Savo profesinį kelią žinančių moksleivių – vienetai
Kaune ir Vilniuje vykusiose aukštųjų mokyklų parodose šurmuliavo gausus būrys įvairių Lietuvos regionų vyresniųjų klasių mokinių, kurie po mokyklos baigimo svajoja apie studijas ir ieško kelių priimti geriausią sprendimą. Apklausti 1000 jaunuolių atskleidė, kad žinančių, kurį kelią rinksis, – vos trečdalis. „Moksleiviai pasimetę, dažnai sako norintys sužinoti, kokios studijų programos siūlomos, kurios populiariausios. Geriausiu atveju teigia žinantys tik kryptį, kuri įdomi, o konkrečią specialybę – vienetai“, – įspūdžiais dalijasi vienas iš studijų konsultantų Lukas.
„Priimti sprendimus blokuoja stresas ir baimė, įsitempimas tiek fiziškai, tiek emociškai. Sakydami, kad tai svarbu, kad tai visą gyvenimą nulemiantis sprendimas, sukuriame didelį baimės burbulą ir į situaciją pradedame žiūrėti per rimtai“, – apie sprendimus priimti trikdančius faktorius pasakoja karjeros koučingo specialistė Danguolė Kraskauskienė.
Normalu specialybę keisti kas dešimt metų
Dar visai neseniai buvusios populiarios profesijos nyksta. Vienos profesijos keičia kitas – kasininkais tampa pirkėjai, galintys prekes nusiskenuoti patys, bibliotekos keliasi į virtualią erdvę, interneto banke lankomės dažniau nei fiziniame. „XXI amžiuje nebėra tokio dalyko kaip nuspėjamumas. Negalima garantuoti, kad po vienų ar kitų studijų gausi darbą, kad vienos ar kitos studijos yra sėkmingos ir perspektyvios neribotam laikotarpiui“, – apie greitai kintantį profesijų paklausumą pasakoja viešąjį kalbėjimą dėstanti D. Kraskauskienė.
Kauno kolegijos dėstytoja tvirtina, kad profesijos tampa savybių ir gebėjimų rinkiniu, tad svarbiausia yra išsiaiškinti, kuri kryptis ar sritis įkvepia. „Po 20 metų greičiausiai dirbsi jei ne radikaliai, tai bent šiek tiek kita. Sprendimas, kuris daromas šiandien, nėra daromas visam gyvenimui. Karjeros ir kiti sprendimai bus priimami nuolat iš naujo“, – moksleiviams teigė karjeros koučingo specialistė ir pridūrė, kad kas 10–15 metų profesiją keisti normalu ir skatintina.
Psichologas, Kauno kolegijos dėstytojas Andrius Šmitas priduria, kad į save, kaip į asmenybę, investuoti yra naudinga – darbdaviai žiūri į ne tik į gebėjimus, bet ypač vertina ir charakterio savybes. Jis neabejoja, kad kartu svarbu įvertinti ir realias savo galimybes. „Nuspręskite, kas jums yra svarbiausia gyvenime, ko jūs norite, įvertinkite, ar jūsų norai yra realūs – čia dažnai gali padėti daugiau patyrimo sukaupę žmonės ir specialistai, todėl neskubėkite ir sprendimą priimkite apsvarstę“, – savęs pažinimo ir ugdymo svarbą pabrėžia psichologas.
Radikalūs pokyčiai išmuša iš vėžių, todėl, anot D. Kraskauskienės, profesiją reikėtų stengtis „pasimatuoti“ dar pirmaisiais studijų metais. „Kuo greičiau prisiliesite praktiškai prie to, ką jūs manote, kad mėgstate, tuo didesnė tikimybė, kad greičiau atrasite, kas jums tinka ir patinka“, – teigia pašnekovė.
Svarbiausi patarėjai – tėvai
Apklausti jaunuoliai atskleidė, kad didžiausias dėmesys renkantis studijas skiriamas studijų programos turiniui. Įdomu tai, kad 9–10 klasių moksleiviams ypač svarbūs aukštųjų mokyklų reitingai, o vyresniems – galimybės įsidarbinti po studijų. Kaip didžiausi patarėjai, skatinantys rinktis vieną ar kitą profesiją, yra šeimos nariai. 9–11 klasių mokiniai didelį dėmesį nurodė kreipiantys ir į draugų ir mokytojų nuomonę, dvyliktokai – į esamus ar buvusius konkrečios aukštosios mokyklos studentų atsiliepimus.
