Tai padarė Prancūzijos medikai ir šiandien Teodoras jau nebeturi auglio. Berniuko tėtis Laurynas Sadauskas sako, kad jeigu ne milžiniškas užsispyrimas ir žmonių pagalba, vaiko jau nebebūtų.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir L.Sadausko pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Laurynai, Lietuvos medikai atsisakė gydyti jūsų sūnų, tai padarė Prancūzijos medikai.
– Lietuvos medikai neatsisakė gydyti, jie sakė: mes jį gydysim, bet neaišku, ar išgydysim. Bet čia skirtumėlis yra.
– Bijojo rizikuoti? Ar neturėjo tinkamų metodų tokiai ligai gydyti?
– Aš negaliu įdėti žodžių į medikų burnas. Aš tiesiog turiu du dokumentus. Vienas dokumentas yra daugiadisciplininis protokolas, konsiliumo protokolas, darytas gruodžio mėnesį Lietuvoje. Jo yra trys išvados, trys tezės – skirti chemoterapinį gydymą, spindulinę terapiją yra netikslinga, radikalus naviko pašalinimas yra neįmanomas.
Ir aš turiu šių metų balandžio 26 d. ataskaitą iš Prancūzijos „Necker“ sunkių vaikų ligų klinikos, kuri sako, kad naviko nėra, pooperacinių neurologinių ryšių nėra, kraujavimo nėra. Komentuoti nelabai išeina, kai du dokumentus pasidedi vieną šalia kito, viskas tampa aišku.
– Mes nesmerkiame Lietuvos medikų, bet kalbame apie tai, koks yra medicinos lygis Prancūzijoje, užsienyje ir Lietuvoje.
– Tikrai Lietuvoje su medicina gal ne viskas tvarkoje, bet daugiau mažiau viskas gerai. Čia išgyti ir būti pagydytam galima. Bet jeigu Teodoro mes būtume neišvežę, jo dabar jau nebebūtų.
Galbūt taip reiktų pasakyti. Svarbiausia žinia, kurią aš turiu pasakyti – mūsų vaikas yra išgelbėtas dėka to, kad yra be galo daug gerų žmonių, gerų verslų.
Man padėjo visi – dešimtys tūkstančių žmonių. Į Teodoro fondą pinigus pervedė dešimtys tūkstančių žmonių. Mano klientai, mano konkurentai, media kanalai – man padėjo visi. Išskyrus gal mano darbovietę, kuri man nepadėjo, bet čia atskira istorija.
– Jūs to nesitikėjote? Surinkote apie 200 tūkst. eurų.
Vakar buvo mano geriausia gyvenimo diena, mano gimtadienis, aš atvažiavau čia – dangus šypsosi, tokio gegužės mėnesio Lietuva turbūt nematė daug metų.
Sveikinimai pilasi, praėjo jau mėnuo nuo to, kai Teodorą išoperavo, kai radikaliai jam pašalino auglį, aš vis atsibundu savo Paryžiaus bute, atsimerkiu ir galvoju: ar aš sapnuoju, ar čia yra realybė?
– Laurynai, medikai sakė, kad auglio nebuvo galima operuoti viso, nes bus pažeista motorika. Kaip dabar Teodoras jaučiasi?
– Lokalizacija buvo siaubinga. Teodoras yra diametraliai pasikeitęs. Prieš tai jis buvo gana drovus vaikas, kuris visą laiką būdavo šalia, jis buvo užspaustas ir akivaizdu, kad ta baisybė jo galvoje jį siaubingai slėgė. Ir dabar jis pasidarė kaip jo sesuo. Jis pasidarė drąsus, visur lipa.
Aišku, jis vargšas, nes dabar turi dėvėti pilno kūno korsetą, tai gali užtrukti iki 2 metų, nes jo stuburas yra pažeistas operacijos metu, kuri buvo Lietuvoje, jį reikia atstatyti, įmobilizuoti. Bet jis eina galvom, dingsta parke.
Mes dabar gyvename Paryžiuje be darbo, be pajamų, tai mūsų visas laisvalaikis yra parkai. Mes sėdim parkuose ir žiūrim, kaip vaikai džiaugiasi savo vaikyste. Jis lipa ant čiuožyklų, čiuožia žemyn.
