„Kelionė 1973 m. lapkritį su Maryte ir neseniai gimusia vyriausiąja dukrele Vega iš Jerevano į Vilnių buvo pirmoji mano gyvenime išvyka iš Armėnijos.
Tas lapkritis Vilniuje nebuvo šaltas, mieste dar žaliavo žolė. Apskritai čia man viskas patiko, tik ilgai stigdavo tokios šviesos ir saulės, prie kurios buvau įpratęs tėvynėje. Atrodydavo, kad kažkas pamiršo įjungti mieste šviesą”, – prisiminė gyvenimo pradžią Vilniuje 63 metų R. Arutiunianas.
– Lietuviai nėra tokie emocingi ir atviri žmonės kaip armėnai. Ar tai nebuvo neįprasta?
– Visokių yra armėnų. Nelaikau savęs per daug emocingu. Mano motina buvo santūri moteris, o tėvas – kur kas emocingesnis.
Žmogaus atvirai reiškiamos emocijos man ne taip svarbu. Svarbiausia – žmogiškas bendravimas. Kai kaip programuotojas pradėjau dirbti pirmoje savo darbovietėje, Automatizuotų valdymo sistemų įrengimo, projektavimo ir konstravimo biure, patekau į kolektyvą, kuriame buvo įvairių tautybių žmonių ir aš nesijaučiau balta varna.
Man atrodo, kad tarp lietuvių ir armėnų yra kur kas daugiau panašumų nei skirtumų, tik mane gerą dešimtmetį stebindavo tai, jog kažkodėl daug kas ieškodavo ne to, kas lietuvius ir armėnus sieja, o smulkmenų, kurios skiria.
– Vilniuje gyvenate 40 metų. Tėvynės ilgesys nekamuoja?
– 1990–1991 m. iš Vilniaus į Jerenavą lėktuvai skrisdavo kasdien, o kartais net du kartus per dieną. Nė viena kita užsienio šalies sostinė neturėjo tokio puikaus susisiekimo ir tokių aktyvių ryšių su Vilniumi kaip Jerevanas.
Tam įtakos turėjo vadinamasis batų kelias, nes tuo metu Jerevane klestėjo kooperatyvai, gaminantys batus, kurie Vilniuje turėjo didžiulę paklausą.
Net per tragiškus 1991 metų sausio įvykius Vilniuje ir po jų turistai atskrisdavo tik iš Jerevano.
O dėl nostalgijos turėčiau prisipažinti, kad Armėnijos, pašnekesių armėniškai iki šiol ilgiuosi, nors su Maryte tarpusavyje armėniškai pradėjome kalbėti dar gyvendami Jerevane.
Tos ilgesio ligos man nepavyko išsigydyti iki šiol, tačiau tikrieji mano namai – Vilniuje, nes čia brangiausi žmonės – žmona, dukterys, anūkai.
Tiesa, mano nostalgiją prigesindavo tai, kad mūsų su Maryte namuose ir anksčiau, ir dabar nuolatos lankosi rašytojai, dailininkai ir kiti Armėnijos kultūros atstovai.
– Žmonės gyvendami kartu supanašėja. Ar žmona labiau tapo armėne, ar jūs – lietuviu?
– Ko gero, tik mano seni draugai Armėnijoje galėtų atsakyti, ar aš labai sulietuvėjau, ar ne.
Man atrodo, jei žmogus neturi tikslo pasikeisti iš esmės, jis ir nesikeičia. Aš tokio tikslo neturėjau. Juolab kad gyvendamas Vilniuje nejaučiau ir nejaučiu jokių nepatogumų.
Nemanau, kad ir Marytę gyvenimas su manimi iš esmės būtų pakeitęs. Tiesa, jos armėnų kalbos ir net dialektų mokėjimas armėnams daro įspūdį. Ji net sugebėjo išmokti senąją armėnų kalbą ir pajuokauti moka taip, kaip sugeba tik armėnai.
