Kad su trečiuoju vaiku kažkas bus negerai, įtarė viena gydytoja, kuriai užkliuvo, kad 6 mėnesį nėščios Linos pilvas buvo pernelyg mažas. „Ir pati mačiau, kad pilvas mažesnis nei per du ankstesniuosius nėštumus, bet sakiau sau, kad nieko tokio – vienai giminaitei jis irgi nebuvo smarkiai padidėjęs, o vaikelis gimė sveikas, tad maniau, kad tai mūsų giminės moterims šitaip nutinka“, – sakė Lina.
Kai gydytojai susirūpinus išmatuotas vaisiaus svoris, paaiškėjo, kad jis smarkiai per mažas. Kurį laiką Lina gulėjo ligoninėje, kur buvo nustatyta, kad placentos kraujotaka netolygi, joje ties kūdikio galvyte yra kraujo krešuliukas. Kai buvo 36 nėštumo savaitė, o placentos būklė pablogėjo, nuspręsta daryti cezario pjūvio operaciją.
Vaikelis mėnesį liko ligoninėje, neišnešiotų naujagimių intensyvios terapijos skyriuje, o gimdyvė buvo išleista į namus. Iš nedidelio Kavano miestelio, kuriame gyvena, tėvai kasdien važinėjo per 100 km į ligoninę Dubline, kurioje moteris gimdė, aplankyti vaiko.
„Kasdien, ten nuvykę, išgirsdavome kokią nors blogą žinią – tai jo širdelė veikia netinkamai, tai galvytėje padidėjęs skysčių kiekis, tai dar kažkas negerai“, – sakė moteris.
Išrašydami iš ligoninės gydytojai pasakė, kad vaikas daug sirgs. Mama pastebėjo, kad visi vaikai serga, o jai atsakė, kad jis sirgs kitaip, jei jam pakils ir laikysis temperatūra, reikėtų gultis į ligoninę. Kokia realiai kūdikio būklė, tėvai taip ir liko nesupratę.
Tikslios diagnozės, apibrėžiančios, kas vaikui yra, tėvai nežino iki šiol. Jam įtariamas medžiagų apytakos sutrikimas, jo raumenų tonusas mišrus, o raida – sulėtėjusi.
“Kiek suprantame, jo organizme dėl sutrikusios medžiagų apykaitos ląstelės nefunkcionuoja pakankamai gerai, visam kūneliui trūksta energijos, o raumenukai labai silpni ir jiems sunku atlikti kitiems įprastus veiksmus“, – aiškino Lina. Gerai bent, kad širdelės veikla susireguliavo.
1 m. 2 mėn. berniukas savo gebėjimais prilygsta 4-5 mėn. kūdikiui. Jis pats negali atsisėsti, nenulaiko galvytės, tiesa, retkarčiais apsiverčia nuo nugarytės ant pilvuko. Ir žaisliuko pats paimti negali, reikia jam jį įduoti į rankytę.
„Be to, jis neseka mūsų akimis, tačiau gydytojai patvirtino, kad jis mato, tiesiog jo akytės nejuda dėl silpnų raumenukų“, – vis susigraudindama pasakojo Lina.
Kad vaiko raumenukai labai silpni, patvirtino ir kineziterapeutė, pas kurią tėvai lankosi. Ji sakė, kad vaikutį reikia kiek įmanoma daugiau mankštinti, masažuoti, kad raumenukai vystytųsi.
Beje, iki kineziterapeutės, emigrantės iš Lietuvos, mama vaiką veža 55 km, ir pas ją lankosi privačiai – jokių reabilitacijų Airijoje Kajui neskiriama. Tiesa, vaistai, specialus maistelis, vežimėlis, kėdutė jam skiriami nemokamai. Daug su sūneliu Lina dirba ir pati namuose, taiko tai, ko išmoksta iš specialistų.
Vien tik gulės?
