Akcija už gyvybę tapo tradicija. Kiek gyvybių išsaugosim?

Rinktis gyvybę šiandien yra didžiulis iššūkis. Vyrai ir moterys susiduria su dilemomis, svarstydami, skaičiuodami, kaip geriau pasielgti, tuo tarpu pradėta gyvybė, kaip mes patys kadaise, veržiasi į šviesą, nori užgimti.

Daugiau nuotraukų (1)

Palmira Rudalevičienė, psichiatrė, medicinos mokslų daktarė, Mykolo Romerio universiteto docentė

Oct 31, 2014, 12:13 PM, atnaujinta Jan 23, 2018, 11:09 PM

Akcija „Renkuosi gyvybę“ vyksta spalio 30-ąją visoje Lietuvoje. Šiemet, skirtingai nei praeitais metais, bus deginamas „Gyvybės medis“ – Vilniaus ir Kauno rotušių aikštėse jo pavidalą iš uždegtų žvakelių sudėlios savanoriai.

Bet kurio iš mūsų galėjo nebūti, ir bet kuris galėjome neužgimti, jeigu ne mūsų motinų meilė ir laukimas. Nešiojamas kūdikis, bet kuriame vystymosi etape, turi savo svajonę užgimti, ir gali tarsi žolė suželti ant asfalto... Žvaigžde sužibėti... Viskas priklauso nuo mūsų, šiuo atveju nešiojamos gyvybės tėvų, meilės! Ar gali būti didesnis džiaugsmas, negu sulaukti kūdikio!

Visi sako , kad tai yra stebuklas, ir tai šventa teisybė! Kada pradedama svarstyti, ar leisti kūdikiui gimti, reikėtų žinoti, kad taip svarstoma ir paprasčiausias dalykas: myli mane ar nemyli. Jeigu svarbus meilės jausmas, šiuo atveju jis bus pamatuotas ir išmatuotas. Meiles testas.

Galima tūkstantį kartų kartoti aš tave myliu, bet tai gali būti tik iliuzija, apgaulė, ir labai skaudus suvokimas, kad vis tik „ nemyli... Meilė tarpe mūsų yra tapusi prabanga, ji nebėra kiekvieno poreikis- nei mylėti, nei būti mylimam.

Ar gi ne? Meile liko išrinktiesiems, tiems kurie turi šeštąjį pojūtį, yra arčiau Dievo. Vaiko gimimas jiems prilygsta stebuklui. Kaip ir mirtis jiems yra mistinė būsena...

Per šešis dešimtmečius - 2 milijonai galėjusių gimti vaikų

Šios akcijos tikslas – kalbėti visuomenei apie abortų problemą ir besilaukiančias moteris, kurioms reikia pagalbos.

Tai žinia moterims, kurios išgyvena skaudžią aborto patirtį, kad jos gali gauti pagalbą, kartu tai žinia mums visiems ir mūsų išrinktiesiems politikams- kad mūsų visuomenėje yra problema, ir ją reikia spręsti. Tegu tai nebus tabu...

Ateinančiais metais paminėsime jubiliejų, sukaks 60 metų, kai sovietų valdomoje Lietuvoje buvo legalizuoti abortai.

Per tą laiką mūsų šalyje iš viso nužudyta daugiau negu 2 milijonai gimti galėjusių lietuvių. Tokia yra Higienos instituto Sveikatos informacijos centro pateikiama sausa informacija.

Patys nužudėme didesnę tautos dalį.Taip pasirinkome, savo noru. Į vagonus nebuvom sodinami ir niekur nebuvom tremiami. Kažkas negerai mūsų tarpe, daug negero... Jei moteris yra saugi dvasiškai ir neturi materialinio nepritekliaus, yra mylinti bei mylima, ji renkasi gyvybę...

Mūsų kultūroje abortas yra ir socialinis reiškinys, susijęs su materialiniu bei dvasiniu skurdu, nestabiliomis šeimomis bei nesibaigiančiais konfliktais šeimose, dvasinio saugumo stoka, atsitiktiniais lytiniais santykiais, seksualinio gyvenimo tamsa.

Juk seksualinis gyvenimas yra skurdus, nepaisant visų aprašomų technikų ar gurmaniškų receptų... Reikia kažko kito. Vienas naujas ypatumas atsirado, konsultuojant moteris, išgyvenusias skaudžią aborto patirtį.