Aš negalėčiau pasigirti tokiomis lietuvių kalbos žiniomis, nes buvau išlepintas – namie visada turėjau puikias sąlygas bendrauti armėniškai, o su kitais žmonėmis susikalbėti turimų lietuvių kalbos įgūdžių pakakdavo.
– Per keturiasdešimt metų, ko gero, jau supratote, kuo lietuviai panašūs į armėnus ir atvirkščiai?
– Didžiausią įspūdį man daro tai, kad iš pirmo žvilgsnio visai nepanašios lietuvių ir armėnų kalbos turi daug bendrumo.
Labai panaši abiejų kalbų sakinių konstrukcija ir tai, kaip jais perteikiamos mintys. Be to, yra nemažai panašių žodžių. Pavyzdžiui, akys – ačk, širdis – sird, tašyti – tašet, karvė – kov.
– Kaip jūsų šeima sutiko žinią, kad vedate lietuvę?
– Blogai. Kai tais laikais tuokdavosi skirtingų tautybių žmonės, jų artimieji išgyvendavo kone tragediją. Ir mano tėvams iš pradžių buvo sunkiai suprantamas mano pasirinkimas vesti lietuvę. Juolab kad iki pat vedybų su Maryte iš Armėnijos net kojos nebuvau iškėlęs net į kokią nors ekskursiją. Mano šeimos gyvenimas buvo uždaras ir sėslus.
Tačiau tai, kad Marytė sugebėjo greitai išmokti armėniškai ir perkando kai kurias mano tautos kultūros subtilybes, tėvams padarė didžiulį įspūdį.
Be to, mano tėvą, armėnų kalbos ir literatūros mokytoją ir menišką žmogų, papirko ir tai, kad Marytė greitai pradėjo vertėjauti. Ir tai jai puikiai sekasi iki šiol.
– Esate baigęs Vilniaus vakarinę dailės mokyklą, surengėte keletą savo tapybos darbų parodų. Ką juose stengiatės atspindėti?
– Kai atvažiavome gyventi į Vilnių, pirmieji mūsų su Maryte namai buvo ką tik pradėtose statyti Karoliniškėse.
Mačiau, kaip į jų kalveles lyg buldozeris veržiasi miestas. Turiu nutapęs keletą tų laikų peizažų. Tapydavau ir tai, ką matydavau pro savo darbovietės Giedraičių gatvėje langus.
Daug mano paveiksluose ir Armėnijos peizažų. Tai iš ilgesio. 1986 metais savo gimtinėje surengiau pirmąją parodą.
– Po kurias Vilniaus vietas dabar vaikščiojate su savo molbertu?
– Dažniausiai vaikštau ne su molbertu, o su bloknotu. Kol gyvenome Karoliniškėse, tapiau aplinkinius peizažus, miškus ir labai knietėdavo piešti senamiestį. Dabar ši Vilniaus vieta man mažiau rūpi, nes čia apsigyvenome.
Ir gyvenimas taip viską surežisavo, kad visai atsitiktinai su Maryte radome butą name Bokšto gatvėje, šalia kurio seniau buvo įsikūręs armėnas, turėjęs odos dirbtuvėlę.
– Kaip armėnų bendrijai sekasi Vilniuje?
– Mano tautiečių aktyvumas banguotas. Šiuo metu galbūt jis nėra toks, koks buvo 1989 m., kai mums buvo pavykę Vilniuje atidaryti armėnų mokyklą, kurioje buvo net keturios klasės.
Gaila, bet mokykla po kurio laiko buvo uždaryta, nes vien entuziazmo ją išlaikyti nepakako.
Pastaraisiais metais Vilniuje vėl ėmė veikti armėnų mokyklėlė, joje turiu istorijos pamokų.
Taip pat džiugu, kad mūsų bendruomenei A. Juozapavičiaus gatvėje, rekonstravus gautus pastatus, pavyko įkurti nedidelę Šv. Vardano armėnų apaštališkąją bažnytėlę, į kurią armėnai susirenka ne tik pasimelsti, bet ir pabendrauti.
