Norvegija – turtinga, rami ir saugi šalis, išvagota gilių fjordų ir nusėta dangų remiančių kalnų. Tarp jų atokiuose miesteliuose ir kaimuose gyvena 4,5 milijono žmonių, rašo „Lietuvos rytas“.
Kokias paslaptis, kurių nenori atskleisti Europos Sąjungos šalių vaiko teisių tarnyboms, saugo ši valstybė ir idiliški namai? Apie tai mąsčiau keltu keldamasi iš Stavangerio, kurio apylinkėse įsikūrę nemažai lietuvių.
Per pastaruosius 5 metus visoje šalyje iš tėvų – norvegų bei imigrantų – atimta 61 tūkst. vaikų, 40 tūkst. jų niekada nebus grąžinti namo.
Tai tik tie vaikai, kurie atiduoti į globėjų šeimas.
O kiek dar yra kitų, kurie išvežami į globos namus? Negi tiek daug šeimose smurto, alkoholio, problemų dėl narkotikų? O gal yra kita priežastis?
Net Lietuvoje, kuri Europoje garsėja kaip smurtautojų šalis, per metus atimama gerokai mažiau – apie 2 tūkstančius vaikų.
Norvegai bijo kalbėti
Vos lėktuve prisipažinau, ko vykstu į Norvegiją, jis suūžė nuo pasipylusių kraupių istorijų. Į Norvegijos žemę koją įkėliau jau beveik nekęsdama tos šalies.
Atvykusi į vieną iš Stavangerio komunų ir įsikūrusi svetingų lietuvių šeimoje, sulaukiau nemalonios žinios – sutartas interviu su dviem vaiko teisių apsaugos tarnybos „Barnevernet“ specialistėmis neįvyks. Jos esą pranešė savo vadovybei apie būsimą pokalbį ir sulaukė griežto draudimo!
Pasikalbėti apie Lietuvos tėvus bauginančią problemą sutiko du kiti „Barnevernet“ atstovai Katrina ir Andersas. Tik su sąlyga, kad nebus atskleistos jų pavardės.
Paklausiau šios norvegų poros, kuri ir pati augina mažus vaikus, kodėl taip bijoma kalbėti?
Pasirodo, neaiškinti norvegų pozicijos juos įpareigoja įstatymai. O jų toje šalyje šventai laikomasi.
Atvykstantys lietuviai privalo tai žinoti. Ir būti budrūs, o ne vykti į svetimą šalį su lietuviškais šeiminiais papročiais. Jie norvegų tikrai nesudomins, o lietuvių motinų ašaros – nesujaudins.
Tikslas – tobulas žmogus?
„Norvegija – vaikams viena saugiausių šalių pasaulyje. Joks smurtas prieš vaikus neleistinas. Mes turime Vaikų, lygybės ir socialinio integravimo ministeriją“, – pradėjo pokalbį Katrina ir Andersas.
Pasmalsavau, ar visada taip buvo, ar norvegų vaikai niekada nėra ragavę diržo?
Pasirodo, ragavę. Bet vaiko teisių apsaugos įstatymas buvo priimtas prieš 60 metų ir esą dabartinių vaikų seneliai augo be smurto. 8-ajame dešimtmetyje labiau susirūpinta vaikų gerove – tai esą daroma tobulesnės visuomenės labui.
Norvegai, kaip suomiai ir švedai, po Pirmojo pasaulinio karo ir kitais būdais siekė sukurti tokią visuomenę – sterilizuodavo „netinkamas“ moteris. Ir šis įstatymas Norvegijoje buvo atšauktas, kaip ir Suomijoje, tik 1970 metais.
Koks turėtų būti tobulas norvegas? Galbūt toks, kaip ir suomis: „Proporcingo kūno sudėjimo. Jo gyvenimas – be sukrėtimų, protas jam – svarbiau už jausmus.
Seksu užsiima tik susituokęs ir tik tam, kad gimtų vaikai. Uždirba pakankamai ir gali gyventi be kitų pagalbos.“
Atėmimo procesas – ilgas
Katrina ir Andersas tik sumosavo rankomis, kai ėmiau pasakoti, kaip greitai „Barnevernet“ atima vaikus iš lietuvių tėvų už nesuvokiamus „prasižengimus“.
Pavyzdžiui, jeigu motinai sušlubuoja sveikata, jei ji pasiskundžia specialistams, kad namie vyras smurtauja ir ji skiriasi, jei vaikas mokykloje atrodo liūdnas.
„Vaikas neatplėšiamas nuo šeimos iškart. Procesas gali trukti trejus metus. Tik dabar jis greitesnis, nes patobulėjo metodai, todėl gali būti užbaigiamas per pusę metų“, – paaiškino pašnekovai.
Jie neslėpė ir statistikos – 2012 metais 53 tūkst. 200 vaikų buvo „Barnevernet“ akiratyje. Bet iš tėvų atimta 17 proc. – apie 10 tūkst. 2008 metais tas skaičius buvo mažesnis – 44 tūkst. 167 vaikai.
Abu norvegai susidomėję išklausė, kai išverčiau jiems straipsnį, kaip kelių mėnesių kūdikis buvo atimtas iš lietuvės motinos ir Norvegijoje žinomos rašytojos giminaičio. Taip įvyko dėl to, kad mama prieš nėštumą lankėsi pas psichiatrą dėl depresijos.
„Šis pavyzdys tik rodo, kad norvegų įstatymai lygūs visiems. Matyt, ši šeima nesusidorojo su sunkumais, kai gimė vaikas. Šiuo atveju nedaug vilčių, kad kūdikis bus grąžintas tėvams.
