Gruodis V.Kochanskytei – darbų įkarštis. Ji su literatūros programomis važinėja po Lietuvą skersai ir išilgai, mažai būna namie.
Tačiau per Kalėdų šventes jaukiuose menininkų namuose ant jūros kranto susirenka gausi artimiausių žmonių kompanija.
Ilgokai Kalėdų Senelį čia vaidindavo Arūnas, dabar jį jau pavaduoja dvylikametis anūkas Dovydas.
– Ar gruodžio pabaiga – susikaupimo ir apmąstymų metas?
Arūnas: Tuo metu visi tarsi lengvai išprotėję – bėga, ieško kažko, bet nežino ko. Stengiasi ką nors būtinai padaryti, tarsi sausio penktąją to paties ramiai negalėtų atlikti.
Man tai nėra susikaupimo metas.
– Savuose namuose jau nesate Kalėdų Senelis, bet tradiciškai apdovanojate Klaipėdos jūrininkų ligoninę.
Arūnas: Tęsiu ankstesnio Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus vadovo tradiciją – su meno kūriniais prieš Kalėdas vykstu į ligoninę.
Per 18 metų čia susikaupė maždaug 500 uostamiesčio menininkų darbų – žinant, kiek žmonių čia gydosi, kiek juos lanko, kiek dirba gydytojų, galima sakyti, kad Jūrininkų ligoninė – lankomiausia Klaipėdos galerija.
Virginija: Mane metų pabaiga sudrausmina ir džiugina. Daugybė renginių, sutinki nuostabių žmonių.
Tai geras laikas vien dėl pakilios nuotaikos.
– Ar patys pamąstote, kokie buvo tie metai?
Arūnas: Vienas kitam nei žodžiu, nei raštu neatsiskaitome. Aš lėtapėdis, o Virginija greitutėlė – viską apibėga, apžiūri ir pastabas susako.
O jei rimčiau – metai buvo geri. Šįmet Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriui sukako 40 metų.
Surengėme Klaipėdoje parodą, ją pamatė ir vilniečiai.
Vadovavimas skyriui atima nemažai laiko, jau aštuonerius metus esu šiame poste, metas būtų keisti.
Užbaigiau palaimintojo Jurgio Matulaičio skulptūrą Utenos bažnyčiai, netrukus į Kauno moterų vienuolyną iškeliaus Švč.Mergelė Marija.
Virginija: Pernai kilo nebloga mintis. Kūčių vakarą rašėme savo svajonių laiškus Kalėdų Seneliui.
Šįmet per šventes juos atplėšėme, sužinojome, ar mūsų viltys išsipildė. Parašėme naujus laiškus.
– Jūs – teatro, televizijos, kino aktorė, kamerinių projektų rengėja, skaitovė, jau pelnėte ne vieną titulą, o šįmet tapote meniškiausia siela. Ar tai jums svarbu?
Virginija: Nepaprastai malonu, nes didelė mano kūrybos dalis – įvairūs kameriniai projektai – kol kas nėra labai populiarūs.
Todėl džiugu, kad buvau pastebėta. Išvažinėjau visą Lietuvą. Didieji teatrai ten nenuvyksta, nekalbu jau apie kaimą. O mano kamerinės programos gali būti rodomos bet kur.
Meniško žodžio besiilginčių, bet į didžiuosius miestus nuvykti negalinčių žmonių Lietuvoje labai daug.
– Kalbama, kad teatruose penkiasdešimtmečio sulaukusios moterys nebereikalingos. O jums tiesiog pasipylė vaidmenys teatre ir televizijoje.
Virginija: Kamerinė veikla negali pasigirti dėmesiu. Aš neskirstau scenų į didžiąsias ir mažąsias.
Nesvarbu, kur vyksta renginys – Vilniaus teatre ar Žagarės bibliotekoje. Nori būti artistė, būk ja kiekvieną vakarą. Žmonės šito nepamirš.
Neturiu vadybininko ar agento. Man skambina ir teiraujasi, gal parengiau naują programą, kada galiu atvažiuoti. Tai geriausias įvertinimas.
Kartais Vilniuje manęs su užuojauta klausdavo, kaip sekasi. Atsakydavau: ačiū, gerai. Man būdavo nesmagu pasakyti, kad kartais per savaitę dalyvauju 17 renginių.
– Namie kalbatės apie darbus?
Arūnas: Ji vėlai parvažiuoja ir anksti išvažiuoja, kartais negrįžta ir naktį. Mes mažai matomės – savaitės pradžioje, kol Virginija skaito paskaitas Klaipėdos universitete. Ir dingsta.
Jei ji neturėtų tiek renginių, turbūt jau trečią dieną ant šluotos skraidytų. Tie kameriniai projektai jai kaip kvaišalai narkomanui. Be darbo jai turbūt imtų laužyti kaulus.
– Už darbą ir pinigus moka.
Arūnas: Anksčiau draugai klausdavo, ar mano žmona ką nors uždirba. Ne tik uždirba – kartais ir ekologiško medaus ar sūrio parveža. Sovietmečiu kartais tautinę juostą, rankšluostį jai padovanodavo.
– Kiek kilometrų nuvažiuojate per metus?
Virginija: Neskaičiavau, gal apie 20 tūkstančių. Apmąstau darbus, kuriu naujas programas, mokausi tekstus.
