– Pauliau, turite neįprastą hobi ir sau išsikėlėte dar neįprastesnį tikslą – 40-ojo gimtadienio proga pasidovanoti juodą karatė diržą. Ar nėra sudėtinga prisiversti po darbo dienos sportuoti ir dar siekti juodo diržo?
– Taip, turiu gana neįprastą hobi, į kurį mane įtraukė vaikai. Vyresnysis sūnus prieš 6-erius metus pradėjo lankyti kyokushin karatė treniruotes. Neilgai trukus ir aš prisijungiau prie karatė mokyklos „Budora“.
Treniruotės tapo mūsų gyvenimo būdu ir aistra. Jau tada pagalvojau, kad noriu sau išsikelti naują tikslą – juodą diržą. Vieni, artėjant viduramžiui, perka motociklus ar brangius automobilius, o aš sau dovanoju dvasinę ramybę, tam tikrus įgūdžius, gerą fizinę būklę, o visa tai atsispindi mano turimame dirže.
Šiandien man yra beveik 38-eri ir ant savo juosmens turiu žalią diržą. Kaip tik dabar ruošiuosi laikyti rudą juostelę. Tada seks rudas diržas, juoda juostelė ir juodas diržas. Paskaičiavau, kad visa mano kelionė iki juodo diržo truks 6-7 metus. Dabar esu tokioje situacijoje, kai klaidų daryti nebegaliu. Tikiuosi, jų ir nebus. Žinoma, diržai yra kur kas daugiau nei tik dovana sau. Pirmiausia tai yra motyvacija, tarpinės kovos ir pergalės. Jų metu gali pasitikrinti, ką tu moki, ką gali ar tinkama linkme eini. Todėl visada labai sunkiai ir nuoširdžiai ruošiuosi diržų egzaminams.
– Įprastai nuo 30-ies metų žmonės renkasi sporto klubus ar bent jau ne kovines sporto šakas. Ar nebuvo baimių prieš pradedant sportuoti?
– Baimių neturėjau, nes matydavau, ką treniruotėse daro mano vaikai ir kaip jie treniruojasi. Žinoma, kyokushin karatė yra kovinė sporto šaka, tačiau ji turi savo vertybių sistemą, garbės kodeksą. Čia visada išreiškiama didelė pagarba oponentui, treneriui, supančiai aplinkai, kitiems žmonėms. Šios vertybės labai atsispindi ir vaikų elgesyje. Abejonių man nebuvo, nes mačiau besitreniruojančius savo vaikus. Treniruotės iškart labai patiko.
– O kaip dėl traumų ar nesibaiminote susižeisti?
– Pasaulyje futbolas yra ta sporto šaka, kur žmonės patiria daugiausiai traumų. Savaime suprantama, kad traumos pasitaiko visur. Jaunystėje lankiau akrobatinius šokius. Ten taip pat galima patirti labai daug traumų, ypač, jei pradedi sportuoti neapšilęs ar darai kažką per jėgą, o ne techniką. Visur yra technika ir, visur ją taikant, traumų tikimybė ženkliai sumažėja. Taip pat, jei sportuoji mėgėjiškai, kad palaikytum kūno tonusą, išsikrautum emociškai, tai traumų baimintis tikrai nereikia.
– Paminėjote vertybes, garbės kodeksą. Ar tokiame amžiuje nėra sudėtinga prisitaikyti prie kitos kultūros ir vertybių, klausyti trenerių nurodymų?
– Aš galiu pasakyti, kad kyokushin karatė vertybių sistema formuoja pakantumą, kurio labai reikia ir trūksta mūsų visuomenei. Pakantumo ir nuolankumo. Manome, kad koviniame sporte yra formuojama agresija, nors yra visiškai priešingai. Galiu pateikti savo sūnaus pavyzdį, kuris karatė lanko jau 6 metus ir turi žalią diržą su ruda juostele. Jam šiuo metu yra 12 metų ir, žinoma, kaip ir visi paaugliai, turi aštresnių situacijų su kitais moksleiviais. Vienoje iš tokių situacijų kiti vaikinai norėjo išprovokuoti muštynes, o mano sūnus tiesiog pabėgo.
Namie aš jo ir klausiu, kur radai tiek vidinės stiprybės, kad pabėgtum, o nesimuštum. Juk daug metų sportuoji kovos menus, turi aukštą diržą ir reikiamus įgūdžius. Jis man atsakė, kad jam tiesiog neįdomu ir nelabai norisi, o kovų užtenka treniruočių ir varžybų metu. Tai rodo tam tikrą brandą, kuri ir atėjo iš tos sporto šakos. Čia be reikalo nekovoji, o jei kovoji – tai su visa pagarba oponentui. Tai parodo, kad sportas nekelia agresijos, o kaip tik ugdo susitvardymą, ramybę ir discipliną.