Ypatumas, apie kurį moterys nekalbėjo anksčiau - tai agresija vyro atžvilgiu, su kuriuo ji pradėjo kūdikį. Moteris nori smurtauti prieš jį, nori atkeršyti, nori , kad jis kankintųsi. Nori, kad tas vyras numirtų. Moteris išgyvena skaudžiau ne kūdikio praradimą, bet faktą, kad ji buvo atstumta, o mylimasis išėjo pas kitą, ar keliauja kartu su vėjais ieškoti laimės.

Atėjo metas, kada jis pasirinko nemylėti, nusispjovė ant savo moters, ir vaiko nenori, nelaukia, nieko nenori žinoti. Dar kitos, labai racionalios ir gerą materialinę padėtį turinčios moterys renkasi gyvybę, nes... bijo likti nevaisingos.

Tai toks moterų tipas, kurios jau yra daugiau nei trisdešimt, jos renkasi gimdyti, nors vyro ir nemyli, ir nenori su juo gyventi. Tai iššūkis, bet labai galimas dalykas, kad motiniški jausmai vėliau prabus. Juk moteris niekada apie tai nesužinos, kol nepagimdys.

Jos sako man, kad „iš penkių porų, kurios yra jų draugai- keturios poros yra nevaisingos". Kai pradėjau dirbti, nebuvo tokių kalbų mano kabinete. Ilgainiui keičiasi ne tik vertybės, bet keičiasi ir psichopatologija. Keičiasi moterų norai.

Labai graži akcija spalio pabaigoje, kaip tik prieš Vėlines! Uždegta daug žvakučių, ir tai neabejotinai gražus reginys! Mes mėgstame šventes, masinius renginius, susitikimus , pasirodymus.

Ar ši graži žvakučių jūra ir Gyvybės medis išgelbės bent vieną gyvybę?

Ar tiek žvakučių bus uždegta tik Vėlinių laikotarpiu? Turiu tokių pacienčių, kurios kasdien meldžiasi už savo nužudytus vaikus. Kasdien. Jaudinančios istorijos. Tokių moterų turiu nedaug, bet jų yra.

Jos myli savo vaikelius, priešingai negu tos kurios nemyli, bet nori kerštauti, valdomos pykčio ir neišsipildžiusių lūkesčių. Žmonės įvairūs, jų norai ir ketinimai irgi įvairūs. Visuomenė darosi vis šaltesnė, abejingesnė, vis daugiau mirties kultūros apraiškų įsivyrauja tarp mūsų.

Akcijose ir šeimose, ir tarpusavio santykiuose. Tos moterys man pasakojo , kad neina į akcijas , vengia viešumo, jos kenčia savyje, ir meldžiasi vienos, „kai niekas nemato, kai nieko nebūna namie...“

Jos man primena japonų fenomeną Mizuko Kuyo (verkiantys akmenėliai), kada japonų šeimos eina lankyti savo kapelio, kuris yra maža akmeninė lėlyte, neša jam saldumynų, rūbelių.

Eina šeimomis, kadangi mano, kad negimęs vaikutis yra šeimos narys, jo dvasia vis tiek gyvena šeimose.

Šeimos eina kartu laiką praleisti, pabūti kartu. Tuo tarpu daugelis mūsų šalies moterų, turinčių aborto patirtį, vengia apie tai kalbėti su šeimos nariais, netgi vyrai, kurie darė spaudimą rinktis abortą, nė karto nepaklausė, „kaip jautiesi“, netarė „atsiprašau“... Tarsi nieko nebuvo. Tabu šeimose. Taip ir svetimėjam, kenčiam po vieną...

Abortas yra daugiau socialinis reiškinys, politinis. Aistringai puolame diskutuoti, kai vyksta politiniai debatai, tada nuomonės būna kraštutinai priešingos, abi pusės karingos.

Tokia graži akcija "Renkuosi gyvybę", o kiek politikų ateis į akciją, tars žodį, ar duos kokį pažadą ... Šviesi akcija, bet ji skirta mirusiems.