Nerimą medikams kelia ir vaiko svoris – jis sveria apie 8 kg, ir tai perkopusiam 1 m. 2 mėn. vaikui yra mažai. Buvo ir siūlymų maitinti jį per zondą. „Tačiau man susidarė įspūdis, kad mūsų miestelio gydytojas tik tą jo svorį ir pabrėžia, o į rimtesnes problemas nežiūri“, – sakė mama.
Kadangi apskritai gydymas Airijoje tėvams neatrodo labai patikimas, vaikui dar nė karto nebuvo skirta neurologo apžiūra (pagaliau gavo siuntimą, bet pas gydytoją pateks tik gruodžio mėnesį), jie lankėsi ir pas specialistus Lietuvoje.
Kai gydytojos neurologės Santariškių ligoninėje Kajaus tėtis tiesiai paklausė: „Ar jis bus invalidas?“, toji tiesiai ir atsakė, kad bus, tiesiog gulės, kaip daržovė.
„Bet aš matau, kad Kajus tikrai ne toks, jis tikrai nenori gulėti ir stengiasi, daro pratimus, kiek gali. Po reabilitacijos Slovakijoje, Adeli medicinos centre, jis pastebimai sutvirtėjo, tapo judresnis ir guvesnis. Vyras, pasitikęs mus po 2 savaičių išsiskyrimo oro uoste, iš karto tą pastebėjo. Tikiuosi, kad daug su Kajuku dirbant, jis toliau judės į priekį“, – nepraranda vilties mama.
Taigi mama su sūneliu kartą lankėsi reabilitacijoje Slovakijoje, o dabar išsiruošė į dviejų savaičių trukmės reabilitaciją Lenkijoje. Vyresniuosius sūnus, kuriems dvylika ir penkiolika metų, ji be didesnio nerimo palieka su tėčiu – berniukai nuo mažens savarankiški, taigi neprapuls. Beje, dvylikametis Eivinas ypač prisirišęs prie jaunėlio, kas rytą prieš pamokas su juo atsibučiuoja, o grįžęs namo puola sveikintis.
Padėjo ir lietuviai, ir airiai
Lėšų Kajaus reabilitacijai Slovakijoje ir Lenkijoje, kurios tikrai nemažai kainuoja, paaukojo geros valios žmonės. Daugiausia aukojo Airijos lietuviai, labai pagelbėjo jų bendruomenės atstovė Rita Mockė, o dvi savo šokių studijas turinčios tautietės rinko aukas iš savo lankytojų. Prisidėjo ir airiai – kaimynai, bendradarbiai ir kiti žmonės, kuriuos sujaudino Kajaus istorija.
Vėliau mama, kad nesijaustų su savo rūpesčiais tokia vieniša ir turėtų su kuo pasitarti, prisijungė prie sveikatos problemų turinčių vaikų tėvų feisbuko grupės „Vilties spindulėlis“. Tada atsirado ir prisidėjusių prie Kajuko reabilitacijos žmonių iš Lietuvos.
Lina kol kas yra išėjusi vaiko priežiūros atostogų ir neįsivaizduoja, ar po jų pavyks grįžti į darbą mėsinėje, kur dirbo pakuotoja ir lankstė dėžutes (ten pat, tik kitame skyriuje, dirbo ir jos vyras). Į darbą grįžti moteriai norėtųsi, mat namų rutina pabosta, o ir finansiškai tai būtų naudinga, bet nežinia, kaip viskas pakryps.
„Mes Airijoje jau 15 metų, jautėmės čia įleidę šaknis ir neabejojome, kad visą laiką čia ir gyvensime, bet dabar ir dėl to nesame tikri. Svarstysime, kad galbūt Kajui būtų geriau augti Lietuvoje, kur vaikams skiriamos įvairios reabilitacijos, kurių nėra Airijoje“, – svarstė Lina.
Informaciją, kaip galima prisidėti prie Kajaus reabilitacijų, rasite čia.