Vis dėlto daugiausia vaikų atimama iš norvegų šeimų“, – patikino Katrina ir Andersas.
Juk ir lietuvių Norvegijoje yra mažiau – 33 tūkstančiai, o ne 4,5 milijono kaip pačių norvegų.
Užaugino būsimą žudiką
Kodėl patys norvegai, iš kurių atimti vaikai, neprotestuoja?
„Norvegai įpratę paklusti įstatymams. Pusė šeimų, kurioms užvedamos bylos, taikiai atiduoda vaikus globėjams“, – teigė Katrina.
Gal tai ir tiesa. Tačiau norvegų šeimoms pavyksta išvengti „Barnevernet“ nuosprendžių. Tai liudija ir žudiko Anderso Behringo Breiviko pavyzdys.
1979 m. gimęs (būtent tada sustiprėjo dėmesys vaikams) A.B.Breivikas nuo vienų metų gyveno tik su motina.
Kai berniukui suėjo ketveri, jo motinai buvo nustatyta psichikos problemų. Psichiatrai patarė vaiką perkelti į globėjų šeimą. Tačiau „Barnevernet“ to nepadarė.
Vėliau paaiškėjo, kad motina su sūnumi turėjo seksualinių ryšių. Bet ir tada vaiko iš jos nepaėmė.
Kuo tapo užaugęs šis jaunuolis, 2011 metų liepos 22 dieną sužinojo visas pasaulis. Per jo surengtą sprogdinimą Osle ir ginkluotą išpuolį Utiojos saloje žuvo 77 žmonės, daugiausia – jaunuoliai.
Saugumas svarbiau už meilę
Katrinai ir Andersui papasakojau ir apie Ingą Kindaravičienę, kurios vyras už smurtą šeimoje Norvegijoje buvo nuteistas kalėti 3 metus ir 9 mėnesius. Du jų sūnūs – 15-metis ir 8-metis buvo atiduoti skirtingiems globėjams.
Vyras pagrasino, kad grįžęs iš kalėjimo atkeršys. Tada buvo pakeista motinos ir vaikų tapatybė, o iš Ingos atimtos motinystės teisės – kad negalėtų žinoti, kur yra vaikai. Tai – dėl jų saugumo.
„Kokie užaugs vaikai, nepatyrę motinos meilės – geri visuomenės piliečiai, robotai be jausmų? Kokias šeimas jie sukurs?“ – paklausiau vaiko teisių specialistų.
Apie meilę, pasirodo, norvegai nelinkę diskutuoti. O Ingos atvejis esą buvo sudėtingas.
„Būna, kad motina myli save labiau, kai nenori sutikti su „Barnevernet“ reikalavimais. Arba vaikai jaučia pareigą rūpintis tėvais, todėl bėga iš globėjų. Bet tai nėra vaiko prievolė. Jeigu mama negali gerai rūpintis vaiku, tai kur ta meilė?“ – klausė pašnekovai.
Juk atimamas iš šeimos vaikas gal dar negali pasakyti, kas jam svarbiau? Ar laiminga bus jo vaikystė be mamos bučinio? Dažnas taip gerai nemoka norvegų kalbos, kad galėtų išreikšti jausmus.
„Iš tiesų jis nežino, kas jam bus geriau. Todėl specialistai nusprendžia. Vaikai bėga iš globėjų, tačiau yra grąžinami atgal. Taip atsitinka, kai jie iš šeimos paimami per vėlai. Todėl „Barnevernet“ linkusi paimti mažesnius vaikus“, – tiesiai šviesiai rėžė pašnekovai.
Ar maži vaikai greičiau pamirš savo tėvus, lietuvių kalbą ir greičiau taps Norvegijos visuomenės dalimi? Juk to ir siekiama?
Mano pašnekovai to nepaneigė. Esą mažas vaikas patiria mažiau streso. Tačiau taip pat jis greitai pamirš lietuvių kalbą ir užaugs tikras norvegas, nieko nežinantis apie gimtosios šalies tradicijas. Gal būtent tokio norvegų visuomenei ir reikia?
Pasirodo, lietuviai vaikai, lankantys norvegiškas mokyklas, gali pareikalauti lietuvių kalbos mokytojo. Bet jei vaikai atiduoti norvegų šeimoms, jie retai turi tokią galimybę. Esą mokytojų kaimuose nėra, o šeimoje kalbama tik norvegiškai. Kam ta lietuvių kalba?
Mano pašnekovai į pamąstymus nesileido – ne „Barnevernet“ reikalas saugoti lietuvišką kultūrą.
Draugo gimtadienyje per daug valgė
* Indrė ir Gediminas Asadauskai, gyvenantys vienoje Stavangerio komunų ir auginantys keturis vaikus, turintys nuosavą namą ir verslą – motelį, taip pat buvo sulaukę „Barnevernet“ dėmesio.
* „Sūnus klasės draugo gimtadienyje esą per daug valgė. Jį apskundė kažkurio draugo tėvas – esą vaikas alkanas. Kitą kartą paskundė mokykla, kad sūnaus piešinyje nupiešta ginklų ir kraujo. Į „Barnevernet“ buvau iškviesta lyg į tardymą. Logiškai paaiškinau, kad Norvegijos televizijoje pilna filmukų vaikams apie smurtą. O sūnus yra apkūnus, todėl tikrai nebadauja. „Barnevernet“ tonas pasikeitė. Lietuvius noriu įspėti, kad „Barnevernet“ Norvegijoje turi daug valdžios. Bet kovoti už savo vaikus būtina“, – kalbėjo I.Asadauskienė.
Skaitykite antrąją žurnalistės Laimos Lavaste rašinio dalį.