Kauno kolegijos dėstytojas Andrius Šmitas tvirtina, kad, nepriklausomai nuo laikmečio ir kartos, tėvų nuomonė išlieka svarbi. „Paprastai vaikai nepriklausomai nuo kartos ir raidos tarpsnio daugiau ar mažiau pasitiki tėvais. Kadangi jaunuolis susiduria su spaudimu ir ateities neapibrėžtumu, jis natūraliai remiasi į dažniausiai vienintelį autoritetingą šaltinį – tėvus ir artimuosius. Pačiam konkrečiai sugalvoti ir priimti sprendimą (prisiimti atsakomybę) jauname amžiuje daugeliui yra sudėtinga – juk branda nėra pasiekiama, kai formaliai sueina 18 metų“, – pasitikėjimą tėvais paaiškina psichologas.
Kita vertus, reikšmingų sprendimų priėmimas jaunuolio gyvenime nėra vien tik tėvų ar kitų artimųjų norų sekimas. Manoma, jog, nepriklausomai nuo kartų, sprendimai priimami remiantis savo sukaupta gyvenimo patirtimi. Vienas iš tokių veiksnių, kuris veikia patyrimą, – laikmetis.
Dabartiniai moksleiviai, kurie renkasi studijas, priklauso naujajai Z kartai, kurie, anot A. Šmito, dar ankstyvoje vaikystėje įvaldė išmaniuosius įrenginius. „Y karta pradėjo naudoti internetą ir išmaniąsias technologijas, o Z karta jau gimė su internetu ir telefonu rankose. Su išmaniosiomis technologijomis atsirado ir socialinės medijos, o šios „pagimdė“ ir nuomonės formuotojų (influencerių) ir žvaigždžių (celebričių) fenomenus – iki tol mūsų nuomonę viešojoje erdvėje formuodavo televizija, radijas, spauda, kiek vėliau – naujienų portalai“, – teigia psichologas pabrėždamas, kad esminis skirtumas tarp Y ir Z kartų – aktyvumas socialinėse medijose.
Daugiau nei dešimtadalis apklaustųjų mokinių nurodė, kad sprendimą priimti lemia ir nuomonės formuotojai, vadinamieji influenceriai. Psichologas pastebi, kad Z kartos jaunuoliai socialiniuose tinkluose praleidžia gerokai daugiau laiko nei Y kartos asmenys. „Nenuostabu, kad sprendimų priėmimą gerokai labiau veikia įvairūs nuomonės formuotojai, aktyviai išnaudojantys betarpišką, pasitikėjimu grįstą bendravimą, kuris Z kartos asmenims yra labai svarbus. Jei skubantys tėvai neranda laiko nuoširdžiam bendravimui su savo vaiku, jis susiranda, kur jo yra“, – apie šiuolaikinę bendravimo patirtį pasakoja psichologas.
Priimti sprendimus galima išmokti
Nors tėvai savo vaikus pažįsta, nori juos nukreipti perspektyvia kryptimi, galutinį sprendimą dėl savo ateities ir laimės turėtų priimti studijų kelią besirenkantis moksleivis. Karjeros koučingo specialistė neslepia, kad neretai tėvų padiktuotą ar tiesiog nenorimą profesinį kelią pasirinkę žmonės po daugelio metų patiria profesinę krizę – suprantama, kad esama ne savo rogėse, o viską palikti ir pradėti iš naujo labai gaila. „Nereikia stengtis patenkinti svetimų lūkesčių. Svarbu pažinti save, nes tik pats gali suvokti ko tu, o ne kas kitas nori. Dažniausiai sprendimas glūdi širdyje, tačiau yra užgožiamas“, – į save atsisukti siūlo D. Kraskauskienė.
Ji rekomenduoja save įstumti į situacijas, kuriose sprendimą reikia priimti savarankiškai. Dažnai jauni žmonės sprendimus priima grupėse, todėl nemoka jų priimti svarbiose asmeninėse situacijose. „Koją kiša nepasitikėjimas savimi, todėl linkiu neabejoti savimi, nebijoti eksperimentuoti, būti smalsiems. Tas, kuris daro „kažką“, padaro daugiau nei tas, kuris nedaro nieko“, – pozityviai nuteikia Kauno kolegijos dėstytoja.