Nemažai mano studentų renkasi rašyti rašto darbus apie poabortinį sindromą po nėštumo nutraukimo. Mano sutiktas jaunimas nori kurti, džiaugtis gyvenimu, puoselėja gražius šiltus jausmus, turėjau apsiverkiančių paskaitų ar seminarų metu, kai kalbėjom ta skaudžia tema, ašaros žibėjo tarsi. Tai teikia vilties.

Prie abortų pridėjo ranką ir psichiatrai

Didžiausias stebuklas – tai pulkelis mano vaikučių, kuriems buvo leista užgimti. Pamenu mamytės , kurios jau turėjo nukreipimus pas ginekologus aborto procedūrai, ir raudodamos mano kabinete maldavo paimti tuos siuntimus, kad nebeturėtų.

Gimė vaikučiai, nežinau kiek jų, bet mamytės atvesdavo trejų ketverių metų vaikučius, su gėlių puokštėm, didesnėm už juos pačius. Mamytės gražiai mokino juos, rodydamos į mane ir sakydamos - čia tavo kita mama. Graži akcija, ar ne? Na, kurie iš jų jau didžiukai, užaugę, įsimylėję...

Sovietiniu laikotarpiu nėštumui nutraukti po dvylikos savaičių galima būdavo, gavus tik specialią psichiatrų komisijos pažymą. Tai dar viena niša, piktnaudžiavimo psichiatrija tarybiniu laikotarpiu.

Išsivystęs poabortinis sindromas(PAS) pasižymi neigiama įtaka psichikos sveikatai. Moterys , kurioms PAS neišsivysto, nepatekna į psichiatrų akiratį, nėra žinoma, ar jos nieko neišgyvena, ar būna kažkaip kitaip.

Ar tai paprasčiausias abejingumas, ar egoizmas - irgi nėra identifikuota, nors tokios neformalios diskusijos vyksta psichiatrų tarpe, dažniausiai tarptautinėse konferencijose.

Neteko dalyvauti panašiose diskusijose Lietuvoje, nors apie tai dažniausiai kalbama Seime arba per TV, ir kalba kas tik nori, bet ne psichiatrai. Kalbėjimas iš tribūnų nieko nekeičia. O tikrasis kalbėjimas yra intymus, dažniausiai dviese, ar monologas...

Nėštumo nutraukimas žaloja psichikos sveikatą

Nutraukus nėštumą viena iš galimų komplikacijų yra neigiamos pasekmės psichikai. Gali išsivystyti psichopatologija, atitinkanti diagnostinius potrauminio streso sutrikimo kriterijus (PTSS), ir vadinama poabortiniu sindromu.

Be kitų potrauminiam streso sutrikimui būdingų simptomų, poabortinio sindromo sudėtyje yra sutinkami tik šiai psichopatologijai būdingi simptomai, leidžiantys identifikuoti poabortinį sindromą.

Tai nebylioji psichopatologija (angl. mute psychopathology), negimusių vaikučių gimtadieniai, traumuojantis nusivylimas mylimu žmogumi, meilės jausmu, lytinio gyvenimo sutrikimai.

Būdingi potrauminio streso sutrikimo (PTSS) simptomai yra: a) pasikartojantis traumos išgyvenimas sapnuose ir įkyrios mintys; b) nuolatinė įtampa ir pastangos išvengti visko, kas galėtų priminti buvusius skausmingus išgyvenimus; c) nuolatinė susijaudinimo, dirglumo būsena.

Bendrieji PTSS (taip pat poabortinio sindromo, toliau – PAS) simptomai: depresija, nerimas, kognityviniai sunkumai (pavyzdžiui, bloga dėmesio koncentracija).

Apie PTSS pirmą kartą užsiminta 1871 m. Jacobo Mendeso Da Costos straipsnyje „Apie dirgliąją širdį“. Aprašyti autonominės širdies veiklos sutrikimo simptomai, pasireiškę JAV pilietiniame kare dalyvavusiems kariams.

Sutrikimas pavadintas „dirgliąja širdimi“. Kariams per Pirmąjį pasaulinį karą pasireiškęs sindromas buvo vadinamas „artilerijos sviedinių šoku“. Poabortinio sindromo atveju pacientės išsako mintis apie savižudybę.

Paskutinės mokslo studijos sieja potrauminio streso sutrikimą su miokardo infarktu, kitomis širdies ligomis, staigios mirties atvejais.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.