– Tai buvo sąmoningas jūsų sprendimas persikelti į tą miestą, kur jūsų vaikas buvo gydomas? Suprantu, kad reabilitacija dar užtruks?
– Taip. Mes nukirtom savo gyvenimą čia, mes pradėjom naują gyvenimą. Man suėjo 44 metai, aš pradėjau gyvenimą iš naujo. Nauja šalis, nauja kalba, poreikis ieškoti naujo darbo, kurio be kalbos susirasti bent jau mano išsilavinimui yra gana sunku.
Aš mokausi prancūziškai labai intensyviai, mano gyvenimo meilė, mano žmona mokosi programuoti, būdama humanitarė. Viskas yra iš naujo. Mes viską pardavėm, ką čia turėjom – ką galėjom parduoti, kai kas dar yra parduodama, nes ne viskas taip lengvai įvyksta.
Mes pradėjom gyvenimą iš naujo.
– Jūsų istoriją galima būtų apibūdinti vienu patarimu visiems, kurie susiduria su panašiomis problemomis: nebijokite rizikuoti.
– Jūs esate visiškai teisi. Nebijok. Tai yra vienintelis žodis, kurį galiu pasakyti visiems. Baimė yra tai, kas stato sienas ir kuria kliūtis. Kai nustoji bijoti, kliūtys išnyksta.
– Ir stebuklai vyksta.
– Taip. Visi tėvai, visi sergantys žmonės – jūs turite galimybę. Europos Sąjunga nėra vien tik keliai, infrastruktūra. Europos Sąjunga yra atviros sienos ir pasirinkimas, taip pat ir sveikatos apsaugos srityje.
Žinokit, jūs turite galimybę. Ir jeigu jums kas nors sako, kad jūs jos neturite, jie meluoja. Jūs turite galimybę. Kiekvienas žmogus – vaikas, tėvas, jaunas, senas, kuris turi problemą ir galvoja, kad galbūt man reiktų gauti antrą nuomonę, jis tą nuomonę gali gauti.
– Ir nebūtinai Lietuvoje.
– Jis ją gali gauti būtent ne Lietuvoje, nes Lietuvoje yra dvi didelės klinikos, kurios viena su kita konkuruoja, bet jų lygis labai panašus. Jie jas turėtų gauti kažkur kitur. Ir tada nuspręsti, ar jiems gydytis Lietuvoje, ar kažkur kitur. Ta galimybė egzistuoja.
– Kiek jums kainavo Teodoro gydymas?
– Gydymas Prancūzijoje yra košmariškai brangus. Dienos kaina ligoninėje, „Necker“ klinikoje, kur sėkmingai Teodorui pašalino auglį, reanimacijos diena kainuoja 6 tūkst. eurų.
Užsieniečiams, kurie yra nedrausti Prancūzijos socialiniu draudimu, yra plius 30 proc. Įsivaizduokite, apie kokias sumas šnekame. Mes ten besigydydami praleidome 5 mėnesius. Ačiū visiems nuostabiems žmonėms, verslams.
– Suprantu, kad į tą kainą įeina ne tik gydymo paslaugos, bet visa infrastruktūra, priežiūra? Jūs esate kalbėjęs apie tai, kad skirtumų tarp to, ką gauni Prancūzijoje ir Lietuvoje, yra – kaip pasitinka personalas, kaip priima.
– Aš nelabai noriu leistis į palyginimus. Viena mūsų šeimos draugė mums yra pasakiusi: bet žinote, aš girdėjau, kad Kaune yra geriau nei Vilniuje su neurochirurgija.
Bet tas palyginimas yra ne visai diskretiškas. Kai turi pasirinkimą tarp „Mercedes“ arba zaporožiečio ir moskvičiaus, koks skirtumas, ar zaporožietis ar moskvičius yra geresnis automobilis? Tai nesudaro tokio didelio skirtumo.
Gink Dieve, aš nenoriu pasakyti, kad čia yra taip blogai, ten yra taip gerai. Tiesiog skirtumas yra.
– Gal nieko blogo pasakyti, nes tai priverčia pasitempti?