– Ar galima nesutikti su tokiomis vertybėmis, kai aplink tiek daug agresijos?
– Žinoma, pirmais metais į jas tiek neįsigilini, tačiau, bėgant laikui, tos vertybės persikelia ir į kasdienybę, pakeičia tave kaip žmogų. Tai tampa tavo gyvenimo būdu.
– O kaip karatė pakeitė jus? Ar pats matote kokių nors pokyčių?
– Kyokushin karatė labai pakeitė ne tik mano, bet ir mano šeimos gyvenimą. Vienintelis šeimos narys, kuris neįsijungė, yra mano žmona. Net mano 5-metė dukra nori lankyti karatė. O trys sportuojantys šeimos vyrai dėka treniruočių tapo daug artimesni. Bet kuri bendra veikla suartina visus – dienos tampa įvairesnės, atsiranda daugiau temų.
Mano situacijoje vaikai buvo techniškai labiau išprusę. Taip dingo viską mokančio ir žinančio vyresnio išminčiaus įvaizdis vaikams. Jie galėjo su manimi bendrauti kaip lygus su lygiu, man patarti ir pamokyti. Jiems svarbu, kad galime kalbėti ta pačia kalba. Per bendras veiklas įvyksta suartėjimas ir daugiau pasikalbi, ir mažiau nurodymų būna. Bendras gyvenimas pasidaro įvairesnis. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenys rodo, kad tėvai mažai laiko randa būti kartu su savo vaikais ir bendrauti. Čia vienas iš būdų, kaip būti kartu.
Visada kartu ruošdavomės egzaminams, kartu gyvendavome „Budoros“ karatė vasaros stovyklų metu, bėgiodavome rytais. Bendri ritualai mus padarė dar stipresne šeima.
Žinoma, yra ir asmeninių pokyčių. Pirmiausia fiziniai – gerai jaučiuosi, esu guvesnis, geros nuotaikos. Emocine prasme visada esu pailsėjęs, o tai suteikia dvasinės ramybės ir pilnatvės. Kai išprakaituoji dienos bėdas ir iššūkius, po to susikaupi ir pabūni, ir ta kita diena geresnė būna, ir savaitė šviesesnė atrodo. Į darbą ateini pakilesnės nuotaikos, našesnis esi. Pastabas ir kritiką ramiau priimi. Mano darbas tiesiogiai susijęs su žmonėmis, kurie daro gerą. Dirbu „Nacionaliniame kraujo centre“ ir kviečiu žmones būti socialiai atsakingais – duoti kraujo ir gelbėti kitų gyvybes. Daug ir treniruočių draugų bei trenerių įkalbėjau prisidėti, o tai daug pasako ir apie šią sporto šaką pasirinkusius žmones.
Taip pat išsiugdai ypatingai vertingą vertybę – niekada nepasiduoti. Net vienas iš kyokushin šūkių yra „Įveik save“. Taip kasdien turi įveikti save, suprasti, kad bus daug kliūčių, bet sunkiai dirbdamas pasieksi savo tikslą. Turi išmokti stengtis, įveikti save ir niekada nepasiduoti. Tai leidžia pasiekti rezultatų, tada ateina pasitenkinimas ir nauja motyvacija. Tų iššūkių turiu iki dabar. Vis dar siekiu juodo diržo, taip pat laikas nuo laiko sudalyvauju turnyruose, kas man kaskart yra didelis iššūkis.
– Kodėl tada kovojate?
– Žinote, aš viską mėgstu rodyti savo pavyzdžiu. Tai yra labai svarbu mano vaikams. Jie mato, kaip aš stengiuosi ir turi į ką lygiuotis, pavyzdį, kuriuo gali sekti. Man pačiam kiekviena kova yra pirmiausia kova su savimi. Aš puikiai pamenu pirmą savo kovą. Buvo daug nerimo. Tą patį nerimą jaučiu ir dabar eidamas kovoti. Žinoma, ir priešininkai jau sunkesni, ir pats daugiau meistriškumo turiu, tačiau nerimas yra. Visgi, svarbiausia yra tai, kai nulipi nuo tatamio. Nėra svarbu, ar laimėjai, ar ne. Didžiuojiesi, kad radai jėgų, įveikei save. Išėjai ir tarsi vėl jaunas, ir vėl gali. Tai labai motyvuoja.