Arūnas: Ji pakely ir snūsteli įsukusi į miškelį. Ten persirengia, kad būtų greičiau.
– Ar matėte visas žmonos parengtas programas?
Arūnas: Viešpatie mano! Paskui ją niekaip nespėčiau.
Nueinu į renginius Klaipėdoje, kartais nuvažiuoju į Kauną. Bet tuomet salėje labai jaudinuosi, pats imu mintyse eiles skaityti, net kraujospūdis pakyla. Lyg pats scenoje stovėčiau. Mums abiem su uošviene tas pat.
Virginija: Jis nematė mano naujausio darbo Vilniaus mažajame teatre „24 valandos iš moters gyvenimo“ pagal tris Stefano Zweigo noveles.
Ten trys aktorės pasakoja lemtingos meilės istorijas. Premjera buvo gruodžio pradžioje, viliuosi, kad spektaklis bus parodytas ir Klaipėdoje.
– Ar Arūnui svarbi jūsų nuomonė apie jo kūrinius?
Virginija: Dirbtuvėje nesėdžiu, bet kartais Arūnas, padaręs eskizą, paklausia, ką manau.
– Ar į tai atsižvelgiate?
Arūnas: Visaip būna. Kartais atrodo, kad žmogus neįsigilinęs ir negali suprasti. Bet kartais gerai, kai iš šalies pažvelgia.
– O gal mylinčio žmogaus akys nieko nemato?
Arūnas: Kartais praregi.
– Ar lieka laiko pasidžiaugti namais Melragėje, nuo terasos pasižvalgyti į praplaukiančius laivus?
Arūnas: Aš – klaipėdietis, čia nuo vaikystės. Jūra yra jūra, ne koks tvenkinys. Kartais vėjas taip pučia, kad žiūri, ar stogo nepakels. Kai išgyveni tą stichiją, gerai pasijunti.
Iš terasos kartais palydime saulę, rytą smagu čia kavos išgerti. Sūnus ir žiemą maudosi. Aš tai ne, tik pažiūrėjus pro langą šalta pasidaro.
Virginija: Aš – kaunietė, dirbau Kauno dramos teatre. Susituokę su Arūnu vis planavome, kad važiuosime gyventi į Vilnių.
Kaune aš jo laukiau dvidešimt metų ir supratau, kad jis iš Klaipėdos niekur nesikels. Tuomet išėjau iš teatro ir atvažiavau prie jūros. Arūnas – mano didysis inkaras.
Kai per Metų klaipėdiečių rinkimus pasakė, kad meniškiausios sielos titulas suteikiamas klaipėdietei aktorei, suklusau. Iki šiol save laikiau Lietuvos aktore.
– Paminklas Antanui Baranauskui Anykščiuose, Vincui Kudirkai Vilniuje, Merkeliui Giedraičiui ir Mikalojui Daukšai Varniuose, „Vieningai Lietuvai“ Klaipėdoje, – visoje šalyje yra daugybė A.Sakalausko sukurtų darbų. Ir ne tik Lietuvoje. Jie stovės ilgai. O literatūros programos neretai lieka tik žmonių atmintyje.
Virginija: Arūnas kartais pajuokauja, kad mano programos – tik oro virpinimas, o akmuo – amžiams. Džiaugiuosi, kad ne viena programa jau įrašyta į kompaktines plokšteles.
Greitai pasirodys V.Kudirkai skirta plokštelė. Jos leidybą parėmę kaimo žmonės juokavo – už tuos pinigus galima nusipirkti hektarą žemės, bet galima ir gerą darbą Lietuvai padaryti.
– O kas tvarko namus?
Virginija: Tvarkyti namus man reikia įkvėpimo. Bet dulkės – pačios ištikimiausios, jos visada sulaukia.
Arūnas: Tai būna trečia Virginijos diena be išvykų. Tada ji ima skraidyti po namus. Aš žolę nupjaunu.
– Pas jus tris kartus per metus – per Kalėdas, Velykas ir vasarą – suvažiuoja artimiausi žmonės.
Virginija: Atvyksta mano mama iš Kauno, Arūno sūnus Mantas su šeima iš Vilniaus, mano sūnėnas Arvydas su šeima, kartais iš Airijos grįžusi dukterėčia Veronika su šeima.
Kažkada neįsivaizdavome šeimos švenčių be Arūno tėvelio, bet jau keleri metai jį ir kitus prisimename per bendrą maldą prie Kūčių stalo.
Ta pati kompanija renkasi ir per Velykas, o vasarą užsibūna ilgėliau.
– Atostogauti ištrūkstate?
Virginija: Tokio dalyko nepatyrėme jau gal dvidešimt metų. Aš norėčiau keliauti, bet per 30 bendro gyvenimo metų mes tik kartą normaliai atostogavome – 1991-aisiais pusantro mėnesio viešėjome JAV. Kažkada dar vieną savaitę ilsėjomės Plinkšiuose.
Arūnas: Ji tada mane apgavo. Sako, tik nuvežk, o paskui turėjau likti, bet buvo neblogai.
– Virginija buvo patekusi į gražiausių Lietuvos moterų sąrašą, apdovanota už vaidmenis, pelniusi Ievos Simonaitytės literatūros premiją. Jūs, Arūnai, – Lietuvos nacionalinės premijos laureatas. Ar titulai nesusuka galvos?
Arūnas: Manote, tai ką nors keičia? Vis vien toks pat vaikas esi.
