„Norėjau nusipirkęs pistoletą nusišauti, nes iš medžioklinio šautuvo pats taip paprastai nenusišausi.
Nebenorėjau gyventi, nes jaučiausi lyg nepaslankus kalnas, nei dirbti begalėjau, nei išsimiegot normaliai, staiga viskas pasidarė nebeįdomu, nebemiela, nebereikalinga. Pardaviau traktorių, nes jaučiau, kad kapais atsiduoda, kad mano paskutinės gyvenimo minutės tiksi“, – anuometę būseną prisiminė A. Kavoliūnas.
Dietos ir sportas nebegelbėjo
Vienu metu A. Kavoliūnas bandė savomis jėgomis gelbėtis nuo antsvorio, ėmė mažiau valgyti ir pabandė bėgioti krosą. Tačiau fizinio krūvio neatlaikė kojų sąnariai.
Medikai, į kuriuos A. Kavoliūnas kreipėsi dėl galimybių sumažinti svorį, patarė neturėti iliuzijų dėl dietų. Nei drastiškas maisto kiekio mažinimas, nei mankštos ar didesni fiziniai krūviai jo atveju jau nebegalėjo padėti.
A. Kavoliūnas nuo vaikystės nebuvo liesas, sulaukęs pilnametystės aukštas vyras svėrė 86 kilogramus. Kasmet svorio vis prisidėdavo, o nuo 33 metų jis ėmė sunkėti katastrofiškai greit. Ūkininkas mano, kad polinkį stambėti jis paveldėjo iš tėvo, tas buvo tvirtai suręstas ir visą amžių antsvorio turėjęs žmogus.
Iki kol atsigulė ant operacinio stalo, A. Kavoliūnas išklausė kelių skirtingų gydytojų nuomonių apie skrandžio mažinimą. Vieni jį konsultavę medikai siūlė dėti žiedą, kiti – padaryti maistui aplinkkelį, suformuoti papildomą mažą skranduką. Po gydytojų konsiliumo buvo nuspręsta pritaikyti pastarąjį variantą.
A. Kavoliūną operavo Kauno klinikose. Už operaciją vyras sumokėjo per 5 tūkst. litų. Vien įranga, kurią teko pačiam nusipirkti vaistinėje, kainavo 4 tūkst. litų.
„Dabar mano skrandis kaip kūdikio, į jį telpa tik 200 gramų maisto. Jei suvalgau vieną bananą, antrą galiu valgyti tik po poros valandų“, – sako vyras.
Kūdikio skrandžiui – naujagimių tyrelės
Du mėnesius po operacijos pacientas galėjo valgyti tik naujagimių tyreles, ir tas labai mažais kiekiais. Dar po mėnesio buvo leista paragauti maltos mėsos. Gydytojai žadėjo, kad po pusmečio jis galės ir šašlyku gardžiuotis, ir alučio pagurkšnoti.
„Taip lengva ir gera dabar. Atrodo, esu gerokai laimingesnis. Ir hemorojaus nebėra, ir stuburas susitvarkė, ir sąnariai nebeskauda, vaistų nuo aukšto kraujospūdžio nebevartoju. Atsirado net noras pas mergas eiti“, – šmaikščiai savo dabartinę būseną apibūdino A. Kavoliūnas.
Gydytojų leidimu valgyti šašlykus ir gerti alų vyras kelerius metus po operacijos vis dėlto nesinaudojo. Tuoj po operacijos buvo paragavęs, bet išsigando, kad taip sunkiai nusikratyti kilogramai nesugrįžtų.
Dabar A. Kavoliūnas kartais panuodėmiauja: išlenkia ir alaus bokalą, ir kepsnį sukerta, ir net degtinės taurelę išlenkia. Tik smaguriavimų porcijos dabar visai kitokios nei anksčiau.
„Šiais metais taip susidėjo, kad ne vienas draugas ir giminaitis penkiasdešimtmečius šventė. Jei vaišės prasideda 19 valandą vakaro, man iki nakties užtenka vieno karšto patiekalo. Per visą vakarą knaibau tą patį kepsnį, neliečiu nei silkių, nei mišrainių, nei kepeninių dešrų“, – pasakojo A. Kavoliūnas.
Kartais būna nenumaldomai sunku susivaldyti nepersivalgius, neišgėrus daugiau.
„Bet prisimenu, kad butelis degtinės turi kalorijų tiek, kiek sviesto pakelis“, – juokiasi ūkininkas.
Valgė sočiai ir gausiai
A. Kavoliūnas pripažįsta, kad sveikatą atėmusį antsvorį užsiaugino netinkamu gyvenimo būdu, o ne vien genetiniu polinkiu tukti.