– Aš tikrai nenoriu atakuoti mūsų sveikatos apsaugos sistemos ar gydytojų. Santariškėse buvo neurochirurgas R.Raugalas. Fantastiškas gydytojas, jis darė tai, ką turi daryti gydytojas – palaikė, guodė, sakė, kad jūs darykite viską, kas yra įmanoma, nes tai jūsų pareiga. Viskas su tuo tvarkoje.
Netvarkoje yra kitkas. Anksčiau policininkai gaudavo premijas už tai, kad surinkdavo baudas. Dabar ligoninių vadovai turi planus, pavyzdžiui, lovadienių. Jie privalo juos vykdyti.
Įsivaizduokite, vaikų smegenų navikų pacientų per visą Lietuvą per metus yra gal 30. Ir juos dalinasi dvi ligoninės. Jūs įsivaizduojat, ką reiškia vieno paciento buvimas sistemoje per tą apskaitinį laikotarpį – lovadienius, iškeltus tikslus.
– Reikia įgyvendinti planą – reiktų suprasti taip?
– Taip. Čia yra esminė problema, kur mūsų sveikatos sistema yra sulaužyta, kur ji daro ne tai, kas yra geriausia pacientui, o tai, kas yra geriausia sistemai. Čia yra ne kritika medikams. Čia yra sisteminė problema, įstatyminė.
– Laurynai, jūsų situacijoje be žmonių pagalbos turbūt nieko nebūtumėte padaręs? Standartiškai gyvenančiam, vidutines pajamas gaunančiam žmogui tos sumos yra neįmanomos.
– Jeigu Teodoras būtų turėjęs kitus tėvus – ne Lauryną ir Rūtą, o Daivą ir Stasį iš kur nors, jis jau būtų miręs. Tos sumos yra neįtikėtinos. Žmonių gerumas yra neįtikėtinas. Mes galime sakyti apie Lietuvą, ką mes norim, bet tai, ką Lietuva padarė mūsų vaikui, yra fantastika.
– Nėra nejauku? Žmonės bijo prašyti dėl to, kad gėda, nesmagu.
– Čia yra baimė. Dar kartą pakartosiu: bijoti nėra ko. Baimės stato sienas. Mums teko kreiptis į visur, šaukti per visur, ačiū Dievui, kad aš moku šaukti. Tai pavyko, bet žmonės, nebijokit. Nebijokit nieko. Ir tada atsitinka stebuklai.
– Kokie ateities planai? Dabar Teodoras sveiksta, jam yra reabilitacija.
– Mes laimėjom lemiamą karo mūšį. Išsilaipinimas pavyko, bet Berlynas dar neužimtas. Aišku, mums yra labai svarbu žiūrėti, kas bus toliau. Gali būti liekamųjų reiškinių, auglio regeneracijos. Be abejo, mes reabilitaciją ir aktyvią stebėjimo fazę paliksime.
– Kiek tai užtruks? Ką jums medikai sako?
– Sutaisyti stuburo problemą užtruks maždaug 3 metus. Onkologinės problemos mes šiuo metu neturime, bet ten gali būti regeneracijos.
Privaloma labai atidi stebėsena, bet kaip daktaras Grillas man pasakė: aš jums galiu garantuoti du dalykus – jūsų vaiko gyvybei pavojus nebegresia ir nuo šito auglio jis tikrai nemirs. Mane pritrenkė profesorė Puget, tai yra moteris, kurios ūgis yra 1.50 m, ir ji ant tokių „kablų“, už mano žmoną Rūtą, kuri yra 1.65 m, yra mažesnė.
Kai ji eina per ligoninę, atrodo, kad durys prieš ją atsidarinėja ir visas personalas net pritupia. Ji turi nežmonišką pagarbą tarp visų, nuo slaugytojų iki pasaulinės onkologinės žvaigždės daktaro Grillo, kuris sakė: vienintelis žmogus, kuris galėjo padaryti tokią operaciją, ją ir padarė.
Ta operacija įeis į neurochirurgijos vadovėlius, maždaug taip. Tai yra stebuklas, ką mes turime.
– Kol kas liksite Prancūzijoje?
– Mes neturim pasirinkimo. Mums teks būti ten.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