Baigęs technikumą ir įgijęs vairuotojo-automechaniko specialybę šimoniškis įsidarbino Kupiškyje autobuso vairuotoju.
„Kelerius metus mano dienos maistas tebuvo bufeto dešrelės ir garstyčios, sočiau prisikirsdavau vakare, po darbo, bet irgi kas po ranka pakliūva, nes kol buvau viengungis, nebuvo kas lauktų su karštu naminiu maistu.
Kai atsirado antra pusė, džiugiai kasvakar skubėdavau namo – manoji buvo puiki šeimininkė, gardžiai gamino. Tada jau valgiau pilna burna, jei tepiau sviesto ant duonos, tai storai. Į lėkštę kroviau riebų majonezą, kirtau padaže plaukiančius kotletus, riebius kepsnius, o kavą ir arbatą gausiai saldinau“, – pasakojo vyras.
Sėdėjimas visą dieną prie vairo irgi nelieknino.
Vėliau ėmęs ūkininkauti A. Kavoliūnas buvo priverstas daugiau judėti, tačiau iš namų kiemo be automobilio nė kojos nekeldavo, net į už kelių šimtų metrų esančią miestelio parduotuvę riedėdavo su mašina.
Stambus vyras labai mėgo saldumynus. Važiuodamas traktoriumi į laukus pasiimdavo kelis šimtus gramų saldainių „Karvutė“ ir visus iki vieno sušveisdavo.
Vienintelis nepatogumas – gerti vitaminus
Kiekvieną rytą 3 kilometrus iki fermos A. Kavoliūnas dažnai nueina pėsčias. Jei labai skuba, sėda ant dviračio. Tik pastaraisiais metais vis dažniau ėmė grįžti prie senų įpročių ir naudotis automobiliu net nedideliems atstumams įveikti.
Po operacijos, paisant gydytojų rekomenduotų mitybos taisyklių, atsisakius tukinančių produktų ir vienu metu suvalgant labai nedidelį maisto kiekį, per kelis mėnesius visiškai pasikeitė skonis.
A. Kavoliūno nebetraukia saldumynai, norisi ko aštraus, tad triauškia svogūnus ir česnakus. Per penkerius metus A. Kavoliūnas nė karto sau nepirko saldainių.
Dabar pagrindinis vyro maistas – daržovės. A. Kavoliūnas valgo burokėlius, kopūstus, agurkus, morkas, o bulvę į lėkštę dedasi labai retai. Iš pieniškų produktų vartoja liesą sūrį, varškę, jogurtą, rūgpienį. Anksčiau jis labai mėgo riebų pieną su uogienėmis, dabar į tokį maistą net skersa akimi nebežiūri.
Nei kavos, nei arbatos vyriškis nesaldina. Vienu prisėdimu maisto suvalgo tik tiek, kiek telpa į stiklinę, o maitintis stengiasi 4–5 kartus per dieną.
Vienintelis po skrandžio mažinimo operacijos likęs nepatogumas – nuolatinis vitaminų gėrimas. Organizmas nebepajėgia pasisavinti reikiamo geležies kiekio, tad šį maisto papildą A. Kavoliūnas bus priverstas gerti visą gyvenimą.
Kovoti su silpnybėmis reikia pačiam
„Gėda sakyti, bet šią žiemą priaugau keletą kilogramų. Bijau net ant svarstyklių lipti, nereikia nė svertis, iš rūbų jaučiu. Džinsai, kuriuos nešiojau vasarą, per ankšti pasidarė. Spėju, prisiauginau kokius 10 kilogramų“, – atvirai prisipažino A. Kavoliūnas.
Dėl šiek tiek padidėjusio svorio kupiškėnas nekaltina medikų, vyro manymu, operacija buvo atlikta gerai ir svoris nedidėjo tol, kol jis laikėsi griežtos dietos bei aktyvaus gyvenimo būdo.
Nereikalingas dešimtkilogramis susikaupė dėl paties aplaidumo. Vyras prisipažino, kad šią žiemą retai kur einąs pėsčias. Nebe taip skrupulingai laikosi dietos, riebios žuvies, sūrio ir alaus į skrandį įmeta, ir vitaminų kurį laiką nebegeria.
„Daug valgyti negaliu, bet būna, kad padauginu maisto, tada pajuntu silpnumą, turiu pagulėti. Dar prieš operaciją šeimos gydytoja man aiškino, kad chirurgai tik skrandį sumažins, bet mano mąstymo nepakeis, su savo silpnybėmis privalėsiu kovoti pats. Dabar turiu iš naujo susiimti“, – sakė A. Kavoliūnas.
